Lietuvoje prastas tonas – pagirti prezidentą. Tačiau man negaila gero žodžio, kurio Gitanas Nausėda nusipelnė, tiesiai šviesiai, be išsisukinėjimų, pasakydamas, ką galvoja apie naujausią Prancūzijos prezidento E.Makrono išsišokimą ir drūčiai pasmerkdamas jo planus kurti naują struktūrą, kuri konkuruotų su NATO ar net šį aljansą pakeistų. Svarbiausia pasakė ne bet kur – Romoje, vizito pas popiežių metu, pasakė vienas pirmųjų, nelaukdamas, pakolei E.Makrono konstatuotą NATO „smegenų mirtį“ įvertins Europos galingieji. Tai nauja Lietuvos užsienio politikoje. Tiksliau – užmiršta per D.Grybauskaitės dešimtmetį.D.Grybauskaitė ir jos ištikimasis Sanča Pansa – užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, demonstravę karingas pozas Rytams, atsigręžę į Vakarus, virsdavo šiltomis vilnomis ir grupinių nuotraukų dekoracijomis. Lietuvos užsienio politiką buvo galima nusakyti vieno klasiko personažo žodžiais: „Kai paskelbė progresą, aš buvau priekyje progreso.“ Lietuva aplenkdavo progresą, pasirašydama Lisabonos sutartį, nuolankiai sutikdama su jai primestomis pabėgėlių kvotomis. Tiesa, dvaro žiniasklaida rašė ir dar iki šiol rašo apie kažin kokią D.Grybauskaitės tarptautinę lyderystę ir herojišką Lietuvos interesų gynimą užsienyje. Bet ir vaikui aišku, kad tai tik žodžiai (viešieji ryšiai). Antai šią savaitę buvo pristatyta Vilniaus universiteto profesoriaus T.Janeliūno knyga „D.Grybauskaitės doktrina. Lietuvos užsienio politikos kaita 2009-2012 m.“. Profesorius D. Grybauskaitės doktriną formuluoja vaizdžiai: „Neleisime spardyti mums užpakalių nei rusams, nei amerikiečiams.“ Ir iš to galima padaryti mokslą? Hm…
E.Makrono išpuoliai prieš NATO ir Ameriką nuolat kartojasi. Antai pernai – taip pat lapkričio pradžioje, net per I pasaulinio karo pabaigos šimtmečio iškilmes jis sugebėjo susirieti su D.Trump’u, pasiūlęs įkurti 9 Europos Sąjungos valstybių ginkluotąsias pajėgas, kurios gintų Europą nuo rusų ir amerikiečių (primena D.Grybauskaitės „doktriną”). Ne ką geriau E.Makronui sekasi ir šalies viduje – dėl padidintų mokesčių, ypač degalų akcizų, šalį apėmę „geltonųjų liemenių“ masiniai gatvės protestai, susirėmimai su policija. E.Makronas laimėjo rinkimus, įkūręs partiją „Respublika, pirmyn“. Tačiau po rinkimų paaiškėjo, kad šio „Rothschild“ banke išauginto politiko „respublika” – stambusis kapitalas. Prancūzijos verslo elito interesai E.Makronui yra nacionaliniai ineresai, kuriuos jis gina visomis išgalėmis ir kuriuos nori primesti visai Europai. Neatsitiktinai į Europos Komisijos komisarus jis vargais negalais tik iš antro karto (pirmąją jo kandidatę Silviją Golard išbrokavo Europos Parlamentas) prastūmė Prancūzijos technologijų milžinės „Atos“ buvusį generalinį direktorių Terį Bretoną. E.Makronas, neva siekdamas Europą išvaduoti iš priklausomybės nuo Amerikos, viso labo saugo Prancūzijos verslo elitą nuo konkurencijos. „Respublika, pirmyn“ tapo ir užsienio politikos devizu. Globalizmo laikais skirti užsienio ir vidaus politiką yra ganėtinai senamadiška.
Todėl E.Makrono „Respublika, pirmyn“ neišvengiamai nuolat atsitrenkia į D.Trampo „Amerika pirmiausia“. O mums lieka „Lietuva vėliau“ ar „Lietuva paskiausiai“, kaip būdavo iki šiolei? Pirmieji Lietuvos prezidento žingsniai teikia vilčių, kad su tuo jis nesitaikstys ne tik žodžiais.
respublika.lr