Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Valdas  Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas? Tai Lietuvos politinės partijos, pakeliui išbarsčiusios žmonių pasitikėjimą, todėl juo toliau, juo mažiau šiuo „autobusu“ norinčių važiuoti.

Praėjusią savaitę dzūkų įsteigta visuomeninių judėjimų  asociacija, suvienijusi Alytaus, Druskininkų  ir Lazdijų savivaldybininkus (žada prisijungti ir Varėna), –  dar vienas nepasitikėjimo partijomis manifestas, įkvėptas praėjusių savivaldos rinkimų visuomeninių komitetų  sėkmės.  Bet taip pat –  partijų  lyderių netikusios vadybos ir padarytų klaidų, atstūmusių žmones ir net ištisus regionus.

Ne viena partija viliasi savo šlyjančius į blogąją pusę reikalus pataisyti per prezidento rinkimus, iškėlusi ar prisiviliojusi stiprų kandidatą, kuris mobilizuotų ir jos šalininkus, pritrauktų naujų rėmėjų.

Tačiau ar nebus kandidatui į prezidentus partinis bilietas ar vienos partijos globa akmuo po kaklu? Nėra nė menkiausios priežasties, dėl kurios vertėtų sukti iš  V. Adamkaus ar D. Grybauskaitės nepartinio tako, atvedusio į pergalę. Arba to paties E. Macrono, grakščiai išsinėrusio iš partinės priklausomybės lyg iš nebemadingo kostiumo.

Jaunasis Prancūzijos prezidentas Vakarų politinėje scenoje veikiau išimtis nei taisyklė, mat laiku sureagavo į pasikeitusią realybę, įkurdamas antipartinį judėjimą „Pirmyn, Respublika!“, šiuo puikiu manevru išsaugodamas prancūzų politinio elito pozicijas .

Priešingai nei gerokai apipešiota, vargais negalais vandens paviršiuje išsilaikiusi politikos veteranė A. Merkel. „Raudonojo pastoriaus“ dukra, mėginusi suvaidinti pabėgėlių ir imigrantų Motiną Teresę, pridarė  bėdų ir Vokietijai, ir visai Europai.

Naujausią Europos politinę tikrovę galėtume vaizdžiai nusakyti Maironio žodžiais, lyg šiandien parašytais: „Mainos rūbai margo svieto:/ Silpnas kelia, tvirtas griūva“.

„Tvirtas griūva“ –  tradicinės partijos,  nuo pokario lėmusios Europos gerovę ir stabilumą, senieji garbūs autoritetai (gėdingas buvusio Europos Parlamento pirmininko M.Schultzo fiasko Vokietijos rinkimuose).

Ir „silpnas kelia“ –  „Penkių žvaigždučių judėjimo“ (M5S) ir „Šiaurės lygos” sėkmė Italijoje, Laisvės partijos – Nyderlanduose, taip pat Laisvės partijos (FPOe) – Austrijoje,  į trečią vietą  Vokietijoje šovusi „Alternatyva Vokietijai” (AfD).

Tai visuotinė tendencija, nors medijų žvaigždės nė žingsnio negali žengti be „marginalų“, „populistų“, „radikalų“,  „nacionalistų“, „homofobų“ etikečių – šių kalbančių papūgų nieko neišmokė nei „Brexit“, nei D. Trumpas, įrodę, kad senoji politinė sistema išsikvėpusi, praradusi įtaką.

Be abejo, žiniasklaidos totali kritika nedidina D.Trumpo populiarumo Amerikoje (kaip ir R.Karbauskio Lietuvoje), bet ir nemažina žmonių nusivylimo politiniu elitu ir tradicinėmis partijomis ar net visa politika.

Visiškai pasitvirtino žymaus lenkų kilmės anglų sociologo Z. Baumano (1925–2017) „takios modernybė“ arba „takios visuomenės“ idėja: dabartis it koks skystis nepajėgi išlaikyti savosios formos, ši srauni modernybė tirpdo visa, kas tvaru, niekas nėra apsaugotas nuo peržiūrėjimo ir atmetimo.  Anot mąstytojo, vienas iš takios dabarties požymių – valstybės krizė, nulemianti partijų ir ideologijų krizę.

Ideologijų riboženkliai verčiami ir Lietuvoje – jokia sensacija, kad Dzūkijos asociacijoje „Už Lietuvą“ pečius surėmė buvęs socialdemokratų šulas R. Malinauskas ir buvęs konservatorius A.  Margelis.

Ar kvaršina galvą dėl ideologijos „valstiečiai“, pasidalinę valdžią  su nepartiniais ir pasukę technokratinio ir ekspertinio valdymo linkui –  S. Skvernelio specialistų Vyriausybė?  Kitas dalykas, kad premjerui bemaž kasdien pačiam tenka srėbti šių „specialistų“ ir „profesionalų“ privirtą košę – nuo bunkerio Vilniaus centre iki prezervatyvų ir sugrąžintos Lietuvos kaimo žemės kolektyvizacijos. Arba patarinėti savo patarėjui, kurio negalima palikti vieno, nes bemat priskaldys vežimą malkų.

Lietuvos politinių partijų krizę pagilino, jų griūtį paskubino ir nacionaliniai ypatumai – aktyvus prokurorų ir STT vaidmuo. Liūdnai pagarsėjęs Baudžiamojo kodekso 226 straipsnis(„Prekyba poveikiu“) virto tikru „Partijų kūju“, primenančiu inkvizicijos „Raganų kūjį“.
M.Schultzo
Riečiant į ragą vis kitas partijas, jas negailestingai kompromituojant, atrodė, valomas kelias dvipartinei sistemai. Tačiau takios modernybės srovė nepagailėjo ir abiejų lietuviškos partinės sistemos uolų – socialdemokratų ir konservatorių.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų  popieriai nėra tokie prasti, kaip išdraskiusių ir suskilusių  socialdemokratų. Bet „prekybos poveikiu“ šmėkla konservatorių  stovykloje sukėlė neregėtą paniką. Laukite tęsinio. Jo, žinoma,  nebus, jeigu nepasigirs komanda iš dvejopų standartų  fabrikėlio Daukanto aikštėje.

Nemanau, kad antipartiniai visuomeniniai judėjimai yra išeitis, galinti pakeisti nusilpusias ar susikompromitavusias partijas, su kuriomis vis mažiau žmonių trokšta susitapatinti, todėl mieliau balsuoja už „geriausius kandidatus“,  už nepriklausomas asmenybes, o ne už partiją ir jos sąrašą .

Veikiau tai pereinamasis tarpuvaldžio metas, parodantis „apačių“ nepasitenkimą  „viršūnėmis“ – sustabarėjusiomis partijomis ir ypač  jų nomenklatūra, nepajėgiančia nieko pasiūlyti – nei naujų idėjų, nei naujų veidų. Visuomeniniai judėjimai –  tai žmonių balsai, kurių negirdi oficiali politinė sistema.

Jeigu šiandien rastųsi tvirtos rankos šalininkas, kandidatuojantis į prezidentus, savo rinkimų programoje žadantis uždrausti partijas ir išvaikyti Seimą, jis gautų ne tiek mažai balsų. Nors tai būtų visiška beprotybė ir politikos dugnas, bet, pažvelgus į partijų ir Seimo reitingus, darosi nebe juokinga.

Vis dėlto galima tikėtis, visuomeniniai judėjimai pažadins naujas kūrybines tautos jėgas, kurių spaudimas atnaujins ir šiuo metu pusgyves išsikvėpusias krašto politines partijas.

Parlamentinis valdymas, demokratinės valstybės pažanga neįsivaizduojama be stiprių partijų, kurios yra išbandyta galingiausia piliečių mobilizacinė jėga ir per kurias visuomenės sukauptos idėjos, pažiūros , patirtis virsta viešąja politika.

P.S. Pamatuotai daug kalbama apie informacinius karus, dezinformacijos atakas iš Rytų. Bet nutylima dezinformacija iš Vakarų: Europos ir Lietuvos žiniasklaida nešykštėjo dėmesio protesto demonstracijoms Budapešte dėl įstatymo, neva nukreipto prieš G.Soroso įsteigtą Vidurio Europos universitetą. Tačiau tik pro sukąstus dantis paminėjo šį sekmadienį įvykusių rinkimų į Vengrijos parlamentą rezultatus, kurie tapo V.Orbano ir „Fedesz“ triumfu, įtvirtinusiu Vengrijos premjero valdančiosios partijos konstitucinę daugumą, nors ir kaip tai prieštarautų Europos Sąjungos „mainstream’ui“, nors ir kiek jo kalbančios papūgos kartotų „populizmo“, „nacionalizmo“ užkeikimus.  Takus pasaulis neatpažįstamai ir negrįžtamai keičiasi: „Silpnas kelia, tvirtas griūna“.