Lietuva – tikrų ir išgalvotų dramų scena. Vieniems žemė slydo iš po kojų, kai Seime nepavyko prastumti narkotikų faktinio legalizavimo įstatymo, kitiems metų įvykis yra galutinai atmestas Prezidento veto dėl mokamo periodinio testavimo, tretiems, palyginti su nelegalių migrantų krize, tai atrodo kaip visiški niekai. Tačiau, kaip jau įprasta Lietuvoje, tarpusavio rietenose, kurios jau net ir viešumoje įgauna zoologinės neapykantos formas, paskęsta esminiai dalykai ir tikrosios grėsmės.
Tarptautinis politinis kontekstas, daug faktų bei aplinkybių rodo, kad Lietuvos valstybei yra iškilęs realus pavojus. Jis susijęs su hibridine ataka, o paprasčiau – nelegalių migrantų ordomis. Dabar ir vėl prisimenu tam tikruose sluoksniuose gerai žinomą vieno JAV kariškio pasakytą frazę, kad mes, lietuviai, esame labai keisti žmonės: „Kai susiduriate su realiu pavojumi, jūs nieko nedarote, bet kai jau būna per vėlu, kaunatės kaip liūtai“. Todėl, kad nepasikartotų tai, kas jau buvo, būtina ryžtingai veikti čia ir dabar. Iškart pasakau: šįkart pavojus suverenitetui ir net valstybingumui ateina ne iš Rytų, o iš Vakarų.
Pradžiai – kontekstas, įvykių seka ir svarbiausi akcentai. Jeigu pažvelgsime į mūsų ir kitų šalių problemą iš labai aukštai, tai daugumos dabarties tarptautinių konvencijų bei programų svarbiausias tikslas yra menkinti valstybių suverenitetus. Tai ir Tarptautinė konvencija dėl migrantų, ir Stambulo konvencija, ir vadinamoji žalioji revoliucija, ir daugelis kitų globalistinių iniciatyvų, kurių svarbiausias tikslas – pinigų ir kontrolės perskirstymas. Tačiau nusileiskime žemiau ir pažvelkime į grėsmę per nelegalios migracijos prizmę.
Žiniasklaidoje rašyta apie Varšuvos ir Briuselio ginčą, kurį sukėlė Lenkijos konstitucinis tribunolas, pareiškęs, kad dalis ES sutarties straipsnių nesuderinami su šalies Konstitucija. Teismo pirmininkė Julia Przylebska nutartyje išvardijo kelis ES sutarties straipsnius, kurie, pasak jos, prieštarauja konstitucijai. Ji taip pat akcentavo, kad „ES institucijos veikia už savo kompetencijos ribų“.
Briuselyje įvyko įdomūs vieši ir užkulisiniai manevrai. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel statytinė, kaip žinia, nėra savarankiška politikė. Įdomu ir keista, bet pradžioje A. Merkel šiame konflikte užėmė gana santūrią poziciją, todėl ir EK nesiėmė ryžtingesnių veiksmų. Tačiau pratrūko Europos Parlamentas, kuris pasmerkė EK ir apkaltino ją nesugebėjimu tinkamai veikti ginče dėl teisinės valstybės su Lenkija ir Vengrija.
Ir Lietuvos žiniasklaidoje prasidėjo Lenkijos puolimas, pasipylė pamokymai, o dar visai neseniai iš G. Sorošo algą gaudavę, štampais bei šablonais mąstantys komentatoriai aiškino, kad tai esą yra lenkų paslauga Kremliui, o jų vyriausybė „nesupranta, ką daro“. Mandra teisine kalba prabilo ir mūsų iškilūs teisininkai, kurie tikino, kad Lenkijos konstitucinis tribunolas „nebėra teismas tikrąja to žodžio prasme, nes yra visiškai priklausomas nuo valdančiosios daugumos ir tarnauja kaip įrankis jos tikslams pasiekti“. Tačiau tiksliai pastebėję, kad Lenkijos ginčas su ES yra ne teisinio, o politinio pobūdžio, jie neįvardijo esmės ir svarbiausio tokio sprendimo motyvo, o jis labai aiškus – lenkai gina savo suverenitetą, kurį žingsnis po žingsnio bando uzurpuoti Briuselio biurokratai.
Lietuvoje praktiškai niekas nepastebėjo labai svarbios ir plačiai neafišuotos aplinkybės, kad Europos teisingumo teismas (ETT), skyręs 1 mln. eurų per dieną baudą, skaičiuojant nuo tos dienos, kai sprendimas buvo įteiktas Lenkijai, sprendimą priėmė po to, kai nubausti lenkus pareikalavo EK. Taigi, teismų nepriklausomumo ir atskaitomumo klausimai – labai plačios, o svarbiausia – sąžiningos diskusijos tema. Lenkų sprendimo kontekste aš nekalbėsiu apie Lietuvos teismų sprendimus, susijusius, pavyzdžiui, su Palangos dušinių byla arba, švelniai tariant, keistą teisėjų laikyseną – turbūt jau pamiršot – anuometinio Liberalų sąjūdžio pirmininko E. Masiulio politinės korupcijos byloje.
Daromas didžiulis spaudimas ir žiniasklaidoje puolama Vengrija, tačiau daugelis mūsų komentatorių, kartojančių nuvalkiotą mantrą apie Maskvos ranką, ir šiuo atveju sąmoningai nutyli arba net nesupranta tikrųjų vengrų motyvų. Šios šalies teisingumo ministrė Judit Varga problemą suformulavo labai aiškiai: „Europos Sąjunga ir jos institucijos negali atimti iš valstybių narių įgaliojimų, kurių valstybės narės jai niekada neperdavė. Vadinasi, jie negali sukurti sau naujų įgaliojimų. ES teisė gali būti taikoma tik tose srityse, kuriose valstybės narės jai suteikė įgaliojimus. Pavyzdžiui, vidaus rinka, aplinkos apsaugos politika ir konkurencijos teisė. Kompetencijos pasidalijimo sistema yra aiškiai nustatyta ES sutartyse“.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
delfi.lt
tiesos.lt