Vygandas Trainys apie Mokytojos ir Policininkės konfliktą dėl Trispalvės ir jo teisinį vertinimą: per 30 m. niekas nepasikeitė – dabar pakuotų „savi“

Vygandas Trainys apie Mokytojos ir Policininkės konfliktą dėl Trispalvės ir jo teisinį vertinimą: per 30 m. niekas nepasikeitė – dabar pakuotų „savi“

Vilniaus teismo nurodymas policijai grąžinti Astrai Genovaitei Astrauskei trispalvę ir atsisakymas vertinti jos sulaikymo teisėtumą – turbūt toli gražu ne paskutinis raundas šioje istorijoje, kuri atvėrė postsovietinio laikotarpio žaizdas.

Atmetus perdėtas mokytojos emocijas, jos radikalizmą, pernykštį spektaklį su dažais Lukiškių aikštėje, ją supančią marginalią, populistinę dalies užtarėjų aplinką (vien ko vertas N.Puteikis, anksčiau pasisakęs už sovietinių „balvonų“ ant Žaliojo tilto išsaugojimą, o dabar deklaruojantis paramą visiškai priešingų pažiūrų pedagogei – čia iš serijos: kam reikia, tam pašoksiu, kad tik vėl į Seimą įšokčiau), – dalykus, kuriems aš nepritariu, ir vertinant tik sausio 3-iosios vakare įvykusį A.G.Astrauskės susidūrimą su policija pervadintoje K.Škirpos alėjoje, gimsta plaukus iš nuostabos šiaušianti išvada: praėjus trims dešimtmečiams nuo Atgimimo, netgi mažyčių, visiškai taikių, įstatymų nepažeidžiančių sambūrių dalyviai gali būti „pakuojami“ kaip Sąjūdžio laikų pradžioje.

Sunkiai suvokiama, kad 2020 metais vos keturi žmonės, taikiai degindami žvakutes, padėję gėles, paėmę į rankas Lietuvos vėliavą, gali rizikuoti nuobaudomis, pareigūnams lyg fokusininkams iš skrybėlių traukiant vis naujus tariamus nusižengimus. Bet tyli ir žmogaus teisių gynimo organizacijos, ir teisininkai, ir politologai, ir politikai, ir daugelis visuomenės veikėjų, viską paviršutiniškai „nurašant“ ant pedagogės asmenybės.

Sulaikyti A.G.Astrauskę nusprendusi policininkė K.Antipova ir jos kolegos smarkiai perlenkė lazdą, tiksliau, skaudžiai vožė ja per jaunos demokratijos daigus.

Pasiekėme tokį absurdo lygį, kai saujelė gyventojų, spontaniškai ar ne sumaniusių paminėti svarbią istorinę datą, 101-ąsias Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilies bokšte metines, ir pagerbti tai padariusiam savanorių būriui vadovavusį K.Škirpą, sudėliojusių iš žvakučių Gedimino stulpų kompoziciją, nepažeidusių nė vieno paragrafo, tarsi kokie chuliganai, kamantinėjami, trikdomi, po kelis kartus verčiami aiškintis, kas, kaip, kur, su kuo ir kodėl, galop šiurkščiai sumindant visą šį ramų susiėjimą.

Su žmona ir draugais dažnai vykstame prie partizanų paminklų, jų kankinimų vietų po visą Lietuvą, uždegame žvakutes, padedame gėlių – galbūt apsidraudžiant jau reikia iš anksto pranešti savivaldybėms apie tokius apsilankymus, kad nebūtume apkaltinti neteisėtų susirinkimų organizavimu, nesulauktume tokių „perlų“, kaip iš Vilniaus policijos: „Neturėjome duomenų, jog ten planuojamas kažkoks mitingas“, „Esate viešoje vietoje, mosikuojate vėliavomis, todėl turite prisistatyti“?

Stebėdamas nufilmuotą A.G.Astrauskės sulaikymą, jos uždarymą į policijos „narvą“, pasijutau tarsi Atgimimo aušroje, kai komunistinės nomenklatūros ir KGB pasiųsti milicijos „voronokai“ zujo po gatves stebėdami, ar nesirenka sovietinei sistemai pavojingi patriotai su tautine simbolika.

K.Antipova pažeidė visus įstatymus, kokius tik įmanoma buvo pažeisti – Policijos veiklos įstatymą, Policijos patrulių veiklos instrukciją, Administracinių nusižengimų kodeksą (įsiskaitykite, patrulės užtarėjai, į ANK 596, 597 str. apie administracinio sulaikymo, pristatymo į policiją atvejus, ir nurodykite bent vieną, kuris būtų pagrįstai taikytas A.G.Astrauskei), o vertindama Susirinkimų įstatymą, policininkė nuklydo į visiškai aukštas pievas.

Patrulių veiklos instrukcijos 48 str. nurodyta, jog „Patruliui dirbant mobilioje kompiuterizuotoje darbo vietoje, tais atvejais, kai nėra būtinybės pažeidėjo pristatyti į policijos įstaigą, o jo asmenybė gali būti nustatyta pažeidimo padarymo vietoje, jis į policijos įstaigą nepristatomas“.

A.G.Astrauskė prisistatė ne iš karto, bet ji prisistatė vos po nepilnų dviejų minučių, pareigūnai turėjo visas galimybes patikrinti vietoje jos tapatybę (pasak liudininkų, tai ir buvo padaryta), grėsmės ji nekėlė, todėl policijai nebuvo jokio pagrindo vežti jos į komisariatą, paimant vėliavą. Įžvelgei nusižengimą? Surašyk protokolą, nutarimą arba šaukimą. Ir viskas. Tavo, kaip pareigūno, misija baigta. Dirbk toliau, palik žmogų, yra daug rimtesnių iškvietimų. Pats reikalavimas prisistatyti vien tik dėl to, kad esi viešoje vietoje ir mosuoji vėliava, skamba lyg iš 1987-ųjų operos.

Galbūt sostinės policijoje – pajėgų perteklius, jei dėl žvakutes deginusių keturių žmonių siunčiami net trys pareigūnų ekipažai, vykstama pakartotinai su sirenomis, lygioje vietoje skaldomos kibirkštys, svilinančios pačių pareigūnų prestižą.

Iš filmuko akivaizdu, kad atvykusi K.Antipova būreliui žmonių neprisistatė, kaip reikalauja Policijos veiklos įstatymo 25 str. 3 p., Patrulių veiklos instrukcijos 31 str.), nenurodė jiems savo atvykimo priežasties (PVI 31 str.), nepaaiškino A.G.Astrauskei, kokiu pažeidimu ji yra įtariama (PVI 35 str.), paėmus vėliavą reikalavo vietoje rašyti paaiškinimą, priešingu atveju žadėdama trispalvę, ne jai priklausantį daiktą, be jokio pagrindo išsivežti į komisariatą – žodžiu, tarnybiniais batais sumindė nemenkus savo dirvonų paragrafų plotus, jau nekalbant apie tokius „mažmožius“, kaip reikalavimai pareigūnams gerbti piliečių orumą, teises ir laisves, susilaikyti nuo komentarų („Elgiatės kaip mažas vaikas“), apie patruliams taikomus įpareigojimus jautriai reaguojančiam žmogui leisti nusiraminti (PVI 32 str.).

Policininkė, panašu, neturėjo žalio supratimo, kaip skamba Susirinkimų įstatymas – ji kalbėjo apie leidimo būtinumą, nors įstatyme apie leidimą nėra nė žodžio, ten minimas tik suderinimas.

„Atsisako prisistatyti, kelia mitingą“, – apie mokytojos sulaikymo priežastis vėliau išrėžė K.Antipova, nors šie motyvai smarkiai prasilenkia su sveiku protu, teise ir tikrove – pedagogė jai prisistatė, nors ir pasimuisčiusi, o susirinkus mažiau nei 15 žmonių, jokių derinimų piketams ir mitingams nereikia. Vien jau keturių žmonių būrelio prilyginimas mitingui kelia šypseną.

Užuot pripažinę patrulės klaidas ir atsiprašę (klysti juk žmogiška), K.Antipovos vadovai puolė glaistyti išpurvintą mundurą – bėda tik ta, kad bešluostydami dėmes patys išsitraukė murziną skudurą.

Pasipylė juokingi Vilniaus policijos pritempinėjimai, skirti neraštingiausiai visuomenės daliai – tai vėliava buvo numesta į krūmus, tai mosuodama ja moteris galėjo sužaloti pareigūnus, tai žvakutės galėjo sukelti gaisrą, tai mokytoja neprisistatė (nors iš tikrųjų prisistatė), tai nepateikė asmens dokumento, tarsi incidentas būtų įvykęs per karo stovį ar komendanto valandą, kai visiems privaloma nešiotis pasus.

„Siūdami“ administracinių nusižengimų straipsnius, policininkai išsitraukė tepaluotas ylas, kai atsižvelgiama ne į realias aplinkybes, objektyvų faktų vertinimą, o siekiama žmogų bet kokia kaina paversti pažeidėju.

Paskelbta, kad policija aiškinosi dėl galimo vandalizmo (taip vertinamas K.Škirpos alėjos pavadinimo perklijavimas) atvejo, tačiau nei sulaikymo metu, nei vėliau A.G.Astrauskė dėl to nebuvo patraukta atsakomybėn.

Priekabės ir straipsniai buvo keičiami tarsi triušiai mago dėžėje – na, jei nepavyksta jai pritaikyti vandalizmo, tegul bus policijos reikalavimų nevykdymas ir pareigūnų orumo pažeminimas, nors kiek teko matyti iš filmuotos medžiagos, griežčiausi pedagogės žodžiai K.Antipovai buvo „Jūs meluojate“. Incidento vietoje nepagarbiu tonu iš pareigūnės lūpų sklidusios frazės, tarsi ji bendrautų su buduliais kruvinais krumpliais iš laidos „Farai“, dažnai šaudavo toli nuo tiesos, todėl vargu ar galima būtų už tai bausti mokytoją.

Taip, emocijų pagauta pedagogė jau būdama komisariate priskaldė nemažai malkų, tačiau šuo pakastas tame, kad jos apskritai nebuvo už ką ten vežti.

Ir kas gi didesni pažeidėjai – pareigūnai, be pagrindo naudoję prievartą konflikto vietoje, ar pilietė, po prievartos priemonių taikymo nesutikusi komisariate atverti savo rankinės? Ar galima kaltinti įstatymų pažeidimu tą, kurios atžvilgiu iš pat pradžių, dar gatvėje buvo panaudoti neteisėti veiksmai?

Keistai skamba ir Vilniaus teisėjos J.Šėlienės išvada, iš kurios galima aiškiai suprasti, kad moters teisės buvo pažeistos („Nebegalima pašalinti asmens teisių pažeidimo, kuris jau yra nutrauktas“), tačiau prievartinių policijos veiksmų esą nėra pagrindo vertinti, nes jie jau baigti (!). Šią mintį, surašytą įmantria teisine kalba, turėtų aukso raidėmis įsiraižyti visi į prievartą, perdėtą jėgos ir galios demonstravimą linkę pareigūnai. Tai tarsi žalias signalas kitiems lazdą perlenkiantiems, žmogaus teisių nepaisantiems policininkams – pažeidinėkite jas ir toliau, svarbu, kad tik spėtumėte viską atlikti iki galo.

Ką, mano galva, reikėtų daryti sostinės policijai? Atsiprašyti A.G.Astrauskės, nutraukti jos atžvilgiu pradėtą administracinę teiseną, užkasti visus karo kirvius ir kauptukus.

Dabartinis Susirinkimų įstatymas – ydingas, pernelyg varžantis žmonių teises. Paradoksas, bet į laisvę ir demokratiją per kraują besiveržusioje šalyje uždėta spyna spontaniškiems protestams, eitynėms, sambūriams – apie planus burtis valdininkams reikia pranešti bent prieš 5 darbo dienas. Kai D.Trumpas laimėjo rinkimus, tūkstančiai pasipiktinusių amerikiečių spontaniškai išėjo į gatves, tačiau nei policija juos „sėmė“, nei puolė ieškoti kvietusiųjų protestuoti. Nes ten, skirtingai nei pas mus, gerbiamos žmogaus teises.

Tad jei kiltų pavojus nepriklausomybei, pamatinėms vertybėms, uniformuotos antipovos formaliai galėtų gaudyti prie parlamento atskubėjusius žmones ir grūsti juos į „voronokus“.

Apie Susirinkimų įstatymo trūkumus su pasiūlymais, ką reikia taisyti, parašysiu viename artimiausių savo komentarų. Tiek jame, tiek K.Antipovos ir jos kolegų policininkų veiksmuose trūksta vos kelių dalykų – konkretumo, profesionalumo, sveiko proto, plius šiek tiek meilės ir pagarbos savo šalies piliečiams (koliažas iš užfiksuotų A.G.Astrauskės susidūrimo su policija momentų ir 1988 m. rugsėjo 28 d. Laisvės lygos mitingo, per kurį milicija surengė „bananų balių“, akimirkos).