Kovo 15-ąją, švęsdami nacionalinę šventę – sukilimą prieš austrus 1848 metais – į tradicinį mitingą priešais Vengrijos parlamentą rinkosi Viktoro Orbano šalininkai.
Šiemet į vadinamąjį „taikos žygį“, palaikantį V. Orbano vyriausybę ir jos nuveiktus darbus Vengrijos tautos labui, išėjo rekordinis skaičius vengrų – apie 500 000.
Kaip prieš žygio pradžią pakomentavo istorinė „Fidesz“ ir Vengrijos televizijos figūra Zsoltas Bayeris, į mitingą rinkosi tie, kurie žino, ką „reiškia Dievas, tauta ir tėvynė, tie, kurie žino, kas yra šeima ir kas yra vaikai, ir kurie pripažįsta dvi lytis: moterį ir vyrą“.
Toks masinis vengrų palaikymas, išreikštas likus trims savaitėms iki Parlamento rinkimų, rodo ne tik Viktoro Orbano, kaip politiko populiarumą. Toks tėvynainių parodytas pasitikėjimas juo sustiprins ir jo ryžtą kovoti su „organizuotu tarptautiniu tinklu“.
Jūsų dėmesiui – kelios svarbiausios mintys iš Viktoro Orbano kalbos, pasakytos per nacionalinę šventę 2018 m. kovo 15 d. priešais Parlamentą.
Savo kalbą pradėjęs sveikinimu visiems dalyviams, Viktoras Orbanas ypač šiltai kreipėsi į šimtus lenkų, atvykusių išreikšti solidarumo su Vengrija. Priminęs tvirtus Lenkiją ir Vengriją nuo seno siejančius ryšius, jis pareiškė: vienos šalies galia yra ir kitos šalies garantija. Todėl, jo teigimu, „šių metų taikos žygis buvo ne tik nacionalinis reikalas, tai ir Lenkijos parama“.
V. Orbanas pabrėžė ir artimiausių rinkimų, kurie įvyks po trijų savaičių, svarbą: „balsuosime ne dėl ateinančių ketverių metų […], spręsime šalies ateities klausimą“.
Žvelgdamas į aikštėje susirinkusius šalininkus V. Orbanas juos pavadino tiesioginiais 1848–1849 m. kovotojų už laisvę įpėdiniais, štai jau trisdešimt metų kartu su juo stojusiais į daugybę reikšmingų mūšių, ir čia pat pabrėžė, kad „pagrindinis mūšis mūsų dar laukia“, nes, jo žodžiais tariant, „yra žmonių, kurie mėgins paveržti iš mūsų mūsų šalį“.
„Jie nori, kad mes per keletą dešimtmečių laisva valia užleistume savo šalį kitiems. Nepažįstamiems žmonėms iš kitų pasaulio kraštų, nekalbantiems mūsų kalba, nesilaikantiems mūsų kultūros, įstatymų ir mūsų gyvenimo būdo […] Jie nori, kad ateityje čia gyventume ne mes ir ne mūsų palikuonys, bet kiti. Ir tai joks spalvų sutirštinimas“, – kalbėjo Vengrijos ministras pirmininkas, vėliau aptaręs ir padėtį Vakarų Europoje ir pateikdamas ją kaip visiškai kitokios elgsenos ir apsisprendimo pavyzdį.
„Tie, kurie nesustabdys imigracijos prie savo sienų, ilgainiui išnyks“. Pasak Viktoro Orbano, „kai kurios išorės jėgos ir tarptautinės valdžios stengiasi mums tai primesti“. Ir balandžio 8 dienos rinkimai, jo nuomone, yra gera proga šioms jėgoms įtvirtinti savo darbotvarkę. „Štai kodėl mes norime laimėti ne tik rinkimus, bet ir mūsų ateitį“.
„Europa ir Vengrija pasiekė kritinį tašką: iki šiol dar niekada nebuvo taip susipriešinusios patriotinės jėgos ir internacionalistinės jėgos“. Pasak V. Orbano, ši opozicija – tai priešprieša yra tarp milijonų patriotų bei demokratų ir globalistinis ir nedemokratinis elitas.
„Turime kovoti su žmonių perkėlimu, kuris kelia grėsmę mūsų gyvenimo būdui. […] Mes laukia kova ne su silpna maža opozicijos partija, tai kova su tarptautiniu tinklu, susiorganizavusiu į tikrąją imperiją. Žiniasklaida, remiama užsienio konsorciumų ir vietos oligarchų, mokami aktyvistai, agitatoriai, įvairios nevyriausybinės organizacijos, finansuojamos tarptautinių spekuliantų – visų tų, kuriuos simbolizuoja ir įkūnija George‘o Soros‘o vardas. Turime susigrumti su šiuo pasauliu, kad išsaugotume savąjį“.
Viktoras Orbanas su jam būdinga kovos retorika visą opoziciją įvardijo George’o Soroso sąjungininkais ir jo interesų gynėjais.
„Į Europą įsiveržta. Jei nieko nedarysime, dešimtys ir dešimtys milijonų žmonių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų atvyks į Europą“. Atmesdamas Vakarų Europos pasyvumą Viktoras Orbanas įspėjo Europą dėl būsimo Afrikos demografijos. „Briuselis neapgins Europos,“ – sakė Orbanas, pabrėždamas Briuselio norą žūtbūt remti tokią imigraciją.
„Kaip teisingai sakė mūsų protėviai, lankstus bailys neturi šalies. […] Mes visada kaudavomės ir visada galiausiai laimėdavome. Mes išsiuntėme namo sultoną ir jo janyčarus, išmetėme imperatorių Habsburgą ir jo karius, išvijom sovietus ir jų ‚tovariščius‘, o dabar mes ketiname išmesti George’ą Sorosą ir jo tinklus. Mes prašome jį grįžti į Ameriką ir rūpintis jais!“
Grįžęs prie imigracijos temos, Viktoras Orbanas paaiškino, kad pakanka vienos klaidos, tarkim, „jei užtvara sugestų ir vanduo išsilietų, – sakė jis, – tada kultūros užkariavimas taptų nebegrįžtamas“.
Baigdamas savo kalbą, Vengrijos ministras pirmininkas kreipėsi į jaunimą ir papasakojo jiems, kad svarbu turėti tėvynę. „Mielas vengrų jaunime, tėvynei tavęs reikia, – sakė jis, – stokis greta ir įsijunk į mūsų kovą, kad tada, kai tau reikės tėvynės, tu vis dar ją turėtum“.
Mitingas pabaigtas nacionaliniu himnu – vengrai jį rečituoja, tarsi maldą, tarsi kvietimą į kovą.
