Aktualijos

Valdas Vasiliauskas. Mankurtų kultūros ministerija

Written by Biciulystė Siūlo · 2 min read

Pagaliau Lietuvos kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson pasirodė viešumoje. Ir ne bet kur, o Seimo tribūnoje, praėjusią savaitę atsakinėdama į parlamentarų raštu pateiktus klausimus. Prisimenu, kaip man virpėjo kojos stovint garbingiausioje valstybės tribūnoje pirmą sykį. Ir antrą, ir trečią… Ir paskutinį. Tačiau L.Ruokytė-Jonsson be mažiausio jaudulio arba virpulio, juo labiau baimės stovėjo priešais Seimo narius, demonstruodama storą nepramušamą biurokratės odą. Kad tai šalta funkcionierė, kuriai nepažįstamos žmogiškos silpnybės ar jausmai, byloja ir ciniškas apskaičiavimas: iš lapo skaitomus atsakymus ištempti iki 20 min. (tiek pagal Seimo statutą skiriama Vyriausybės nario atsakymams), kad nebeliktų laiko Seimo nariams tiesiogiai pateikti klausimų, į kuriuos jau derėtų atsakinėti ne iš lapo.

Žinomas viešojo gyvenimo kritikas filosofas V.Rubavičius internete grakščiai išsityčiojo iš Lietuvos ministrės užsienietiška pavarde valstietiškos kultūros atavizmo – pomėgio imant naują savo atsakymų popieriaus lapą paseilinti pirštų galiukus. Pridurkime: ir pirštais šluostyti nosį. Bet šiurpino ne tik kultūros ministrės kūno kalba. Ne mažiau – ir pati šneka. Nyki valdininkės kanceliarinė kalba (raštu). Niekad neįtartum, jog ji – kultūros ar meno žmogus. Neatsitiktinai L.Ruokytė-Jon- sson, pristatinėdama Seimo nariams Kultūros ministerijos pertvarkymus, lygiuojasi į Energetikos ministeriją kaip sektiną pavyzdį.. Ir dar klaikiau šneka gyvai: „Kad išsaugoti…“ 

Iki šiol dar nė vienas Lietuvos kultūros ministras nevartojo jungtuko „kad“ su bendratimi. Supranti, kodėl Seimo nariams kilo abejonių dėl ministrės išsilavinimo. Pasirodo, L.Ruokytė-Jonsson aukštąjį mokslą įgijusi pagal individualų grafiką ir nenuolatinėmis studijomis. Todėl nieko nuostabaus, kad ši kultūros ministrė Nacionalinio operos ir baleto teatro laikinuoju vadovu paskyrė bankininką, kuris, kaip baisisi šio kolektyvo muzikantai ir vokalistai, neskiria arfos nuo fleitos. Nieko nuostabaus, kad šiai kultūros ministrei neskauda širdies dėl nekilnojamojo turto plėtotojų niokojamo ir griaunamo Vilniaus senamiesčio. Nieko nuostabaus, kad ši kultūros ministrė piestu stojo prieš Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus A.Sakalausko „Laisvės karį“ (Vytį) Lukiškių aikštėje suvienydama visus mankurtus ir meno diletantus, samprotaujančius, ar Vytis nėra per daug agresyvus, kuo skiriasi arklys nuo žirgo ir pan. Mankurtui bandymas atgaivinti istorinę atmintį sukelia nepakeliamą galvos skausmą.

Žiūrėdamas tolimais 1983 metais Jaunimo teatre E.Nekrošiaus režisuotą Č.Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“ niekad nebūčiau patikėjęs, kad aktoriaus S.Bareikio vaidinamas Mankurtas galėtų tapti Lietuvos kultūros ministru, tegu ir apsimetęs teatro žmogumi. Kas atsako Lietuvoje, kai niekam nežinomas žmogus, kurio talentų, nuopelnų ar pasiekimų nė su žiburiu neįžiūrėtum, paskiriamas vadovauti nacionalinės kultūros ir meno elitui? Savo ruožtu šis žmogus skiria tokį pat atsitiktinį žmogų vadovauti reprezentaciniam Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, jame dirbančiam žvaigždynui. Tiesa, tik laikinai, bet per metus teatre galima tiek prigadinti ir sugriauti, kad ir per dešimtmetį neatstatysi. Reaguodamas į tokį nemokšišką kultūros valdymą, planus profesiniam menui nurėžti finansavimą Lietuvos nacionalinis dramos teatras naująjį sezoną pasitiko šūkiu „Po Tiesos mirties“, savo pasipiktinimą išreikšdamas vietoj spektaklių afišų iškabintais šūkiais: „Teatras užsimojo: bilietais lopys milžiniškas šalies biudžeto skyles“; „Politikų pasiūlymas teatrams: dirbkite iš idėjos“; „ Teatras racionaliau panaudos patalpas – fojė įrengs SPA“. Tai Lietuvos meno kūrėjų desperacija, nesulaukusi nei Seimo, nei Kultūros ministerijos dėmesio. Aš patarčiau teatrui į savo fojė įrengtą SPA pakviesti išsimaudyti Lietuvos kultūros ministrę L.Ruokytę-Jonsson ir Seimo Kultūros komiteto pirmininką R.Karbauskį, kuriam scenos menas nėra svetimas.

Skaitykite daugiau: http://lietuvosdiena.lrytas.lt