Tomas Bakučionis. Baimės Lietuva ir pomirtinė atjauta

Tomas Bakučionis. Baimės Lietuva ir pomirtinė atjauta 2019-ieji išsiskyrė politinių įvykių gausa (treji rinkimai, naujas Prezidentas, precedento neturinčios grumtynės dėl Seimo pirmininko kėdės ir t.t.), apie tai dabar mažiausiai keletą savaičių savo kūrybinę potenciją lies vieši komentuotojai – nuo užkalnių iki valatkų.

Prezidento Gitano Nausėdos rinkimų kampanijoje ir tuoj po rinkimų stipriai nuskambėjęs „gerovės valstybės“ obalsis bei ori ir savarankiška jo laikysena jau po jo inauguracijos sekusių politinių peripetijų fone teikė vilties, kad valstybės vairas yra patikimose rankose ir kad turime šansų valstybės laivą iš betikslio plaukiojimo ratais nukreipti reikiamu kursu.

Tačiau viltys greitai subliūkšta politinės realybės, o ypač Lietuvos politinės kultūros fone. Bent aš asmeniškai politinę kultūrą suvokiu gerokai plačiau nei mainstryminėje žiniasklaidoje aptariamų skandalėlių kontekstas ir viešumoje vadinamojo „politkorektiškumo“ kreivieji veidrodžiai. Politinė kultūra (arba jei norite – „raštingumas“) nėra tik Politikų elgesio kodekso reglamentuojama sritis ir samprata, tai taikytina visai visuomenei. Ši samprata apima ir paprasčiausią žmogišką atjautą, pilietinę drąsą (kad ir kaip nuvalkiotą), pagaliau elementarų sąžiningumą ir protingumą (kurie beje yra ir vieni iš kertinių teisės bei teisinės demokratinės valstybės principų). Kai šių dalykų nelieka viešojoje politikoje (kurią derėtų suvokti taip pat kur kas plačiau nei Seimo ir Ministerijų orbitoje), didžiąją visuomenės dalį užvaldo įvairios baimės – baimė išsakyti savo nuomonę darbdaviui, baimė išsišokti (t.y. nebūti tame politkorektiškame mainstryme), baimė apginti tiesą ir net baimė prieš stipresniojo melą.

Rudenį visuomenę šokiravusi jauno mediko iš Vilniaus Lazdynų greitosios pagalbos ligoninės (RVUL) savižudybė atskleidė ne tik visuomenės atjautos, pilietiškumo stoką ir paprasčiausią bailumą, bet ir žymiai gilesnes žaizdas ir rimtesnes problemas mūsų valstybėje, susijusias su viešojo sektoriaus darbuotojų teisių apsauga, vėl pradėta kalbėti apie patyčias ir mobingą darbo vietoje. Viešojoje politikoje, deja, tapo įprasta, kad politikai, priimdami įstatymus, dažniausiai „kovoja“ su reiškinių pasekmėmis, bet ne su priežastimis. Vieni paskelbė karą alkoholiui, bet nepasivargino pasigilinti, kodėl dalis tautos tiek suvartoja, kiti sau politinius dividendus bandė užsidirbti iš Matuko tragedijos, dar treti susirūpinusiais veidais eteryje postringauja apie patyčių žalą ir savižudybių prevenciją, tačiau tiek vieni, tiek kiti entuziastingai balsavo už naująjį „liberalųjį“ darbo kodeksą, o darbuotojams ir jų atstovams – profsąjungoms daugiau derybinių galių ir teisinių įrankių, kurie padėtų realiai ir efektyviai ginti darbuotojų teises, – nedavė.

Tęsiant temą apie patyčias, arba, kaip jau tapo įprasta tai vadinti, mobingą (angl. – mobbing) visų pirma atkreipčiau dėmesį į specialią mobingo rūšį – bosingą (angl. – bossing), kuomet darbuotojas patiria savo vadovo įmonėje patyčias ar arogantišką elgesį. Apie tai viešai iki šiol nebuvo daug kalbama – mieliau kalbėta apie priekabiavimą bei patyčias su seksualine potekste (prisiminkime „me too“ judėjimą). Ir tai suprantama, nes kalbėti apie bosingą darbovietėje darbuotojai vengia, bijodami patekti į konfliktą su vadovybe, ir paprasčiausiai su tuo susitaiko. Žiniasklaidai ši tema anaiptol ne tokia pikantiška ir ne tokia rentabili, kaip „sekso“ skandalėliai – na, ką čia išpeši, jei ten koks mokyklos „dirikas“ kokią nors nabagę mokytoją lauk pavarė, ar ligoninės vadovas kokį daktarėlį užspaudė – kam jie rūpi? Parūps tik tada, jei ta mokytoja ar tas daktarėlis ims ir užsivynios kilpą ant kaklo nebematydami prasmės gyventi. Tuomet jau visi staiga pataps „jautriais“, „empatiškais“ ir, kaip dori piliečiai, „pilietiškai“ pastovės su žvakelėmis apie kokią nors ŠMSM ar SAM kontorą.

Jau daugiau kaip pusmetį stebime, kaip vieno Seimo opozicijos veikėjo (rūpintojėlio savižudžiais ir patyčiomis) kitas kolega partietis viešojoje erdvėje tiesiog terorizuoja vieną meno kūrėjų asociaciją ir atvirai tyčiojasi iš jos vadovės. To rezultatas – krūva patikrų ir auditų, valstybės institucijos Seimo nario įtaka ir valia „įveiklinamos“ į patikrinimų maratoną, sumenkinama menininkų dalykinė reputacija ir, žinoma, – apkarpomas meno kūrėjų projektų finansavimas. Tačiau patikrinimų metu nustatoma, kad meno kūrėjų asociacijos veikla nuo A iki Ž yra skaidri ir teisėta. Tačiau Seimo nariui to nepakanka ir prasideda institucijų išvadų „kūrybinės interpretacijos“ (nes juk mūsų Seime – kūrybingi žmonės), į tą interpretacijų lauką įtraukiama net viena kultūros viceministrė, kuri prisiskyrė sau teisėjo vaidmenį ir net netirdama faktų beveik ir nuteisė menininkų asociaciją. Seimo nario melas į eterį liejasi laisvai, palaikomas dar ir Seimo kanceliarijos. Ir ką gi? Ogi – nieko. Seimo Etikos ir procedūrų komisijai šiuo aspektu – „vsio zakonno“: negi saviškį skriausi, nepatogu? Daug patogiau bus anam Seimo rūpintojėliui kur nors rūškaną miną nutaisius su žvakele pastovėti ar kokioje „konferencijoje“ paskaityti pranešimą apie patyčių žalą…. Paklausite: o kur menininkų bendruomenė? O „bendruomenė“ tiesiog tyli – gal pavargo, o gal bijo, nes visi turi savų išskaičiavimų, nes juk anas Seimo narys ir gal pagaliau taps kokiu nors išgodotu kultūros (!) ministru?

Nepatikėsite, bet 2019-ųjų gegužės 30-ąją Lietuvos Seimas 2020-uosius paskelbė „Mokyklų bendruomenių metais“ ir dar pažadėjo, kad sieks pagerinti emocinį klimatą mokyklose. Nuostabu, ponai! Bet aš paklausiu paprasčiau ir šįkart tiesiai Premjero ir ŠMSM ministro: ar ir 2020-aisiais vienos iš pagrindinių jaunųjų menininkų kalvės mokytojai elektroninius dienynus pildys prie viso labo keturių prieštvaninių vos gyvų kompiuterių? Ar ir 2020-aisiais visas sistemines švietimo problemas karsite ant mokytojų pečių, užuot ŠMSM kiemą prasišlavę su visomis švietimo išteklius valgančiomis palydovinėmis kontoromis? Gal pradėkite nuo aukštesnių standartų sau taikymo, garbieji politikai ir valdininkai, užuot tuos reikalavimus į kosmines aukštumas kėlę mokyklų vadovams? Ar Jūs vis dar manote, kad ir 2020-ais mokyklų vadovai bei mokytojai tikės Jūsų pasakomis apie „Mokyklos bendruomenių metus“ ir vykdys Jūsų „kosminius“ standartus už tuos kelis jiems pažadėtus, bet taip ir nenumestus grašius?

Tad brangioji Bendruomene, nelinkėsiu 2020-iesiems Jums nieko, išskyrus tik viena – kad atjautos, solidarumo ir drąsos atsirastų „iki“, o ne „po“ (kai sužinosite apie naują negyvėlį)…