Aktualijos

Vladas Vilimas, Rytas Kupčinskas. Paskutinis žingsnis Lietuvoje įteisinant teisminę valdžią

Written by Biciulystė Siūlo · 5 min read

Vladas Vilimas, Rytas Kupčinskas. Paskutinis žingsnis Lietuvoje įteisinant teisminę valdžią 2018 lapkričio mėn. 8 d. Seimas po pirmojo balsavimo pritarė Konstitucijos pataisoms, kuriomis siekiama įteisinti individualų konstitucinį skundą.

Po nepriklausomybės atkūrimo pagal Laikinojo Pagrindinio (LP) įstatymo nuostatas, buvo priimti ir įsigaliojo du pagrindiniai teisės aktai: Teismų santvarkos įstatymas, kuriame aiškiai buvo suformuluoti nepriklausomo ir nešališko teismo uždaviniai – 1990 m. kovo 20 d., ir Prokuratūros įstatymas – prokuratūra traktuojama kaip teisėtumo priežiūros institucija, priimtas 1990 m. liepos 27 d. Abu įstatymai galiojo iki 1995 m. sausio 1 d.

Nepriklausomas nešališkas teismas netenkino buvusios sovietinės nomenklatūros

Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas pilietis turėtų teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką nepriklausomo ir nešališko teismo.

Teismų santvarkos įstatymas tokį teismą užtikrino. Jo nešališkumą garantavo visuomenės atstovai vykdant teisingumą – tai priimta visose demokratinėse valstybėse (prisiekusiųjų žiuri arba tarėjų institucija).

Demokratiškas teismas netenkino buvusios nomenklatūros, kurios tarpe tvirtas pozicijas užėmė sovietiniai teisininkai – jokios liustracijos nebuvo, taigi jie ir ėmėsi teisinės sistemos pertvarkos pagal savo modelį. Reikėjo skubėti, nes valstybės turto privatizacija ir žemės reforma įsibėgėjo.

Šiam reikalui svarbiausia buvo turėti savo rankose nepriklausomus „demokratiškiausius“ pasaulyje teismus.

Problemą  ėmėsi spręsti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo (AT)  Teisinės sistemos nuolatinė komisija (pirmininkas J. Prapiestis). Kaip tai buvo daroma skaitykite ČIA.

Svarbiausias komisijos pasiekimas – inicijuotas AT nutarimas, kad teismus sudaro tik profesionalai, visuomenės atstovams teismuose vietos nebeliko. Šis istorinis dokumentas priimtas 1992 m. vasario 6 d. Nors balsuojant už įstatymo projektą pritrūko balsų, dėl ko tuoj po priėmimo jis tapo niekiniu, bet nežiūrint į tai, priimtas įstatymas įsigaliojo ir veikė greta jau galiojančio pirmojo demokratiško įstatymo, laikantis antrojo įstatymo nuostatos – teismai be visuomenės atstovų, iki 1995 m. sausio 1 d.

Prieš pasibaigiant abiejų teismų įstatymų galiojimo terminui p. J. Prapiestis, dabar jau teisingumo ministras, pateikė Seimui naują Teismų įstatymo projektą. Apie visuomenės atstovus teismuose čia jau nėra jokios užuominos. Įstatymas priimtas Seime paprasta balsų dauguma. 1994 m. gegužės 31 d. Balsavo „už“ – 66, „prieš“ nebuvo, „susilaikė“ – 7 Seimo nariai. įsigaliojo – 1995 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos prokuratūra prijungiama prie teisminės valdžios

LP įstatyme aiškiai buvo suformuluotos prokuratūros funkcijos valdžių sandaroje. Pagal tai priimtas Prokuratūros įstatymas.

Įstatyme – Prokuratūra nepriklausoma, vykdanti visų valdžios institucijų veiklos priežiūrą, priimamų įstatymų patikrą, įstatymų vykdymo kontrolę.

Piliečiai turi teisę tiesiogiai kreiptis į prokuratūrą  dėl jų teisių pažeidimo ir gauti atsakymą pagal nustatytą reglamentą. Į prokuratūros funkcijas įėjo: priežiūra, kad visos ministerijos, departamentai, kontrolės organai, valstybinės tarnybos, inspekcijos, vietinės valstybinės valdžios ir valdymo organai, komercinės ūkinės veiklos dalyviai, kitokie valdymo organai, partijos, visuomeninės organizacijos ir visuomeniniai judėjimai, pareigūnai, taip pat piliečiai Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdytų įstatymus, šią priežiūrą įgyvendina Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras bei jam pavaldūs teritorijų  prokurorai. Visa tai atsispindėjo prokuratūros įstatymo – 2, 19, 20, 21 22, 25 ir 27 straipsniuose.

Prokuratūra buvo galvos skausmas Konstitucijos tėvams (vadinkime juos profesionalais), kurių daugumą sudarė taip pat buvę sovietiniai. Jie turėjo aiškią užduotį – pakeisti galiojantį Prokuratūros įstatymą taip, kad jis netrukdytų korumpuotų privatizacijos ir žemės reformos vykdytojų veiksmams. Be to, reikėjo numatyti prokuratūros vietą teisinės sistemos grandinėje formuojant teisminės valstybės pamatus.

Priimamas saliamoniškas sprendimas. Į ruošiamą Konstitucijos projektą įrašomas tik vienas straipsnis (118) liečiantis prokuratūrą, kuriame jos funkcijos apibrėžtos sakiniu: „Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai.“ LP įstatyme šiam reikalui buvo skirtas visas skirsnis (5 straipsniai).

Profesionalai, suprasdami, kad toks atsiribojimas nuo LP įstatyme suteiktų teisių piliečiams dalyvauti valstybės valdyme yra rizikingas, jie Konstitucijos projektą papildė atskiru 153 straipsniu, kuriame rašoma: „Kai ši LR Konstitucija bus priimta referendumu, LR Seimas iki 1993 m. spalio 25 d. 3/5 Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti LR Konstitucijos nuostatas…“ Į keičiamas nuostatas įtraukia ir 118 Konstitucijos straipsnį.

Taigi profesionalams teliko paruošti Konstitucijos 118 str. pataisos projektą ir pateikti Seimui. Toliau, Seimas priėmęs Konstitucijos pataisą privalėjo paruošti prokuratūros įstatymo projektą ir nustatyta tvarka jį priimti.

Bet profesionalams buvo kita užduotis – formuoti teisminės valstybės pamatus, o kad tai būtų įgyvendinta, prokuratūra turėjo tapti savarankiškos teisminės valdžios dalimi, be jokių įsipareigojimų piliečiams pagal galiojančio įstatymo 2, 19, 20, 21 22, 25 ir 27 straipsnius. Profesionalai, prisiminę Teismų įstatymo komplikuotą priėmimo eigą, suprato, kad Konstitucijos pataisos priėmimas gali taip pat strigti Seime, todėl pasirinko kitą kelią – pirma Prokuratūros įstatymas, kuriam nereikia jokios kvalifikacinės daugumos, o po to pagal įstatymą pritaikyti Konstituciją (arklys prieš vežimą).

Šios racionalizacijos ėmėsi pakankamą teisinį stažą turintis generalinis prokuroras A. Paulauskas (1990–1995 m). Jis buvo suinteresuotas savo patirtį perduoti naujojo Prokuratūros įstatymo ruošėjams, nes per visą savo kadenciją sąmoningai (ne)vykdė galiojančiame prokuratūros įstatyme numatytų jam funkcijų. Taigi už visus „pasiekimus „ turto privatizacijos ir žemės reformos srityje, už visų valdžios institucijų priimtus registruotus ir neregistruotus teisės aktus per generalinio kadenciją privalome būti dėkingi tik jam.

Prieš baigiantis kadencijai A. Paulauskas ėmėsi prokuratūros įstatymo revizijos. Tikslas –  įstatymu įteisinti tai, ko jis savo kadencijos metu nevykdė. Šiuo reikalu kreipėsi į prezidentą A .Brazauską su prašymu dėl Prokuratūros įstatymo pakeitimo. Pagal jo prašymą prezidentas 1994 m. birželio 4 d. teikė dekretą Nr.316 dėl naujojo Prokuratūros įstatymo.

Aiškinamajame rašte teigiama, kad 1994 m. vasario 14 d. LR KT savo nutarimu pripažino, kad LR prokuratūros įstatymo 21 str., taip pat 2, 19, 20, 22, 25 ir 27 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios prokurorų įgaliojimus tikrinti valdymo aktų teisėtumą ir vykdyti prokurorinę priežiūrą civiliniame procese, prieštarauja LR Konstitucijai. Nutarime taip pat akcentuota, kad prokurorai Konstitucijoje traktuojami kaip teisminės valdžios sudedamoji dalis.

Kaip matome viskas sudėliota į savo lentynas. Dabar jau už visus „demokratiškus“ Prokuratūros įstatymo pakeitimus, nuo šio įstatymo priėmimo datos atsakomybę prisiima KT, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio.

Įstatymas priimtas 1994 m. spalio 13 d., jo preambulė skamba taip: Prokuratūra yra prokurorų ir tardytojų savarankiška teismų valdžios dalis. Balsavo „už“ – 57; „prieš“ 26; „susilaikė“ 7. Įstatymas įsigalioja 1995 m. sausio 1 d. Kaip matome, čia kvalifikuotos balsų daugumos išvengta.

Liko nepriimta Konstitucijos 118 straipsnio pataisa, kurią reikėjo priimti iki 1993 m. spalio 25 d. Pataisa priimama tik 2003 m., t. y. praėjus beveik 10 metų po Prokuratūros įstatymo priėmimo. Bet čia ir vėl bėda – įvykus balsavimui po pirmojo svarstymo 2002 m. rugsėjo 17 d. surinkta 79 Seimo narių balsai (reikėjo 94). Taigi pagal Konstitucijos 148 straipsnio ketvirtąją dalį iš naujo svarstyti buvo galima tik po metų, bet nesismulkinta – 2002 m. spalio 1 d. įvyko balsavimas dėl pritarimo po pirmojo balsavimo. Dabar Seimo nariai susitarė ir pritarė, nors iškart po pirmojo balsavimo ši pataisa tapo niekinė. Niekinė ji yra iki šiol. Bet šio pažeidimo, aišku, „nepastebėjo“ tas, kas turėjo pastebėti – dabar jau Konstitucinis Teismas.

Konstitucinis Teismas pasiskelbia Teismu

Po visų manipuliacijų KT save jau matė teisminės valdžios viršūnėje, kas ir buvo planuota. Bet Konstitucijoje niekur neparašyta, kad KT yra teismas, nežiūrint į tai, kad KT įstatyme (1 punktas) šis teismas pats pasivadino teismu. Reikėjo svaresnių argumentų.

Tuo vėl pasirūpino pats KT, kuris 2006 m. birželio 6 d. pasiskelbia Teismu. Taip nusprendžia KT teisėjai: Armanas Abramavičiaus, Toma Birmontienė, Egidijus Kūrys, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius, Ramutė Ruškytė, Vytautas Sinkevičius, Stasys Stačiokas, Romualdas Kęstutis Urbaitis.

Kaip matome jų tarpe ir nuolatinis Konstitucijos aiškintojas p. V.Sinkevičius.

Nežiūrint visų KT pastangų tapti Teismu, jis iki šiol toks dar nėra, nes neatitinka teismui keliamų reikalavimų iš kurių pagrindinis – piliečiai negali į jį kreiptis, tokią galimybę KT gali suteikti tik Seimas, bet čia reikalinga kvalifikacinė dauguma – 94 balsai (plačiau skaityti ČIA).

Taigi Seimas ir nutarė žengti šį žingsnį – atrodo, vieningai. LVŽS, kuri ėmėsi šios iniciatyvos teigdama, kad tai jų programinė nuostata, kalba netiesą – jų programoje to nėra. Tai LSDP programos dalis – teikė buvęs teisingumo ministras J. Bernatonis. 

Apibendrinant galima teigti, kad beveik trisdešimtmetį užsitęsęs valstybei primestas valdymas, ignoruojant visuotinai pripažintas teisės normas, įstūmė mus į aklavietę, iš kurios išbristi darosi vis sunkiau, nes jokia diskusija apie tai nevyksta jau eilę metų. Šią temą bando apeiti ir kandidatai į aukščiausią valstybės postą.

Praradimus per šį laikotarpį galima įvertinti pasidomėjus analogų pasiekimais. Vienas iš jų – Estija, kuri į savo pagrindinį įstatymą įrašė nepriklausomą teisėtumo priežiūros instituciją – teisingumo kanclerio pareigybę. Beje, dėl visuomenės atstovų teismuose jiems jokios diskusijos ir nereikėjo, nes viskas buvo savaime suprantama. Tarp kitko panašias nuostatas rasime ir Suomijos Konstitucijoje, kuri buvo priimta prabėgus aštuoneriems metams po Estijos Konstitucijos paskelbimo. Skirtumas tik tas, kad jie, be teisingumo kanclerio institucijos, įvedė dar ir Parlamento ombudsmeno pareigybę suteikdami jam tokius pat įgaliojimus kaip ir teisingumo kancleriui – vykdyti visų valdžios institucijų, tarp jų – ir teismų veiklos priežiūrą.

Tęsinys – kitoje publikacijoje.