Vidmantas Valiušaitis: Kas džiugina V.Putiną?

Daugelį metų perrašinėjusi Antrojo pasaulinio karo bei pokario istoriją ir tuo kaltinusi visų pirma Baltijos valstybes, klijavusi ir tebeklijuojanti joms „fašistinių“, „rusofobiškų“, „antisemitiškai nusiteikusių“ visuomenių etiketes, Sovietų Sąjungos įpėdinė Rusija pagaliau nusprendė, kad atėjo metas imtis ir Lenkijos.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kalėdinės savaitės metu apkaltino Lenkiją sukėlus Antrąjį pasaulinį karą, sąmokslavus su naciais ir palaikius Hitlerį „žydų klausimu“„Hitleris pranešė Lenkijos užsienio reikalų ministrui, o paskui ir Lenkijos pasiuntiniui Vokietijoje, kad jis turi minčių išsiųsti žydus į Afriką, į kolonijas! – teigė V.Putinas. – Įsivaizduojate, 1938-ieji, išsiųsti žydus iš Europos į Afriką! Išmarinimui! Sunaikinimui“. Į tai Lenkijos pasiuntinys atsakė, o vėliau parašė savo pranešime Lenkijos užsienio reikalų ministrui Bekui: „Jeigu jis tai padarys, Varšuvoje mes pastatysime jam didingą paminklą“, – aiškino V.Putinas ir apibendrino: „niekšas, antisemitinė kiaulė – kitaip pasakyti negalima“.

Rusijos prezidentas žino, ką daro. Paneigti Sovietų Sąjungos agresiją ir nusikaltimus prieš kaimynines valstybes (Lenkiją, Rumuniją, Suomiją, Lietuvą, Latviją, Estiją), kuriems kelią atvėrė būtent Molotovo-Ribentropo suokalbis, istoriniais faktais neįmanoma. Tad brukamos interpretacijos ir insinuacijos, kurių potekstėje – aiški žinia: jiems „taip ir reikėjo“, nes buvo „fašistai“ ir „antisemitai“.

Kai prieš porą metų buvo sukurtas trumpas NATO filmukas apie okupuotų Baltijos šalių „miško brolius“, Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas pareiškė, jog „NATO asmenyje turime reikalo su nepribaigtais hitlerininkų pasekėjais“, o Andrejus Sorokinas, Rusijos kultūros ministro patarėjas, tvirtino, kad „miško brolius“ sukūrė ir finansavo „Vakarų partneriai“ vykdyti „išskirtinai diversinę veiklą prieš Rusiją/SSSR (kas yra vienas ir tas pat)“.

Jeigu Sovietų Sąjunga ir šiandieninė Rusija, pagal A.Sorokiną, yra „vienas ir tas pat“, ar reikia dar aiškesnio patvirtinimo, kad Baltijos valstybėms, o dabar – akivaizdu, kad ir Lenkijai, esama realios grėsmės, jos negali jaustis saugios? Kadangi Rusija, kaip ir Sovietų Sąjunga, nėra prognozuojama valstybė ir joks pretekstas agresijai pateisinti nebus per menkas, jei tik Rusija, kultivuodama sovietinę bendravimo su savo kaimynais praktiką, bus tikra, kad laikas agresijai yra tinkamas?

Lenkijos žiniasklaidoje V. Putino pasisakymai istorijos tema tą savaitę buvo pagrindinė – televizijos kanalai rengė specialias laidas, Rusijos lyderio žodžius komentavo politikai, istorikai, politologai.

Lenkijos URM šį pasisakymą pavadino „propagandiniu pranešimu iš Stalino epochos, kurią pasmerkė net sovietų lyderis Nikita Chruščiovas“, o istorikas Lukašas Adamskis (Łukasz Adamski) Putino samprotavimus apie Lenkiją pavadino asmeniniu kerštu už tai, kad nebuvo pakviestas į Varšuvą minėti 80-ųjų Antrojo pasaulinio karo pradžios metinių.

„Rusijos propaganda platina melus ne tik apie Ukrainą, bet ir apie Lenkiją, – sakė L.Adamskis. – Rusija griebiasi informacinio karo, siekdama iškraipyti Lenkijos istoriją. Ji bando parodyti Lenkiją šalimi, kuri bendradarbiavo su Hitleriu ir dalijasi su juo atsakomybę už karo pradžią. RF nori apkaltinti Lenkiją prisidėjus prie Antrojo pasaulinio karo ir holokausto. Bet visa tai melas. Reikia pasakyti, kad už šio informacinio karo stovi ne vien Putinas.“

Lietuva save laiko Lenkijos „strategine partnere“. Ar Lietuvos istorikai, politikai, kaip nors reagavo į savo sąjungininkės informacinį užpuolimą, kuris yra tiesioginė žinutė taip pat ir mums?

Reakcijų nepastebėjau.

Galbūt dėl to, kad mūsų „istorijos profesionalų“ pastangos dabar sutelktos kitur: nuvertinti velionio kun. J.Borevičiaus autoritetą, diskredituoti D.Stanciko kvalifikacijas, torpeduoti Genocido ir rezistencijos tyrimų centro kompetencijas.

V. Putiną, be abejo, tai džiugina.

respublika.lt