Birželio 14-ąją minime pirmuosius masinius trėmimus, sukrėtusius Lietuvą 1941 m. birželio 14–18 dienomis. Tačiau Vidmanto Valiušaičio teigimu, trėmimąi vykę iki pat karo pradžios: 1941 m. birželio sukilėliai Naujojoje Vilnioje suspėjo atkabinti 40 vagonų birželio 23-ąją, deja, pirmųjų 8 ar 10 vagonų su Vilniaus LAF štabo nariais, sulaikyti nepavykę – Gorkyje jie buvo nuteisti pagal sovietų Rusijos įstatymus ir tų pačių metų gruodžio 17 d. sušaudyti.
Apie kruopščiai suplanuoto teroro mastą, kuris buvo numatytas Lietuvai, liudija ir kiti V. Valiušaičio pateikiami skaičiai: pagal vietinių kolaborantų sudarytus planus, tremtis, jei ne mirties bausmė, laukė 230 tūkst. asmenų, nepriklausomoje Lietuvoje ėjusių vadovaujančias pareigas, nebūtų pasigailėta ir jų šeimos narių – iš viso pirmojo teroro aukomis turėjo tapti 750 tūkst. Lietuvos gyventojų. „Didžiuosius“ planus įgyvendinti sutrukdė prasidėjęs Vokietijos–TSRS karas, tačiau besitraukianti Raudonoji armija ir TSRS represinės struktūros ir toliau įvykdė masines Lietuvos gyventojų žudynes: Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, birželio 22–27 d. buvo nužudyta apie 400 Lietuvos kalėjimuose įkalintų asmenų ir apie 700 kitų civilių Lietuvos gyventojų. Vienos garsiausių savo žiaurumu žudynių įvykdytos birželio 25 d. Rainių miškelyje (Telšių apskritis) – čia buvo žiauriai nukankinti ir sušaudyti Telšių kalėjime kalinti 76 politiniai kaliniai.
Kad sovietų vykdyto genocido aukų pagerbimas netaptų tik vienadiene akcija, kviečiame dar ir dar kartą atsigręžti į istorinius dokumentus. Tikimės, kad šie anksčiau rašyti Vidmanto Valiušaičio straipsniai padės ne tik geriau pažinti dar menkai ištyrinėtą sudėtingą istorinį laikotarpį, bet ir leis argumentuotai atremti tebesitęsiantį terorą – bandymus istorinę tiesą apie Lietuvos valstybę ir ją kūrusius asmenis iškreipti, ideologizuoti.
DELFI.lt | 2012 m. birželio 11 d.
Ką rašo istorijos vadovėlis, kurio pamokas yra išmokę Darius Udrys ir Algirdas Paleckis? Ten rašoma: „Vokiškieji fašistiniai okupantai nutraukė ramų kūrybinį lietuvių tautos gyvenimą, nuo pat pirmųjų dienų sužlugdė visą socialistinės statybos darbą. […] Norėdami įgyti didesnį buržuazinių nacionalistų pasitikėjimą, vokiškieji fašistai pirmomis okupacijos dienomis leido jiems greta generalinio komisaro sudaryti „laikinąją vyriausybę“, vadovaujamą klerikalų šulo J. Ambrazevičiaus“. Čia iš tarybinio istoriko Juozo Žiugždos redaguotos „Lietuvos TSR istorijos“ (1958 m.).
Vadovėlyje nekalbama, kad generalinis komisaras, kitaip tariant, civilinė vokiečių valdžia, atsirado tik liepos pabaigoje, o J. Brazaičio vyriausybė buvo paskelbta birželio 23-ąją.
Bet ar į tokias „smulkmenas“ bolševikų istorikas kreips dėmesio? Ypač kai turi pavedimą parodyti, kad Laikinoji Vyriausybė buvo nacių įrankis? Naujesnėje, jaunesnės kartos tarybinio istoriko Broniaus Vaitkevičiaus redaguotoje „Lietuvos TSR istorijoje“ (1975 m.) rašoma: „J. Ambrazevičiaus „vyriausybė“ tuojau ėmėsi likviduoti visus Tarybų valdžios laimėjimus, slopinti darbo žmonių pasipriešinimą; ji padėjo įtvirtinti okupacinį režimą Lietuvoje. […] Hitlerinė Vokietija, numačiusi kolonizuoti, o vėliau ir prijungti Lietuvą prie reicho, buvo priešinga ne tik savarankiškos buržuazinės Lietuvos valstybės, bet ir marionetinės vyriausybės susidarymui. Todėl nuo pirmųjų okupacijos dienų vokiečių valdžios pareigūnai su Ambrazevičiaus „vyriausybe“, kaip tokia, vengė bet kokių kontaktų. Faktiškai visa valdžia okupuotoje Lietuvoje buvo sutelkta karo komendantų rankose, o „vyriausybė“ ir jos organai tik vykdė pastarųjų nurodymus. […] Okupantai siekė, kad „vyriausybė“, pakeitus kai kuriuos jos narius, būtų performuota į jiems palankų patariamąjį organą, pavadintą tautiniu komitetu arba taryba“.
Čia jau lanksčiau. Faktus atliepiančių tvirtinimų daugiau. Tačiau ir prieštaravimų – daugiau. Kaip suprasti: fašistai „pirmomis okupacijos dienomis leido“ sudaryti Laikinąją Vyriausybę (pagal J. Žiugždą) ir tuo pat metu su ja „vengė bet kokių kontaktų“ (pagal B. Vaitkevičių)? Vyriausybė „tuojau ėmėsi likviduoti“ visus tarybinės valdžios „laimėjimus“, tačiau visa valdžia buvo sutelkta „karo komendantų rankose“? Vyriausybė buvo „marionetinė“, bet vokiečiai kažkodėl norėjo ją performuoti į jiems „palankų patariamąjį organą“? Ir net šito jiems pasiekti kažkodėl nepavyko?
Na, bet apie tai pakalbėsime truputį vėliau. Dabar pasižiūrėkime kaip 1941 m. birželio sukilimas nutraukė „ramų kūrybinį lietuvių tautos gyvenimą“.
„Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas, – sako dr. Augustinas Idzelis. – Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.“
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
DELFI.lt | 2012 m. birželio 14 d.
1941 m. birželio 14-osios rytas. Aušta. Vienu metu užpuolamos tūkstančiai šeimų. Lietuvių. Lenkų. Žydų. Nieko apie tai neįtariančių. Ramiai besiilsinčių savo namuose. Staiga prikeliamos iš miego. Suvaromos į vieną buto kambarį. Laikomos pusnuogės prieš atstatytus ginklus. Kad drebėtų iš baimės ir nežinios.
Enkavedistai („mėlynkelniai“, kaip juos tada žmonės vadino) su parankinais tuo metu griozdžia namus. Ieško „ginklų“, „šaudmenų“, „antisovietinės literatūros“. Išvertę namus, įbauginę žmones, juos kvočia, rašo protokolus. Pagaliau praneša, kad vyriausybės nutarimu jie ištremiami į kitas Tarybų Sąjungos sritis.
Bet net ir tai – melas, apsimetimas ir vaidyba. Terorizuojamų žmonių likimai buvo nulemti anksčiau. Komjaunuoliai, partinis aktyvas, tarybiniai aktyvistai, sąmokslaudami pagal A. Guzevičiaus instrukciją, sekė savo bendrapiliečius, sudarinėjo pasmerktųjų sąrašus. Buvo tuo pat metu teisėjai ir prokurorai. Ir nuosprendžius skirstė. Kitaip tariant, elgėsi taip, kaip dabar teisinasi nusenę pasigailėjimo verti stribai: „veikėme pagal to meto įstatymus“…
„Lietuvos gyventojų dauguma, kuri nemokėjo atbulai galvoti, – rašo Liudas Dovydėnas, rašytojas ir žurnalistas, okupuotos Lietuvos liaudies seimo pirmininko pavaduotojas, švietimo komisariato darbuotojas, – nesugebėjo ūmai nusikratyti per tūkstančius metų įgytų žmogaus vertybių – teisėtumo, tiesos, žmoniškumo, – bolševikų okupacijos metu klydo pačiuose elementariausiuose reikaluose.
Buvom pratę galvoti melą esant žmogaus gėda, pažeminimu, o bolševikai melą laiko pagrindine socializmo kūrimo priemone. Meluok kvailiui ir protingam, meluok dieną ir naktį, jeigu tik tas melas naudingas bloševizmui.
Šmeižtas, buvome pratę galvoti, nekultūringo žmogaus savybė, o bolševikas pareiškė tvirtai ir aiškiai: šmeižk liaudies priešą, šmeižk neaktingą – demokratą, kad jis imtų kovoti, šmeižk dorą, sąžiningą žmogų, jeigu tas žmogus nenaudingas bolševizmo reikalui.“
„Mes kiekvieną akimirką, kiekvienam galim mesti kaltinimą: „Esi liaudies priešas!“ Tegu įrodo, kad jis ne toks“, – tvirtino to meto Lietuvos TSR vyriausiasis prokuroras Vladas Niunka.
Šiandien šios kvislinginės figūros, terorizavusios ir baimėje laikiuosios visuomenę, nė maža dalimi nesusilaukia tiek pasipiktinimo ir tulžingų žodžių, kiek tie, kurie bandė atsikratyti okupantų primestais nusikalstamais įstatymais, panaikinti pasibaisėtinus tarpusavio santykius ir gelbėti teroro siaubiamus žmones.
Juk akimirksniu buvo sudaužyta tūkstančių šeimų gyvenimai. Duotos dvi valandos atsisveikinti su viskuo, dėl ko vargta, dėl ko gyventa, kas kruvinu prakaitu užgyventa. Pasiimti su savimi leista 100 kilogramų daiktų ir nieko daugiau. Dvi valandos. Susiruošti iki atsisveikinant amžinai.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
Nuotr.: 1941 m. ištremta mokytoja Teofilė Mikutavičienė su Sujetichos gyvenvietės darželinukais – lietuvių tremtinių vaikučiais. Taišeto r., Irkutsko sr., 1948 m
