Žemiau plintuso… Galvojom, kad jau dugnas, bet iš apačios kažkas pabeldė… Tai nuolatiniai įrašai socialiniuose tinkluose. Apskritai, Lietuva jau senokai panaši į durnių laivą, kurio nuolat burbantys keleiviai be jokių irklų ar burių plaukia pasroviui ir tiki, kad kita prieplauka tai tikrai bus išsvajotoji gerovė su „oriu“ atlyginimu ir „gera“ valdžia.Tų žmonių pasaulis stovi ant trijų iliuzijų: dirbti reikės mažiau, gausime daugiau, o valdžia nevogs.
Tie keleiviai tiki stebuklu, o jų tikėjimas labai sustiprėja prieš rinkimus. Po to – eilinis nusivylimas, dar vienas nuopuolio ratas, kuris priimamas kaip naujas normalumas, savotiška force majeure, ir nauja viltis, kuri, kaip žinia, yra durnių motina. Visiškai akivaizdu, kad Lietuvos laukia eilinis ketverių metų degradacijos ciklas ir nėra jokių požymių, kad gali būti kitaip.
Svarbiausias besibaigiančios Seimo kadencijos bruožas – nesibaigiantys draudimai. Realiai nevyko jokios reformos, tačiau klestėjo žemės ūkio oligarchijos rezervatas. Valstiečiai sparčiai augino valstybės skolą, kuri po penkerių metų jau gali viršyti Mastrichto kriterijų – 60 proc. nuo BVP. Dauguma džiugiai plojo, kai ES nusprendė pasiskolinti 750 mlrd. Eur. Iš Europos Lietuva gaus žiupsnelį milijardų, dar bus galima pasiskolinti. Sparčiai stumiama valstybinio banko idėja. Visai nesvarbu, kaip ta institucija bus pavadinta, tačiau svarbiausias jos kūrėjų tikslas nekelia jokių abejonių – prieiti prie valdymo svertų ir pinigų. Dar vienas didelis žingsnis viską kontroliuojančios valstybės ir dar didesnio masto sisteminės korupcijos link. Tam pritaria ir prezidentas.
Visi puikiai žinom, kad tie skolinti pinigai nueis niekais, o juos reikės grąžinti. Durnių laivo keleiviai vis dar nesuvokia elementarių tiesų, kad „valdiškų“ pinigų nėra, o yra tik mokesčių mokėtojų – jų pačių pinigai. Nemanau, ar atsirastų daug keleivių, kurie bent 100 savo asmeninių eurų patikėtų investicijų kontorai „Jarekas & Co“, bet juk tai ne mano, o kažkokie „valdiški“! Visi į rinkimus!
Mano požiūriu, skandalingiausias šios kadencijos faktas yra tas, kad Darbo partija, kurios dėka Lietuva sužinojo, ką reiškia „otkatas“, į rinkimus eina su gausiai visų mokesčių mokėtojų pinigais papildyta banko sąskaita. Teismo sprendimu, V. Uspaskicho partijai grįžo 2007 ir 2008 m. paskirtos, bet vykstant tyrimui dėl juodosios buhalterijos taip ir neišmokėtos 1,8 mln. Eur dotacijos. Taigi, V. Uspaskichas apvogė mokesčių mokėtojus, dešimtmetį tyčiojosi iš valstybės ir teisingumo, išlipo beveik sausas, o dabar su mokesčių mokėtojų pinigais eina į naujus rinkimus. Tai jau nebe absurdo teatras, o bananų respublikos kronikos.
Astravo AE paleidžiama, bet niekas nežino, ar Lietuva pasirengusi ekstremalioms situacijoms. Dar pridėkime dvokiantį Lietuvos futbolo federacijos liūną ir jos valdininkų S klasės „Mercedes-Benz“ automobilius su vardiniais LFF 005 numeriais, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos minties konceptualų komandą, naftalininių glušpetrių idėją iš Briuselio grįžusiam G. Nausėdai užnerti ąžuolo lapų vainiką, leidimą Egidijui Dragūnui dar dvejus metus negriauti regioniniame parke pastatyto namo, ledų lietų Kėdainiuose, naujus asfalto klodus pakeliui į premjero namus, žmonėms gąsdinti skirtas olimpiečių uniformas, užlietus serverius, Gariūnus, Palangos moterų pliaže tebeveikiantį turgų ir t.t.
Juokingiausia, kad tokiame kontekste žmonės masiškai piktinasi valstybinio matematikos egzamino rezultatais. Ar tamstos iš Mėnulio atskridot? Valstybę patikėjote valdyti trims išminčiams – V. Pranckiečiui, S. Skverneliui ir R. Karbauskiui, o po to kažkuo stebitės! Juk kur tik besi pirštu, ten bus tas pats. Ar yra dar kur kristi? Laukti liko neilgai, iki bananų respublikos lygio jau ranka paduoti, bet kristi dar yra kur ir tai pamatysime per kitą Seimo kadenciją.
Ore tvyro ir kitas klausimas: visi geri ir tik valdžia bloga? Tikrai? Bet juk esmė glūdi visai ne ten, kur pirštais baksnoja minia. Esmė yra balsuojančios minios tamsumas, inercija ir visiška mąstančios visuomenės dalies apatija bei prisitaikėliškumas. Esmė – tos septynios dešimtys veikėjų, balsuojančių LFF. Esmė yra minios baudžiauninkų, prisiplakėlių ir tėvą bei motiną pasirengusių parduoti veidmainių, dalyvavusių „Vikondos“ jubiliejuje. Esmė yra žiniasklaida, kuri nušviečia tokius sambūrius tarsi nacionalinę šventę. Visa tai yra jokių garbės ir elementaraus padorumo orientyrų nebeturinčios, žlugusios moralės ir įvairaus masto intrigose bei suktybėse paskendusios Lietuvos visuomenės grupinis portretas.
Lietuva jau turi garantuotą bilietą į trečiarūšių ir skersai bei išilgai korumpuotų šalių kompaniją. Priežastis ta, kad mes praktiškai nebeturime politinių partijų. Tai, ką mes iš inercijos vadiname partijomis, tėra tik įvairių interesų grupės, o jos negali dirbti visuomenės labui ir tinkamai atstovauti rinkėjų interesams, jos tam tiesiog nėra užprogramuotos.
Graudžiausia, kad didžioji dalis partijų ir Seimo statistų turi tik vieną tikslą ir ambiciją – išsaugoti savo darbo vietą, nes gyvenimas aiškiai parodė, jog laisvoje bei konkurencingoje darbo rinkoje jie neturi jokių šansų. Tai lemia ir visus jų veiksmus. Vadinamosios sisteminės politinės partijos nebeturi jokių realių vertybinių koordinačių, o apie valdančiųjų vertybes apskritai nėra ką kalbėti, tai tiesiog šiek tiek modifikuota prasto sovietinio kolūkio kontora.
O kas yra Lietuvos konservatoriai ir krikščionys-demokratai? Anksčiau pakako stipriau pavaryti ant rusų ir tave jau laikė konservatoriumi, tačiau šiandien to nebepakanka. Tai – jokios grupinės tapatybės bei bendrų vertybių neturinčių žmonių sambūris, besidangstantis senąja partijos iškaba ir taip klaidinantis rinkėjus. G. Landsbergis ir I. Šimonytė – konservatoriai? Konservatoriai ir krikščionys neprieštarauja Stambulo konvencijai? Tiesa, yra dar vadinamasis partijos krikščioniškasis sparnas, bet apie jį girdime tik tada, kai vyksta vidinės partijos rietenos. Jei ponai tokie principingi, tai gal reikėtų pasitraukti iš kairiųjų liberalų lopšiu virstančios partijos ir pradėti vienyti tradicines vertybes išpažįstančias jėgas? O kaip tada darbo vietos?
Taigi… Aš jau nekalbu apie tai, kad reikia būti ypač netalentingais ir labai pasistengti nieko neveikti, kad per šitą ketverių metų košmarą nesugebėti ne tik surengti ir triuškinamai laimėti pirmalaikių rinkimų, bet ir su dideliu atotrūkiu reitinguose neaplenkti valstiečių. Vadinamųjų konservatorių politinės impotencijos viršūnė – rinkimų išvakarėse rengiama nacionalinė apklausa, kurios metu žmonių bus klausima, ko jie nori. Tačiau viską geriausiai simbolizuoja partijos pirmininkas G. Landsbergis, kuris yra du viename – geriausia kada nors matyta konservatoriaus ir partijos lyderio karikatūra.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
delfi.lt
