Pasitraukus amžinybėn nacionalinės teatrologijos švyturiams Algiui Samulioniui, Antanui Vengriui ir Vytautui Makniui, net šimtmečio proga nėra kam priminti, kad masinis lietuviškų vakarų (scenos mėgėjų) judėjimas, prasidėjęs XIX a. pabaigoje, dar spaudos draudimo gadynėje, buvo toks pats unikalus reiškinys, kaip ir knygnešiai, pavergtos niekinamos Tautos prisikėlimui turėjęs ne mažesnės įtakos, nei „Aušra“ ir „Varpas“.
Balio Sruogos lakiais chrestomatiniais žodžiais tariant, per lietuviškus vakarus plačiausiu mastu ir įvairiomis formomis vyko „juodžemiškumo ir universitetiškumo fuzija“ – šiaudinės pastogės, kaimo žmogaus (etnokultūros) ir inteligentų (miesto civilizacijos) susiliejimas, kurį naujaisiais laikais atrado iš lietuviškų vakarų tradicijos ir stilistikos gimęs nepakartojamas Povilo Mataičio Folkloro teatras, nūnai retai prisimenamas ir pagerbiamas, nors tapatybę išbarsčiusioje Lietuvoje reikalingas kaip oras.
Lietuvybės banga iš našaus artojų krašto „juodžemiškumo“ niekad nebūtų pakilusi be „universitetiškumo“ idealistų, paaukojusių visuomeninei ir politinei veiklai profesines karjeras, o neretai – ir šeimos turtą, kaip inžinierius Petras Vileišis, vienas pirmųjų tautinės kultūros mecenatų, visą savo milžinišką kapitalą, sukauptą Rusijoje už tiltų ir geležinkelių tiesimą, skyręs pirmajam lietuviškam dienraščiui „Vilniaus žinios“ bei spaustuvei Vilniuje ir netrukus bankrutavęs.
Po lietuviškos spaudos atgavimo iki Pirmojo pasaulinio karo Vilnius, kur lietuviai sudarė menką mažumą, virto tikra tautinės kultūros sostine su klestinčia lietuviška spauda, veikliomis Lietuvių Mokslo ir Dailės draugijomis, kasmet rengiamomis lietuvių dailės parodomis (kurias noriai lankė ir lenkai, žydai, gudai, rusai), legendinės „Rūtos“ koncertais ir vaidinimais. Šios draugijos iniciatorius – advokatas Mykolas Sleževičius, būsimasis daugkartinis Lietuvos Ministras Pirmininkas, užsienio ir teisingumo ministras. Ar tokiu kultūriniu bagažu galėtų pasigirti bent vienas dabartinis Vyriausybės narys, neišskiriant ir kultūros ministrės? Pirmosios kartos politikai, kūrę ir valdę valstybę, pirmiausia buvo plačiausio kultūros akiračio asmenybės.
Valstybės pirmeivių artimumą Tautai, pagarbą jos kultūrai gražiausiai išreiškia Tautos namų idėja, paskelbta Jono Basanavičiaus Lietuvių Mokslo draugijos steigiamajame suvažiavime 1907 m. Tikrasis jos autorius – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Lietuvių Dailės draugijoje net detalizavęs Tautos namų struktūrą, kurią, pagal lietuvių genijaus planą, sudarytų parodų, koncertų ir teatro salės, posėdžių salė, Tautos muziejus, biblioteka ir klubas, muzikų ir aktorių draugijų būstinės, nuomojami kambariai (viešbutis), kaip lėšų šaltinis Tautos namų išlaikymui. Šią idėją ištikimai rėmė du nesutaikomi, nuolat besipešantys priešininkai – Vilniaus įtakingiausi laikraščiai „Lietuvos žinios“ ir „Viltis“, buvo sėkmingai renkamos aukos Tautos namų statybai, net nupirktas sklypas ant Pamėnkalnio (Tauro kalno). Bet planus sugriovė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, vėliau – Vilniaus praradimas.
Tačiau net karas ir vokiečių okupacija nesutrukdė surinktomis privačiomis lėšomis 1915 m. atidaryti Vilniuje pirmąją lietuvišką gimnaziją, karo ir okupacijos nusiaubtoje alkanoje šalyje plėtoti „Žiburio“ ir „Saulės“ gimnazijų tinklą, nors dar nebuvo savos valstybės.
Todėl atkurtoje valstybėje nereikėjo įrodinėti kultūros ir švietimo prioriteto ir svarbos nacionalinei savimonei, tautos tapatybei ir valstybingumui. Jau 1921 m. vasario 16-ąją, nepaisant tuščio jaunos valstybės iždo, atidengtas Kauno Karo muziejaus sodelyje Juozo Zikaro paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę su užrašu: „Per amžius budėję, laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą“. 1922 m. Vlado Dubenecko suprojektuotame Karo muziejaus bokšte, primenančiame senųjų pilių kuorą, suskambo JAV lietuvių padovanotas Laisvės varpas su nepamirštamų Kazio Balučio žodžių įrašu: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Ir pagaliau tame pačiame sodelyje 1928 m. gegužės 15 d., kariuomenės dieną, buvo atidengta Berlyne iš žalvario nuliedinta J. Zikaro Laisvės statula – pats gražiausias, iki šiol nepranoktas Lietuvos paminklas. 1932 m. minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, buvo paskelbtas valstybinis literatūros konkursas, padovanojęs lietuvių literatūros istorijai šedevrą (nors dėl intrigų ir nelaimėjusį) – Balio Sruogos „Milžino paunksmę“.
Ir koks gluminantis kontrastas – dabartinis valdiškas šimtmečio minėjimas. Kokiais šedevrais, kultūros ir meno laimėjimais, išliekamąją vertę turinčiomis knygomis pasitinkame savo valstybės iškiliausią šventę? Kas primins ateinančioms kartoms, kaip mes įamžinome atkurtos valstybės šimtmetį? Ar tais plakatais, iš kurių į mus žvelgia TV kulinarinių laidų autorė ir panašios net ne pop kultūros „žvaigždės“? Infantiliomis vienadienėmis žvakučių degiojimo akcijomis ir pseudo patriotiniais projektais, kuriuos užmiršime jau rytojaus dieną?
Kadangi humanitariniai mokslai Lietuvoje tik vargais negalais verčiasi, lituanistika jau tapo podukra, užskurdusi knygų leidyba, kaip ir visas varganas spausdintas žodis, iš kur tie šimtmečio proga valstybės kūrėjams ir jos institucijoms skirti reikšmingi darbai galėjo rastis?
Teatrai, kiti profesinio meno kolektyvai, talentingiausi menininkai, aukštosios kultūros kūrėjai, kaip ir mokslo korifėjai, palikti nuošalyje. Kur valstybės užsakymai, lietuviškos dramaturgijos premjeros, festivaliai, konkursai? Žinoma, išskyrus tas Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio Meno centro liūdnai pagarsėjusias, skandalu pasibaigusias paminklo Lukiškių aikštėje „kūrybines dirbtuves“.
Valdžios nepažadino ir neįkvėpė net ir šimtmečio jubiliejui skirtos prasmingos privačios iniciatyvos. Tarkim, žurnalisto Viliaus Kavaliausko idėja pagal jo kruopščiai sulasiotą archyvuose sąrašą atidengti buvusių tarpukario valsčių centruose paminklines lentas su pavardėmis Lietuvos savanorių ir Vyčio kryžiaus kavalierių, kilusių iš tų apylinkių. Per visą kraštą iš viso atidengta per 100 Lietuvos savanorių ir Vyčio kryžiaus kavalierių paminklinių lentų, kurios valstybės biudžetui nekainavo nė cento – finansavo iš ten kilę žymesni kraštiečiai, entuziastingai talkino savivaldybės ir bažnyčių parapijos.
Dar pernai Kaune atidengta JAV lietuvių padovanota pirmojo Laikinosios sostinės burmistro Jono Vileišio skulptūra, ką tik Vilniuje po ilgamečių tuščių pažadų pagaliau įamžintas didžiųjų vilniečių brolių Petro, Jono ir Antano Vileišių atminimas – paminklas pastatytas Vileišių giminės pinigais. Verslininko dr. Prano Kiznio lėšomis šimtmečiui pirmąsyk Lietuvoje išleistas fundamentalus Aleksandro Merkelio veikalas „Antanas Smetona“. Vien toks visuomenės aktyvumas, patriotinis užsidegimas ir kūrybiškumas turėjo priversti Vyriausybę degti iš gėdos dėl savo formalaus požiūrio į atkurtos valstybės jubiliejų. Tačiau šiai Vyriausybei gėdos jausmas nepažįstamas.
Atvirkščiai, piliečių patriotinė iniciatyvos sulaukė atviro valdžios priešiškumo, kaip „Vyčio paramos fondo“ pastangos šimtmečiui surinktomis žmonių aukomis Lukiškių aikštėje pastatyti memorialą laisvės kovotojų atminimui su „Laisvės kario“ (Vyčio) skulptūra. Valdininkų priešiškumo sienos nepramušė net memorialą parėmusi Seimo rezoliucija.
Batalijose dėl Vyčio dalyvavo visi, kas netingėjo – politikai, valdininkai, žurnalistai, politikos komentatoriai. Tačiau niekas nepasigedo žymiausių Lietuvos skulptorių, architektų, dailėtyrininkų, kurie tikrai būtų turėję ką pasakyti dėl „Laisvės kario“ meninės vertės. Iš esmės vyravo politiniai argumentai.
Vargas dėl Vyčio priminė vieną XX a. pradžios lietuvių dailės istorijos kuriozą: dar carinei imperijai priklausiusiame Vilniuje šeštoje tradicinėje Lietuvių Dailės draugijos parodoje (1912 m.) nuolatinis šių parodų dalyvis, mūsų klasikas Petras Rimša, įžymiųjų skulptūrų „Vargo mokykla“ ir „Gana to jungo“ autorius, eksponavo skulptūrinę kompoziciją „Kova“, vaizdavusią tą patį lietuvišką Vytį, pamynusį lenkišką Erelį. „Kova“ sukėlė Vilniaus lenkiškosios daugumos pasipiktinimą, išsigandę parodos organizatoriai pareikalavo, kad P. Rimša pašalintų savo kūrinį – nulėmė politiniai motyvai. Įsižeidęs autorius čia pat, parodos salėje, sudaužė savo skulptūrą į šipulius.
Laimė, Lukiškių Vytis nebuvo sukultas, tik ištremtas į Kauną, palikdamas Vilniaus širdyje nykią dykrą, vaizdžiai iliustruojančią oficiozinės šimtmečio minėjimo programos tuštumą ir skurdą.
Po „Idėjos Lietuvai“ veikiausiai nebeliko dviejų nuomonių dėl oficialios jubiliejaus programos. Pompastiškas, nežinia kiek mokesčių mokėtojams kainavęs beprasmis renginys (tikrų tikriausias grandiozinis simuliakras) atkleidė ne tik mūsų intelektualinės kultūros katastrofišką nuosmukį, bet ir tai, kad neturime tikrų politinių lyderių ir dvasinių autoritetų. Jų vietas užėmė guvūs veikėjai, gebantys daryti pinigą ir skleisti nuvertėjusias mintis ar visiškas banalybes, viešųjų ryšių ir rinkodaros triukais parduodantys jas kaip naujas vertingas idėjas, savo dvasiniu lėkštumu užgrobę visą viešąją erdvę.
„Idėja Lietuvai“ buvo tipiška valdžios ponų ir dabartinio Lietuvos „elito“ šventė, kuriai Tauta liko abejinga. „Idėjos Lietuvai“ autoriai, kuriuos aiškiai aplenkusi protavimo malonė, patys save išsiliaupsino, dosniai apsidovanojo ir baigė šią tuštybės mugę išgertuvėmis iki paryčių viename Vilniaus restorane.
Šimtmetis privalėjo būti galingas akstinas, atnaujinantis pavojingai išblėsusį Tautos valstybingumo pojūtį, sumažinantis atsivėrusią prarają tarp Tautos ir valstybės, kai suvargę nusivylę žmonės valstybę sutapatina su netikusia valdžia ir nekenčiamais politikais. Justinas Marcinkevičius, vienas nelygstamų Tautos autoritetų (kurį nesyk mėginta apdergti), iki paskutinio atodūsio nepraradęs vilties, kad laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje iškils Tautos namai, šios taurios idėjos šimtmečiui atidengiant 2007 m. paminklinį akmenį ant Pamėnkalnio, ištarė pranašiškus žodžius apie Tautą, neturinčią namų: pirmiausia pasistatėme Valdovų rūmus elitui (ponams), o Tautai namus užmiršome.
Pernai Sauliaus Skvernelio Vyriausybė neišgirdo visų Seimo frakcijų pasirašyto raginimo šimtmečio akivaizdoje grįžti prie įkvepiančios Tautos namų idėjos ir atsiimti „prichvatizatorių“ suniokotus Profsąjungų rūmus. Todėl šimtmetį sutinkame su nykia Lukiškių plyne, griūvančiu Gedimino kalnu, Nacionalinio futbolo stadiono bauginančiais griaučiais ir su viršum Vilniaus vaiduokliškai iškilusiais, degusiais ir nesudegusiais Profsąjungų rūmais, kaip mus ištikusio dvasinio bergždumo simboliais.
Ir vis dėlto joks pseudo elitas, į kurio rankas buvo atiduota oficiali šimtmečio programa, jokia valdžia, kuriai nerūpi Tautos likimas, neįstengs sugadinti šios prakilnios Tautos ir jos atkurtos valstybės šventės. Šimtmetinę ir amžinai jauną Vasario 16-tąją švęskime ir linksminkimės visi ir visa siela!
Mūsų kartai teko išskirtinė laimė sulaukti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Tai tikra likimo dovana, kuria galime džiaugtis ir didžiuotis laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau ar džiaugiamės? Ar didžiuojamės? Ar Tauta, tikroji ir vienintelė Lietuvos valstybės steigėja, didžiuojasi savo kūriniu?