2017-12-15 d. Zigmo Vaišvilos, Dariaus Šlapakausko ir Kazimiero Juraičio spaudos konferencijos Seime pranešimas „Tai labai padėtų mums, Lietuvos piliečiams, suvokti Rusijos Federacijos, kaip grėsmės Lietuvai, esmę.“
2017-11-03 d. Zigmas Vaišvila paskelbė įrodymus apie pasirinktinį teisingumą Sausio 13-osios byloje. Šios bylos svarbą Lietuvai vis primena Vytautas Landsbergis. Abstrakčiai. Tačiau Z. Vaišvila 2013 m. sausio 13 d. iš Seimo tribūnos apie tai prabilo konkrečiai.Z. Vaišvilai pavyko susipažinti su šios bylos dviem tomais. Ir sužinoti, kad baudžiamoji byla Nr.09-2-006-90, Lietuvos Generalinės prokuratūros pradėta 1990 m. balandžio 20 d. dėl TSRS vidaus kariuomenės Maironio gatvėje Vilniuje VĮ „Spauda“ sumuštų ir sužalotų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1990 m. balandžio 4 d. nutarimu įmonę saugojusių draugovininkų, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputato ir Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininko Z. Vaišvilos, įmonės ir žurnalų redakcijų darbuotojų, Lietuvos Generalinio prokuroro Artūro Paulausko nurodymu jau 1990 m. gegužės 25 d. buvo perduota TSRS karinei prokuratūrai, t.y. tiems, kurie ir įvykdė šį nusikaltimą žmoniškumui.
20 sužalotųjų pripažinti nukentėjusiais. Praėjimo į įmonę punkte Lietuvos piliečius, vykdžiusius Lietuvos valdžios pavedimą TSRS po Kovo 11-osios paskelbtos ekonominės blokados metu saugoti paskutiniąją spaustuvę, kurioje buvo spausdinami ir Lietuvos valdžios leidiniai, TSRS kariškiai talžė ir smaugė guminėmis lazdomis PR-73, pargriautus negailestingai spardė.
Darius Šlapakauskas bandė užstoti Zigmą Vaišvilą po to, kai šis gavo ne tik septynis smūgius guminėmis lazdomis į galvą ir net smūgį į galvą automato buože. Teismo medicinos ekspertai nukentėjusiojo Dariaus kūne suskaičiavo 28 smūgius guminėmis lazdomis ir automato buože du sulaužytus stuburo slankstelius.
Darius ir kiti liudytojai patvirtino, kad sumuštas Z. Vaišvila, kariškių išnešamas iš patalpos buvo sviestas žemyn galva į betonines grindis, prarado sąmonę. Jo neapsaugojo Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputato ženklelis ir TSRS liaudies deputato pažymėjimas, kurį karinės dalies 7574 vadas papulkininkis Sergej Fiodorov ilgai savo rankose tyrinėjo prieš įsakydamas pulti. 1990 m. gegužės 8 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba dėl šių nusikaltimų priėmė kreipimąsi į TSRS Aukščiausiąją Tarybą.
1990 m. gruodžio 30 d. TSRS karinis prokuroras O. V. Dokučiajev Rygoje bylą nutraukė – TSRS įstatymai viršesni, nei Lietuvos TSR įstatymai, o Lietuvos draugovininkai priešinosi kariškiams – patys neišėjo iš patalpų. Bylą grąžinti Lietuvai Rusijos Generalinė prokuratūra atsisakė.
Lietuvos Generalinė prokuratūra ir pasieniečio Gintaro Žagūnio nužudymo bylą perdavė Baltarusijai.
Lietuvos Generalinė prokuratūra, neatgavusi iš Rusijos šios bylos Nr.09-2-006-90, 1993 m. birželio 22 d. tardytojo G. Milevičiaus nutarimu šią bylą iškėlė iš naujo. Tyrėjas G. Milevičius nustatė: „…Kad 1990-04-20 d. apie 13.30 val. TSRS kariškiai jėga įsiveržė į Lietuvos Respublikos AT Prezidiumo įsako pagrindu paskirtų draugovininkų saugomas Lietuvos leidybos įmonės „Spauda“ žurnalų gamybos cecho teritoriją ir patalpas (Vilnius, Maironio 1/9), kur panaudodami smurtą sužalojo ten buvusius draugovininkus ir kitus asmenis. Iš surinktos medžiagos matyti, kad TSRS kariškiai veikė vykdydami valstybinio perversmo organizatorių Lietuvoje nurodymu.“
1993 m. liepos 22 Lietuvos Generalinė prokuratūra bylą sustabdė, nes tariamai nenustatyti asmenys, trauktini šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau byloje yra 1990 m. gruodžio 30 d. TSRS karinės prokuratūros nutarimas nutraukti bylą, kuriame išvardinti TSRS karinės dalies 7574 vadovybė ir karinėje operacijoje dalyvavusios specialiosios paskirties kuopos kariai.
Lietuvos Generalinės prokuratūros vyr. tardytojo Kęstučio Betingio nutarimu, „Atsižvelgiant į tai, kad LR Generalinėje prokuratūroje atliekamas parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje N09-2-002-91 dėl valstybinio perversmo organizavimo Lietuvoje, kurioje tiriami TSRS kariškių padaryti nusikaltimai, o taip pat šio nusikaltimo padarymas siejamas su tais pačiais kaltais asmenimis abejose bylose – siekiant užtikrinti visapusišką visų įvykių aplinkybių ištyrimą šias bylas būtina sujungti į vieną, bylą priimti savo žinion.“, baudžiamosios bylos N09-2-006-90 ir 09-2-002-91 sujungtos į vieną paliekant joms bendrą numerį – 09-2-002-91.
Po 24,5 metų po bylos iškėlimo Z. Vaišvila gavo 2014 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Generalinės prokuratūros prokuroro Gintauto Paškevičiaus nutarimą, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr.09-2-031-99 (išskirtas iš bendros Sausio 13-osios bylos Nr.09-2-002-91, kuri jau kartą išnagrinėta teisme) 9-iose jos dalyse, įskaitant ir 1990-04-20 d. TSRS kariškių įvykdytų nusikaltimų Maironio g. 1/9 Vilniuje tyrimą. Šis nutarimas yra be motyvų ir grindžiamas tik vienu sakiniu: „Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ne visi pradėti ikiteisminiai tyrimai turi nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų požymius.“
Paaiškinimas. 2011-03-31 d. pakeitus ir papildžius Lietuvos BK 3, 7, 95, 100, 101, 102, 103, 105, 106, 109, 111 str., BK papildžius 113 str., sudarytas teisinis pagrindas patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn už visas tarptautinės teisės draudžiamas nusikalstamas veikas, įskaitant ir padarytas netarptautinio ginkluoto konflikto metu, t.y. atsiradus teisiniam pagrindui patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 100 str., net ir už atskirus pavienius nežmoniško elgesio veiksmus, jeigu juos galima įvertinti kaip valstybės ar organizacijos oficialios ar faktinės politikos dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius gyventojus, rėmimą ar vykdymą, bei pagal BK 101 str., 103 str. 1 d., 111 str. 1 d. bei 112 str. kaip tarptautine humanitarine teise uždraustus karo nusikaltimus, nenutrauktoje bylos dalyje ikiteisminis tyrimas Nr.09-2-031-99 tęstas, ir Lietuvos Generalinės prokuratūros surašyti kaltinamieji aktai 62-iems TSRS kariškiams nagrinėjami Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr.1-54-665/2017.
Už šių nusikaltimų padarymą netaikomi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai (Lietuvos BK 95 str. 8 d. 2, 3, 5, 9 ir 10 punktai).
Kodėl nusikaltimų prieš Lietuvos Respublikos piliečius šiuose 9-iuose epizoduose tyrimas nutrauktas? Tai išsiaiškinti ir pabandė Z. Vaišvila. Tuo labiau, kad Maironio g. 1/9 Vilniuje epizodą ištirti prokuratūrai pavedė ir teismas. TSRS VRM divizijos 3404 vadas generolas-majoras Aleksandr Žitnikov, k/d 7574 vadas papulkininkis S. Fiodorov ir LKP/TSKP CK sekretorius Vladislav Šved dėl šio epizodo net buvo patraukti kaltinamaisiais – 1999 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu Sausio 13-osios byloje šių įtariamųjų atžvilgiu byla išskirta ir grąžinta tyrimui papildyti. Tačiau Z. Vaišvila išsiaiškino, kad 2014-11-12 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir A. Žitnikov, S. Fiodorov bei V. Šved atžvilgiu, kad jiems inkriminuoti tik nusikaltimai, kurie nesusiję su 1990-04-20 įvykiais Maironio g. 1/9 Vilniuje. Kodėl?
Nesutikdamas su tokia Lietuvos prokuratūros nuomone, nukentėjusysis Z. Vaišvila pradėjo ginčyti bylos nutraukimą šiose bylos dalyse. Tuo gindamas ne dešimtis, bet ir šimtus kitų nukentėjusiųjų. Tačiau prokuratūra ir teismai Z. Vaišvilos skundus atmetinėjo be motyvų – prokuroras G. Paškevičius teisus.
Tik 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis byloje Nr.1S-392-209/2015 „nesuprantančiam“ Z. Vaišvilai paaiškino 1990 m. balandžio 20 d. įvykius Maironio g. 1/9 Vilniuje, ignoruodamas privalomą nuostatą, nustatytą Lietuvos teismų įsiteisėjusiais nuosprendžiais šioje byloje ir 2008-02-19 Europos žmogaus teisių teismo Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje sprendimu, kuriuo konstatuota, kad TSRS kariuomenė vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Vyriausybę, ir patvirtino, kad vertinant TSRS kariškių veiksmus Lietuvoje 1990-1991 metais nuo 1990 m. kovo 11 d. turi būti taikomi Lietuvos Respublikos, o ne TSRS įstatymai.
Teisėjo St. Lemežio argumentai pribloškiantys: „… įsiveržus būtent į Lietuvos Respublikos valstybinę leidybos įmonę „Spauda“, nebuvo žudoma.“, „Šiuo atveju, pareiškėjas (t.y. Zigmas Vaišvila) su kitais asmenimis neleido patekti tik metalinius šalmus ir gumines lazdas turintiems kariškiams į spaustuvės patalpas, įspėjus nepasišalino iš spaustuvės, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad jie aktyviai nedalyvavo konflikto veiksmuose.“ Tokiu būdu teisėjas St. Lemežis pateisino neteisėtai Lietuvos valstybėje veikusios okupacinės kariuomenės nusikaltimus ir jų buvimo Lietuvoje statusą, sukūrė teismo sprendimo precedentą, kuriuo remiantis kaltinamieji bylose dėl agresijos prieš Lietuvos Respubliką 1990-1991 metais galės gintis, naudodami šią mūsų valstybės vardu teisėjo St. Lemežio priimtą teismo nutartį. Tai yra atviras ir nusikalstamas veikimas teismo vardu prieš Lietuvos valstybę. Teisėjas St. Lemežis okupacinės kariuomenės karius prilygino Lietuvos teisėsaugos pareigūnams.
Teisėjas St. Lemežis pastebėjo, kad nukentėjusiuosius mušė „tik“ guminėmis lazdomis, „neturinčios suluošinti atsitiktinai“, o nukentėjusieji nepakluso tariamai teisėtiems šių TSRS kariškių nurodymams.
Z. Vaišvila paprašė Generalinio prokuroro pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo St. Lemežio „stebuklų“, tačiau ir vėl atsimušė į Lietuvos prokuratūros ir teismų sieną. Ir sulaukė rimto atsako, kuriuo po 2013 m. sausio 13 d. kalbos Seime jam iškart pagrąsino kolegė Vidmantė Jasiukaitytė.
Gal šis pasirinktinumas prasidėjo dar 1990-04-20 d., kada į VĮ „Spauda“ praėjimo punktą įsiveržę TSRS kariškai žinojo, ką daro – jiems iš paskos įėjęs papulkininkis D. Mironenko parodė ranka į Z. Vaišvilą: „Vot on – deputat! (Štai jis – deputatas!)”. Po šios komandos TSRS kariškai kryptingai pasuko link jo.
Tačiau Z. Vaišvila tęsė šį aiškinimąsi iki pat 2016 m. birželio 29 d. jį ištikusios nelaimės. Faktiškai jis iki to buvo privestas. Spręskite patys.
2015-02-04 prokuroro G. Paškevičiaus nutarimu atsisakė Z. Vaišvilai leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo byla Nr.9-2-031-99 dalyse, dėl kurių šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir dalyse, kuriose panaikinti įtarimai įtariamiesiems, įskaitant ir kolaborantus, motyvuojant tuo, kad šie patys nežudė. „Rimtas“ argumentas.
2015 m. Lietuvos žiniasklaidoje pradėta formuoti nuomonė, kad Z. Vaišvila veikia Rusijos naudai.
2016-03-07 Lietuvos Generalinės prokuratūros prokurorės Daivos Skorupskaitės Lisauskienės nuomone, Z. Vaišvilos pateikti duomenys dėl teisėjo St. Lemežio yra „akivaizdžiai neteisingi“ (citata).
2016 m. kovo 30 d. LR VSD vadovas D. Jauniškis, AOTD prie LR KAM vadovas A. Šiuparis ir LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Paulauskas Seimo spaudos konferencijoje paskelbė 2015 m. „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą“, kuriame įrašytas ir Z. Vaišvila. O gal tikroji grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra pats A. Paulauskas, kurio nurodymu 1990-05-25 d. Maironio g. Vilniuje baudžiamoji byla perduota TSRS karinei prokuratūrai ir kurio nurodymu Lietuvos pasieniečio Gintaro Žagūnio nužudymo byla perduota Baltarusijos prokuratūrai?
2016 m. „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ Z. Vaišvilos ir jo bandytų prieš Seimo rinkimus suburti asmenų neliko. 2017-09-29 LR VSD raštu D. Jauniškis, išsigandęs Z. Vaišvilos ir A. Nako kreipimosi į teismą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo D. Jauniškiui ir A. Šiupariui dėl šmeižto apie nacionalines grėsmes, parašė, kad Z. Vaišvila nebuvo grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Tačiau Z. Vaišvila vis dar nepribaigtas.
Beje, 2014-11-13 Z. Vaišvilos raštu Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei pateiktas 2014-11-03 prokuroro G. Paškevičiaus nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo Nr.09-2-031-99 nutraukimo 9-iose jo dalyse. Tyla. Kodėl Lietuvos Prezidentei tai „nerūpi“? Atsakymas matosi iš 2014-11-03 prokuroras G. Paškevičiaus nutarimo, kuriuo ikiteisminį tyrimą be motyvų, visų pirma, nutrauktas dėl 1990-03-25 d. TSRS kariškių įvykdyto TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, 1990-03-11 Lietuvos Vyriausybės nutarimu perduotos Vilniaus pedagoginiam institutui, pastatų užgrobimo. Tos pačios partinės mokyklos, kurioje darbą paaukštintose pareigose ne tik po 1990-03-11 d., bet ir po pastatų užgrobimo tęsė būsima Lietuvos Prezidentė. Juose ir buvo vienas perversmo Lietuvoje organizavimo štabų, kuriame TSRS kariškiai įsteigė radiją „Tarybų Lietuva“, leido lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis to paties pavadinimo laikraštį ir t.t.
Kodėl prokuroras G. Paškevičius be motyvų 2014-11-03 d., t.y. jau po D. Grybauskaitės išrinkimo antrai Lietuvos Prezidentės kadencijai, nutarė nebetirti 1990-11-17 TSRS karinės įgulos Vilniuje kariškių pavartoto smurto prieš antikarinio taikaus mitingo dalyvius prie karinio Šiaurės miestelio; 1991-01-13 d. TSRS kariškių patruliavimo ties Šiaurės miesteliu; 1991-02-12 d. įvykdyto TSRS visuomeninės organizacijos „Ščit” nepriklausomų karinių ekspertų (atvežusių gausybę įrodymų Lietuvos prokuratūrai apie Vilniaus TV bokštą ir pastatus Konarskio gatvėje šturmavusius desantininkus iš Pskovo divizijos ir net Kremliaus) neteisėto sulaikymo; 1991-03-17 d. vykusio kitos valstybės – TSRS – referendumo „Dėl TSRS išsaugojimo” organizavimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje; Lietuvos Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybų, Muitinių departamento muitinių postų, Krašto apsaugos departamentui pavaldžių organizacijų užgrobimo, jose dirbančių darbuotojų, pasitraukusių iš tarnybos Tarybinėje armijoje jaunuolių užpuolimų nuo 1991-03-27 iki 1991-05-19 d., 1991-08-19 – 23 d.d. TSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto sąmokslo plano organizavimo ir vykdymo Lietuvoje? Prezidentė D. Grybauskaitė turi tai žinoti. Tyla – tai sutikimas su Z. Vaišvilos klausimais.
Š.m. lapkričio 2 d. Z. Vaišvila Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurią jis patyrė dėl jo atžvilgiu šioje nutrauktoje baudžiamojoje byloje padarytų nusikalstamų veikų. Atsakovai du – Rusijos Federacija ir Lietuvos Respublika. Z. Vaišvila bando praminti kelią visiems nukentėjusiems, iš kurių mūsų valstybės vardu tyčiojasi tie, kurie ją užvaldė. Todėl labai svarbu, kad šiandien drauge jau yra D. Šlapkauskas. Jie abu kviečia prisijungti visus nukentėjusiuosius, kurie dar gyvi. Iš jų, valstybės pavedimu gynusių šią valstybę, tyčiojamasi. Dalis jų kviečiami į šventes, tačiau tirti nusikaltimus jų atžvilgiu Lietuvos valstybės vardu be motyvų atsisakoma.
D. Šlapakausko vykdyto valstybės objektų gynimo laikotarpis neįtrauktas į jo darbo stažą, nors V. Landsbergio pasirašytu LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1990-04-04 Nutarimu Nr.I-110 „Nustatyta, kad draugovininkams, saugantiems svarbius valstybės objektus, valstybinėse įmonėse ir organizacijose paliekamas vidutinis darbo užmokestis“. Valstybę užvaldžiusieji „negerbia“ net V. Landsbergio parašo.
Vilniaus apygardos teisėja D. Kutrienė jau antrą kartą atsisako priimti nagrinėjimui Z. Vaišvilos ieškinį. Šį kartą ji nusprendė ieškinį išskirti į du – vieną prieš Lietuvos Respubliką, kurį teikti ji vis siūlo apylinkės teismui (t.y. jau praleidus senaties terminą kreiptis į teismą), kitą prieš Rusijos Federaciją. Tik pastarajam ieškiniui priimti teismas įpareigojo Z. Vaišvilą, gyvenantį iš MMA (t.y. 380 Eur per mėnesį), per 14 dienų išversti tris bylos tomus į rusų kalbą.Pajuokavo teisėja D. Kutrienė. Ar pasityčiojo?
Z. Vaišvila apskundė tokią teismo nutartį ir nurodė, kad Rusijos Federacija atstovė jos ambasados Lietuvoje žino lietuvių kalbą. Teismui pateikti tai patvirtinantys įrodymai – lietuvių kalba parašytas Z. Vaišvilos prašymas Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje pateikti informaciją apie tai, nuo kada iki kada TSRS ambasadoje Vašingtone ir kokiose pareigose 1991 m., t.y. tada, kai mes Lietuvoje gynėme Lietuvą, dirbo Dalia Grybauskaitė? Rusijos Federacijos ambasada suprato šio laiško, parašyto lietuvių kalba, turinį ir Z. Vaišvilai atsakė, kad negali jam pateikti šios informacijos be D. Grybausaitės sutikimo. Nurodyta, kad šią informaciją saugo Rusijos Federacijos federaliniai įstatymai, be to, ši informacija yra dar ir Rusijos Federacijos valstybės paslaptis.
Tačiau tai ir yra Z. Vaišvilos inicijuotos bylos esmė – išsiaiškinti abiejų atsakovų (Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos) santykius ir jų veikimo šioje baudžiamojoje byloje priežastis, sužinoti jų paaiškinimus dėl to.
Tokioje byloje viešame posėdyje išgirstume buvusio Lietuvos prokuratūros vadovo A. Paulausko paaiškinimus, kodėl nurodė baudžiamąją bylą dėl TSRS kariškių nusikaltimų 1990 m. balandžio 20 d. perduoti TSRS karinei prokuratūrai? T.y. jos netirti.
Išgirstume ir V. Landsbergio nuomonę, ar jis pritarė tokiam A. Paulausko veiksmui, ar pats taip nurodė A. Paulauskui? Ar V. Landsbergis patenkintas, kad Lietuvos vardu tyčiojamasi iš D. Šlapakausko ir negerbiamas V. Landsbergio parašas, kuriuo Lietuvos valstybė buvo įpareigota šį D. Šlapakausko atsakingą darbą pripažinti darbu mūsų valstybei?
Išgirstume ir Lietuvos Prezidentės nuomonę, kodėl ji tyli dėl 2014-11-03 d. Lietuvos Generalinės prokuratūros nutraukto tyrimo ne tik dėl įvykių Maironio gatvėje Vilniuje, bet ir dėl Mykolo Burokevičiaus prašymu TSRS kariškių įvykdyto TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos pastatų užgrobimo ir perversmo prieš Lietuvą vieno štabų įkūrimo juose? Arba sužinotume informatyvų Lietuvos Prezidentės atsisakymą atsakyti į šiuos, iš anksto jai teismo pateiktus, klausimus.
Išgirstume ir Rusijos Federacijos nuomonę dėl Sausio 13-osios bylos nutraukimo 9-iuose jos epizoduose, ar tai šį atsakovą tenkina, ar šie veiksmai buvo derinti su Lietuvos Respublikai vadovaujančia Rusijos Federacijos valstybės paslaptimi Lietuvos Prezidente Dalia Grybauskaite?
Tai labai padėtų mums, Lietuvos piliečiams, suvokti Rusijos Federacijos, kaip grėsmės Lietuvai, esmę.