Klastingojo viruso paunksnėje rutuliojasi politinės dramos ir netgi trileriai – dėsninga, kad su numirėlių prisikėlimais. Kai baigsis visa šita pakasynų laukimo ir aimanavimo bei pamokslų vienas kitam brukimo fiesta, įdomu – kas laimės laurus?
Kam gyvieji bučiuos politines kanopas už tai, kad juos stebuklingai išgelbėjo? Nė už vienus neagituoju, tik būkite atidūs, kad nepatiktumėte keistokon padėtin. Ne visad, jei jums 85, o žmonai 20 – reikia skubėti įtikėti ir aplinkiniams garsiai girtis, kad ką tik gimę dvyniai yra jūsų šaunumo nuopelnas. Nors pasistengus, turint energijos, svertų ir miglos pūtimo į akis patirties galima daug ką įtikinti – ypač tuos, kas labai nori tikėti.Stebint, mano požiūriu, varganą Sauliaus Skvernelio kabineto ir keisto (čia taip mandagiai sakau subjektyvią nuomonę) sveikatos apsaugos ministro veiklą, prieštaringus pasisakymus, aiškiai suvokiu, kad viruso problemas, kaip ir daugumą kitų, teks įveikti patiems.
Tačiau dar įdomiau tai – kas ir su kokiais šūkiais siūlomi į tuos tikruosius gelbėtojus, kurie nupūs tą COVID 19 bėdą, lyg haubica šiaudinę trobą. Pagal politikos žanro dėsnius, kurie ypač išryškėja rinkimų metais, į areną ima lįsti nekantri opozicija. Ten, kur netikrumas, panika, blaškymasis, emocijos ir erzelis – visada patogu užlipti ant statinės arba šarvuočio, skelti ugningą kalbą ir sukurstyti minią. Tiksliai net nesuvokiant rezultatų – svarbu bent įsivelti į muštynes, o ten jau žiūrėsime. Drąsūs politiniai avantiūristai tai daro patys, o kiti vis ieško būdų ką nors išstumt priekin savęs, pažarstyti žarijas svetimomis rankomis. O dar blogesniu atveju – šakališkai prisitrinti prie tigro grobio.
Kai dabartinė valdžia skelbė kažkokias neva į karantiną turėjusias būti panašias priemones – buvo aišku, kad taip nieko nebus. Mėginimai įvesti griežtą tvarką tik bauginimais ir moralais yra bergždi. Užtat iltis ėmė šiepti, politinio kraujo kvapą pajutę konservatoriai. Siūlymai pavesti krizę tvarkyti ne sveikatos, o krašto apsaugos ministrui arba kariškiui gal ir turėtų kokios nors logikos, jei mūsų šlovingosios ginkluotosios pajėgos turėtų kokios nors epidemijų suvaldymo patirties. Pagaliau, net nepaprastosios padėties įvedimas ir tikras karantinas, kuris turėtų pradžią ir pabaigą, tuo metu dezinfekuojant viešąsias erdves, kaip daro kai kurios piko šalys, nėra toks jau baisus dalykas. Tik štai čia kur buvus, kur nebuvus išlenda politinė dedamoji. Iš konservatorių lūpų pasigirsta laikinosios vyriausybės siūlymai.
Nebūdami tikri, kad virusui atlėgus tauta neliks tegul ir bukai dėkinga tam, ką dabar dažniausiai rodo televizija, sunerimę dėl rinkimų rezultatų konservatoriai vėl veržiasi gelbėti tautą. Virusas ne rusas ir net ne Putinas, jo tankais ir haubicomis nepagąsdinsi, teroristu, pasislėpęs už Obamos ar Trumpo nugaros, neišvadinsi. Jam nerūpi. Tačiau fantazija ribota, o ir konservatorių potencialas niekaip nesiplečia, nors pasiusk. Bent jau kadrų srityje – ta pati bėda bėdelė.
Į laikinuosius premjerus partinių kalbėtojų ir ištikimų žiniasklaidos ruporų jau stumiama Dalia Grybauskaitė. Pavargusi sėdėti pensijoje ir karantine be žiniasklaidos dėmesio ir amžinai dėkingų gerbėjų lankstymosi, puse lūpų sakiusi, kad nebegrįš į politiką (kuo mažai kas tikėjo), ji, atrodo, mielai sutinka atsiliepti į maldaujančių masių raudas ir jau matuojasi mundurą. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos viduje jau kurį dešimtmetį neišsiugdo Deus ex Machina. Šįkart netinka net ir pusiau partinė legionierė Ingrida Šimonytė. Išties – kam tie dublikatai, kai iš karantino, naftalino ir pensijos galima ištraukti originalą? Bent jau dalis partijos narių ir fanatiškiausių rėmėjų socialiniuose tinkluose apie tai ir tedūzgia. Dar įdomiau viskas pasirodo tada, kai prezidentui Gitanui Nausėdai pasakius, jog jis nepritaria sveikatos apsaugos ministro (kuris šių eilučių autoriui, beje, nepatinka) keitimui, buvusi ekscelencija D.Grybauskaitė, vėl tapusi nuolatine nacionalinio transliuotojo eterio viešnia, tvirtai pareiškia, kad viskas jau nutarta kitaip. Belieka išsiaiškinti – kur ta paslaptinga sprendykla, kur priimami tokie verdiktai ir nusistebėti – ar tikrai, net jei nepaprastoji padėtis ir reikalinga, ji neįmanoma be būtent tų sprendikų palaiminimo ir planuojamo pusiau formalaus perversmo? Juk net Verygą pakeisti galima ne vien D.Grybauskaitės dvasinga bei nepakartojama fizionomija.
Taigi, virusas galiausiai pasisotins ir pasitrauks, o politiniai apetitai ir spektakliai liks. Eilinį kartą tenka perspėti – neįsijauskite į scenarijų ir neįsimylėkite per daug personažų. Bus ne taip sunku nusivilti.
respublika.lt