Akivaizdu, kad George`o Floydo mirtis, kaltinimai dėl perteklinio policijos jėgos naudojimo ir pan. tėra pretekstas
„Kristaus kvietimas atsukti kitą skruostą – dorovinė maksima, kviečianti išsaugoti vidinę taiką.
Tačiau šis geranoriškumo ir atlaidumo idealas nepanaikina prigimtinės teisės ginti savo gyvybę, šeimą, namus“, – teigia riaušininkų siautėjimus Amerikoje ir Europoje komentuojantis kunigas Robertas Grigas.
Vakarų pasaulyje, pradedant Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV), vyksta sunkūs ir skausmingi procesai. Protestai dėl juodaodžio George’o Floydo mirties, policijai galimai naudojant perteklinę jėgą, išplito į riaušes, plėšikavimus ir net policininkų žudymą. Ką apie tai manote jūs, kaip Romos katalikų bažnyčios (RKB) atstovas? Kils globalus karas ar ne, ir kodėl?
Apie riaušes JAV pirmiausia pasisakau kaip žmogus, turėjęs sąlytį su panašiomis idėjomis ir metodais grįsta okupacine bolševikine santvarka. Kaipgi jie giedojo savo himne, internacionale? „Pasaulį seną išardysim / Iš pačių pamatų, ir tuo / Naujai pasaulį atstatysim – / Kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Dabar tai matome vykstant JAV. Bėda yra ta, kad istorinių paminklų griovimu ir parduotuvių plėšimu nesukuriama jokia nauja kokybė. O tai, kas buvo vertinga tegul ir netobuloje, šimtmečiais kurtoje visuomenės tvarkoje – sugriaunama.
Popiežius Benediktas XVI yra teisingai pastebėjęs savo enciklikoje „Deus Caritas Est“ („Dievas yra Meilė“): negalima atidėti žmoniškumo – tariamai dėl gerų tikslų siautėti, elgtis žiauriai ir negailestingai, o paskui, įgyvendinus kokį nors politinį siekį, vėl tapti žmoniškais. Neteisingomis, nedoromis priemonėmis gerų permainų nepasiekiama. <…> Išoriniai mūsų gyvenamo meto ženklai verčia sunerimti. Chaosas JAV, už kurių plačių pečių ligi šiol Baltijos šalys, kaip NATO sąjungininkės, galėjo jaustis saugios, atvirai agresyvėjanti, sovietinius „išvaduotojų“ mitus gaivinanti Rusija, dvasinį stuburą prarandanti Europos Sąjunga – mums nieko gero nežada.
Tačiau taikliai sakoma, kad krikščionis kaip paukštis, giedantis ir ant lūžtančios šakos, nes žino, kad turi sparnus. Geros valios žmonių pareiga – konkrečiomis pastangomis gerinti padėtį, skleisti teisingumą ir gėrį.
Maištininkai nugriovė paminklą Tomui Džefersonui, kuris kaip tik sakė, kad visi žmonės gimsta lygūs ir laisvi, išniekino paminklus Vinstonui Čerčiliui ir Tadui Kosciuškai. Nukentėjo net sinagogos ir košerinės parduotuvės. Kuo jos kaltos?
Panašu, kad riaušininkai nesirenka, pulti sinagogą, nukirsdinti Kolumbo statulą ar išniekinti paminklą JAV nepriklausomybę gynusiam Kosciuškai. Facebooke liūdnai pajuokavau, kad paminklas – fašizmas ir rasizmas, vadinasi, reikia griauti. Nes juk beveik niekas, gyvenęs XVI–XIX a., neturėjo XXI a. pagaliau viską teisingai išaiškinusių progresyvistų supratimo. Kam saugoti tai, kas sukurta iki XXI a., ar ne?
Nors tai atrodo visiška barbarybė ir antikultūrinis absurdas, tai, matyt, atitinka bendrąją revoliucijų („Pasaulį seną išardysim“) logiką. Juk prancūzai per vadinamąją didžiąją revoliuciją, kurios maniakišku teroru itin gėrėjosi Leninas – vienas žiauriausių diktatorių, sunaikino visas šv. Žanos d’Ark – Prancūzijos išlaisvintojos iš svetimos okupacijos – relikvijas. Tik ar išardžius senąjį pasaulį sukuriamas geresnis naujas – istorinė žmonijos patirtis verčia abejoti.
Dažniausiai, sudėjus kalnus žmonių aukų ir beprasmiškai nusiaubus kultūrinį paveldą, patyliukais grįžtama prie to prakeikto senojo pasaulio – vyksta vadinamoji restauracija. Tai matyti net Sovietijoje ir maoistinėje Kinijoje, jei palygintume jų raidos etapus nuo ankstyvojo teroristinio iki vėlyvojo nuosaikesnio. Tad visuomenių elitams, kiek dar jų likę, derėtų pasverti, ar apsimoka įsukti naują griovybos dėl statybos spiralę.
Paminklų griovimas ir niekinimas tampa panašus į knygų deginimą. Draudžiamas kultinis filmas „Vėjo nublokšti“, kuriame vaidinusi juodaodė aktorė pirmoji buvo nominuota „Oskarui“. Kaip paaiškinti tokį absurdą? Tai pamišimas ar kam nors tai patinka ir apsimoka? Maskva juk visą laiką domėjosi juodaodžių teisėmis Amerikoje, kol valdžioje neatsidūrė Barakas Obama. Tada Maskvos „troliai“ iškart jį ėmė vadinti atlėpause beždžione. Kokie tikrieji vėl atgijusios rasizmo temos interesai?
Nepolitkorektiškai lyginant nūdienos geopolitiką su gyvenimu „Liūto karaliaus“ džiunglėse, aplink JAV – galingiausią pasaulio valstybę ir pagrindinę NATO galią – nuolat sukiojasi konkurentai žibančiomis akimis, kuriems nestabilumas Jungtinėse Valstijose yra kaip lemties dovana. Tai ir amžinai nuskriausta Rusija, Trumpo spaudžiama dėl ekonominių suktybių, o dabar – Kinija (dėl pandemijos slėpimo) ir islamiškosios agresijos pasaulis. Tačiau didžiausios grėsmės visada glūdi viduje. JAV, beje, ir Europoje seniai kaupė jėgas revanšui.
Anksčiau nuo viešų išpuolių jas prilaikė Šaltojo karo priešpriešos realijos, nors bandymų buvo – Raudonosios brigados Italijoje, Raudonosios armijos frakcija VFR. Dabar tarsi nuspręsta, kad atėjo laikas vėl pabandyti. Gaila, kad kryptingam visuomenės mąstymo deformavimui smarkiai pasitarnavo Vakarų akademinė aplinka, dešimtmečiais toleravusi bet kokį kairįjį kraštutinumą („gerasis dėdė Džo – Stalinas“, „gerasis vairininkas Mao“, „gerasis „kauptukų socializmo“ kūrėjas Pol Potas“). Ir visokiais būdais (nuo fizinio susidorojimo, iki pjudymo kampanijų) stūmusi šalin bent kiek dešinesnę mintį. Ne veltui pažįstamas Amerikos lietuvis sakė, kad amerikiečių sluoksniuose garsusis universitetas vadinamas Berklio sovietų socialistine respublika.
Akivaizdu, kad George`o Floydo mirtis, kaltinimai dėl perteklinio policijos jėgos naudojimo ir pan. tėra pretekstas, nes per policijos reidus žūsta ir baltaodžiai nusikaltėliai. Kovinėse situacijose pasverti jėgos naudojimo normą nėra labai realus reikalavimas, nebent policija būtų apginkluota dažasvydžio šautuvais (su griežtu jų naudojimo reglamentavimu), o nusikaltėliai – AK serijos automatais. Berods, JAV kai kurių protestuotojų balsai jau krypsta į tą pusę. <…>
Įdomus teisės į gynybą klausimas. Filadelfijoje žmonės, apsiginklavę armatūros strypais, beisbolo lazdomis, patys nuo riaušininkų ordos apgynė ne tik savo namus ir gatves, bet ir policijos nuovadą. Valdžia už tai juos pasmerkė. Ar RKB doktrina leidžia ginti save, savo namus, turtą, šeimą, vaikus? Kaip turime reaguoti, jei tai ateis į Lietuvą?
Kristaus kvietimas atsukti kitą skruostą – dorovinė maksima, kviečianti išsaugoti vidinę taiką, neįsileisti keršto dvasios ir išlikti geranorišku: net klystančiam ar piktai besielgiančiam žmogui neeskaluoti jo destruktyvumo, priešingai – bandyti pakreipti gėrio link. Anot apaštalo Pauliaus, nugalėti blogį gerumu. Tačiau šis geranoriškumo ir atlaidumo idealas nepanaikina prigimtinės teisės ginti savo gyvybę, šeimą, namus.
Kažkada jaunystėje, mąstydamas, kiek krikščioniui leistina naudoti jėgą, pavyzdžiui, ginant savo tėvynę nuo užpuoliko, paprašiau pogrindžio kunigo Ričardo Repšio paaiškinimo. Šis kunigas, jau po tautinio atgimimo tarnaudamas lietuvių bendruomenėms JAV, žuvo – nuskendo Mičigano ežere, kaip teigiama, gelbėdamas skęstantį žmogų. Taigi kunigas Ričardas man atsakė: „Savęs ginti neprivalai, jei, sakysim, esi kunigas ir apsisprendi mirti kankinio mirtimi. Bet jei tavo akivaizdoje puolami ir gali žūti nekalti žmonės, tavo draugai, moterys, vaikai – turi artimo meilės pareigą juos ginti, net ir ginklu.“ Man tai pasirodė labai praktiškas – žmoniškas ir krikščioniškas – paaiškinimas.
Kaip vertinate plintančią madą klauptis, bučiuoti kojas juodaodžiams, susirakinti viešai, žemintis ir atgailauti, įtraukiant į tai net vaikus? Gal dar pradėkime viešai plaktis rimbais?
Dėl to klupinėjimo prieš afroamerikiečius kampanijos, kurią nei žmogiško orumo pajautos, nei sveikos nuovokos neturintys aktyvistai perkėlė ir į JAV ambasados prieigas Vilniuje, galima kalbėti tik su graudžiu šypsniu. Galėtume pasakyti, kad kai religija marginalizuojama ir kaip sovietmečiu vėl verčiama pašaipos objektu, religijos (garbinimo) poreikis vis tiek išlieka. Tik transcendentiniame tikėjime ypatingi pagarbos ženklai skiriami būties slėpiniui, kurio ilgimės kaip aukščiausio gėrio, savo pačių ir viso, kas egzistuoja, šaltinio. Kai klaupiamasi prieš kitą ribotą žmogų, vyksta tai, kas populiariai vadinama stabmeldyste. Ji žalinga abiem pusėms: žemina klūpančiojo orumą ir skatina to, prieš kurį klūpoma, nesveiką savimaną. Kai buvusių vergų ir vergvaldžių palikuonys susikeičia vietomis, pati vergystės būsena nuo to neišnyksta. Tokius saviniekos ar mazochizmo seansus skatinantys politikai turėtų jausti didesnę atsakomybę.
