Tomas Bakučionis. Teisinių „stebuklų“ ir nuogų karalių šalis

Tomas Bakučionis. Teisinių „stebuklų“ ir nuogų karalių šalis Šv. Wikipedija pateikia informaciją, kad p. Dainių Žalimą Konstitucinio Teismo (KT) teisėju Seimas Prezidentės teikimu paskyrė 2011 m. kovo 15 d., o tai reiškia, kad LR Konstitucijoje (103 str.) numatytas KT teisėjo 9 metų trukmės įgaliojimų laikas ponui D. Žalimui pasibaigė ne vėliau kaip 2020 m. kovo 15 d., tačiau LR Konstitucinio Teismo įstatyme (4 str.) sureguliuota labai konkrečiai: „Valstybės pareigūnai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teikiantys Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras.“

Taigi, keturiems viešosios teisės subjektams – Prezidentui, Seimo pirmininkui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir pagaliau Seimui – šiame įstatyme ne tai kad nustatyta, bet plieniniu kūju įkalta imperatyvi pareiga.

Nesekiau ir netyriau, kuris iš paminėtų keturių subjektų neįvykdė savo pareigų (besibaigiant p. Žalimo ir p. Mesonio įgaliojimų laikui), tačiau tame pačiame Konstitucinio Teismo įstatymo 4 straipsnyje yra „įdomi“ nuostata, kad: „Nustatytu laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas.“

Taigi, pagal pastarąja nuostatą, Dainiaus Žalimo, kaip KT teisėjo, įgaliojimai nėra pasibaigę. Tačiau problema ta, kad pagal minėto Konstitucijos 103 str. 2 dalį, „Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.“

Taigi, KT pirmininkas jau pagal Konstituciją yra išskiriamas kaip atskiras viešosios teisės subjektas. Tačiau nei Konstitucijoje, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nėra numatyta, kad KT Pirmininko įgaliojimai tęsiasi ir tuo atveju, kai pasibaigia jo, kaip KT teisėjo, įgaliojimai ir nepaskiriamas naujas teisėjas.

Neatsitiktinai akcentavau viešąją teisę – tiek minėti subjektai, tiek ir Konstitucija bei Konstitucinio Teismo įstatymas yra viešosios teisės dalis.

Kaip žinome, viešojoje teisėje taikomas imperatyvusis reguliavimo metodas, kitaip tai dar vadinama ultra vires principu, ir net menkai apie teisę nusimanantys išsilavinę žmonės supranta, kad pagal tokius principus viešosios teisės subjektui leidžiama tik tai, ką tiesiogiai numato įstatymas. Tad pagal pirmiau išdėstytą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą ir bendrą viešosios teisės logiką, nors p. Žalimo, kaip KT teisėjo, įgaliojimai nėra pasibaigę (nors pagal Konstituciją yra priešingai), tačiau jo, kaip KT pirmininko įgaliojimai, yra pasibaigę, nes įstatymai nenumatė „automatinio“ KT pirmininko įgaliojimų „prasitęsimo“, todėl jei p. Žalimas jaučiasi padoriu piliečiu ir sąžiningu teisininku, jis pats galėjo ir turėjo jau atsistatydinti iš KT pirmininko pareigų, na… gal karantinas sutrukdė?

Tačiau grįžkime prie tos Konstitucinio Teismo įstatymo 4 str. nuostatos, pagal kurią „nustatytu laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas“.

Tokia nuostata yra tipiškas teisinio nihilizmo pavyzdys, nes tokių konformistinių valdžios įstaigoms „patogių“ nuostatų teisinėje valstybėje apskritai neturėtų gimti. Esu įsitikinęs (ir šio įsitikinimo niekas nepakeis), kad tokia nuostata vis viena prieštarauja dabar galiojančiai Konstitucijos 103 str. 1 daliai, Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai („Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“) ir Konstitucijos 5 straipsniui.

Netyriau ir nežinau, kieno iniciatyva tokia nuostata atsirado Konstitucinio Teismo įstatyme ir kodėl Konstitucijos 103 str. straipsnis liko kaip ir neišbaigtas, bet aš, kaip pilietis beigi teisininkas, jaučiu svetimą gėdą už visus pirmiau paminėtus viešosios teisės subjektus ir už tuos įstatymo leidėjus, kurie su Konstitucija bei įstatymais elgiasi kaip su šluoste savo politinio ar teisinio munduro sagoms pablizginti.

Voilà, kaip mėgsta sakyti prancūzų kulinarai. Tik šįsyk mėgaujamės ne delikatesu, o priversti stebėti viešojoje erdvėje murdomą teisinį jovalą.

Neketinu ieškoti kalčiausiųjų tarp minėtų viešosios teisės subjektų, bet, patikėkite, aplanko šlykštus jausmas, kai suvoki, jog gyveni teisinių „stebuklų“ ir nuogų karalių šalyje.