Aktualijos

Verta prisiminti. Petro I testamentas

Written by admin · 4 min read

Petro I laikais Maskvos valstybė ligi galo subrandino pasaulio užkariavimo idėją, įtikėjo pakeisianti romėnų didybę. Imperinė Maskvos sąmonė drastiškai atsiskleidžia politiniame testamente, kurį Petras I paliko savo palikuonims ir pasekėjams. Lenkijos istorijai skirtame XIX a. viduryje Leonardo Chodzkos suredaguotame veikale, paskelbusiame šį dokumentą, teigiama, jog Maskvos valdovo testamentas yra vienas svarbiausių Europos politikos aktų, mat vėlesni įvykiai jam suteikė pranašystės pobūdį.

1709 metais, po Poltavos mūšio, Petras I sudarė testamento planą, o 1724 metais jį išbaigė. Prancūzijos ambasadorius prie carienės Elžbietos dvaro 1757 metais sugebėjo šį unikalų dokumentą nukopijuoti ir pasiųsti tuometiniam Versalio kabinetui su savo išvadomis. Deja, Versalis šį pranešimą sutiko abejingai – į ambasadoriaus būgštavimus neatkreipė dėmesio.

 

Kai 1768 m. Lietuvos–Lenkijos valstybė mėgino pakilti iš politinio merdėjimo, Sankt-Peterburgas, sužlugdęs Baro konfederaciją, pirmasis iškėlė Respublikos padalijimo idėją. 1792 m. Maskva stojo prieš prancūzų revoliuciją burdama vieną koaliciją po kitos. Jos autokratai visais įmanomais būdais siekė sužlugdyti bet kokias demokratijos užuomazgas Europoje. XIX šimtmečio viduryje daugelis Petro I pranašysčių jau buvo išsipildžiusios: Suomija, Estija, Livonija, Kuršas, Lietuva, Lenkija, Rusinų žemės, Moldavija, Valakija, Krymas, Kazokų valdos, Turkija, Kaukazas, Persija jau buvo tapę Maskvos aukomis.

Petro I testamentas

Šventos ir nedalomos Trejybės vardu, mes, Petras I, ir t.t., visiems mūsų palikuonims, sosto paveldėtojams ir rusų nacijos vyresnybei.

Didysis Dievas, iš kurio mūsų gyvybė ir valdžia, mus nuolatos apšviečiantis savo šviesa ir visokeriopai teikiantis dievišką paramą, man leidžia žiūrėti į rusų tautą kaip pašauktą ateityje viešpatauti Europoje. Šią mintį grindžiu tuo, kad didžioji dalis Europos tautų arba paseno, arba jas turi užkariauti nauja, jauna tauta, kai tik pastaroji pasieks savo jėgos ir išsivystymo aukščiausią lygį. Aš laikau būsimą Šiaurės invaziją į Vakarus ir į Rytus periodišku judėjimu, palaimintu Apvaizdos, kuri barbarų invazijos keliu prikėlė romėnų tautą. Šios poliarinių genčių migracijos – tai kaip Nilo srovė, kuri tam tikrais laikotarpiais savo sultimis tręšė sulysusias Egipto žemes. Man atėjus, Rusija buvo upelis, aš ją palieku jau upę; mano palikuonys iš jos padarys didelę jūrą, kuri drėkins nualintą Europą, o jos bangos risis tolyn, nepaisydamos jokių užtvarų, kokias tik nusilpusios rankos gebės joms priešinti, jei tik mano palikuonys mokės valdyti srovę. Štai kodėl aš jiems palieku šiuos pamokymus, rekomenduodamas nuolat ir atidžiai skaityti:

I. Laikyti rusų tautą nuolatinio karo būklėje, neduoti kareiviui atsikvėpti, išleisti į atsargą, tik jeigu reikia pataisyti valstybės finansinę padėtį, performuoti armiją, parinkti savalaikį momentą atakai. Taip elgtis, kad taika tarnautų karui, o karas – taikai dėl Rusijos išplėtimo ir jos klestėjimo.

II. Visais įmanomais būdais kviestis išsilavinusių Europos tautų kapitonus karo metu ir mokslininkus taikos metu tam, kad rusų tauta pasinaudotų kitų šalių pasiekimais, savo laimėjimų jokiu būdu neprarasdama.

III. Dalyvauti, mažiausiai progai pasitaikius, sprendžiant pačius įvairiausius Europos, o ypač Vokietijos reikalus. Pastaroji, kaip arčiau esanti, mus labiau domina.

IV. Suskaldyti Lenkiją, nuolatos palaikant jos viduje pavydą ir nesantaiką; papirkti galinguosius auksu; įtakoti seimus, juos papirkinėti, kad pagaliau galėtume paveikti karaliaus rinkimus; jų metu iškelti savo šalininkų kandidatūras, pastaruosius globoti, įvesti maskvėnų pulkus ir juos laikyti, kol pasitaikys proga palikti visam laikui. Jei kaimyninės galybės priešinsis, jas tuoj pat nutildyti, suskaldant šalį, kol bus galima paimti tai, kas bus duota.

V. Paimti visa, kas tik bus įmanoma, iš Švedijos, išprovokuoti ją mus pulti, kad turėtume pretekstą ją pajungti. Tam izoliuoti ją nuo Danijos, o Daniją – nuo Švedijos ir rūpestingai puoselėti tarp šių šalių pavydą.

VI. Rusų kunigaikščiams nuolatos rinktis žmonas iš Vokietijos princesių, kad būtų išvystyti šeimyniniai ryšiai, suartinti interesai ir pajungta Vokietija mūsų reikalui, stiprinant tenai mūsų įtaką.

VII. Ypač siekti sąjungos su Anglija prekybos srityje, nes šiai galybei jūreivystėje mes labiausiai reikalingi, o ji gali naudingiausiai pasitarnauti mūsiškės vystymui. Keisti mūsų medieną ir kitą produkciją į josios auksą ir sukurti tarp jos prekeivių, jūreivių ir mūsiškių nuolatinius ryšius, palankius navigacijai bei prekybai su šia šalimi.

VIII. Nepaliaujamai plėsti savo valdas į šiaurę išilgai Baltijos ir į pietus išilgai Juodosios jūros.

IX. Prisiartinti, kiek įmanoma, prie Konstantinopolio ir Indijos. Tas, kuris ten karaliaus, bus pasaulio valdovas. Todėl reikia kurstyti nepabaigiamus karus tai Turkijoje, tai Persijoje; kurti laivų statyklas Juodojoje jūroje, pamažu užvaldyti šią jūrą, taip kaip ir Baltijos jūrą, nes tai – dvigubas tikslas, būtinas plano įgyvendinimui; paspartinti Persijos dekadansą; įsiskverbti ligi Persijos įlankos; atkurti, jei įmanoma, per Siriją prekybą su Artimųjų Rytų šalimis ir pasiekti Indiją – pasaulio prekių sandėlį. Sykį ją pasiekus, galima bus apseiti be Anglijos aukso.

X. Siekti aljanso su Austrija ir rūpestingai jį išlaikyti; išoriškai remti jos būsimo viešpatavimo Vokietijoje idėjas ir slapta kurstyti prieš ją kunigaikščių pavydą. Skleisti per vienus ar per kitus pagalbos iš Rusijos idėją ir tam tikra prasme šią šalį globoti, o tai paruoš būsimą viešpatavimą joje.

XI. Sukurstyti Austrijos dvarą, išvyti turkus iš Europos ir neutralizuoti jos pavydą Konstantinopolio užkariavimo metu – ar sukeliant šios šalies karą su senosiomis Europos valstybėmis, ar atseikėjus porciją iš užkariavimų, kurią vėliau iš jos atimtume.

XII. Prisitraukti ir suburt apie save visus išsibarsčiusius graikus ir stačiatikius, pasklidusius po Vengriją, Turkiją, Lenkijos pietus, tapti jų centru ir atrama, iš anksto imti dominuoti pasaulyje, įkuriant kunigų ar tikėjimo autokratiją: jie bus mums tiek draugai, kiek kiekvienas jų turės priešų.

XIII. Švedija padalinta, Persija nukariauta, Lenkija pajungta, Turkija nugalėta, mūsų armijos sujungtos. Juodoji ir Baltijos jūros saugomos mūsų vasalų, reikia tuomet labai slaptai pasiūlyti, pirmiau Versalio rūmuose, paskui Vienos dvare, pasidalinti pasaulio karalystę. Jei viena iš dviejų šalių sutinka (o tai neišvengiama), aukštinant pastarosios ambicijas ir savimeilę, panaudoti ją tam, kad būtų sužlugdyta antroji, paskui savo ruožtu sužlugdyti tą, kuri išliks, įsiveliant su ja į nelygią kovą, nes Rusija jau valdys visus Rytus ir didžiąją Europos dalį.

XIV. Jeigu, nors tai neįmanoma, kiekviena šių šalių atsisakytų Rusijos pasiūlymų, reikėtų sugebėti sukelti tarp jų peštynes ir pasiekti, kad jos nualintų viena kitą. Tada, pasinaudoję lemiamu momentu, iš anksto paruošti Rusijos pulkai užpultų Vokietiją, tuo pat metu dvi didžiulės eskadrilės su azijiečių ordomis išplauktų, viena iš Azovo jūros, kita iš Archangelsko uosto, palaikomos karo laivynų iš Juodosios ir Baltijos jūrų. Sukdamos pro Viduržemio jūrą ir vandenyną, jos užplūstų Prancūziją iš vienos pusės, tuo tarpu Vokietija tai padarytų iš kitos; šiuos du kraštus užėmus, likusioji Europa būtų nesunkiai pavergta.

Taip gali ir turi būti užkariauta Europa!

Versta iš: La Pologne historique, littéraire, monumentale et illustrée. Redigée à la société de litterature sous la direction de L.Chodzko. – Paris, 1839–1845, p.25–27.

Vertė ir komentarą parašė Nijolė Kašelionienė.