Vytautas Radžvilas. Ar gali Kremliaus kolaborantas būti nepriklausomos Lietuvos ministru?

Vytautas Radžvilas. Ar gali Kremliaus kolaborantas būti nepriklausomos Lietuvos ministru? Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dar kartą pasmerkė Joną Noreiką-Generolą Vėtrą rytinėje „Žinių radijo“ laidoje (klausytis nuo 03:44 min. ČIA), kategoriškai pareikšdamas, kad šio dalyvavimas nusavinant žydų turtą įrodytas, ir jokių kalbų apie jo heroizavimą būti negali.

Ministro atkaklumas ginti šį požiūrį net po audringos visuomenės reakcijos į Vilniaus miesto tarybos ir mero sprendimus pakeisti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir pašalinti J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą beveik nepalieka abejonių, kad šie sprendimai buvo priimti tik gavus aukštesnių valdžių nurodymus ir jaučiant jų tvirtą paramą. L. Linkevičiui turėtų būti puikiai žinoma, kad šių sprendimų geopolitiniai padariniai Lietuvai gali būti pragaištingi. Ne veltui dėl jų šitaip džiūgauja Rusijos valdžia.

Todėl kyla du klausimai. Moralinis – kokią teisę turi uolus SSRS kolaborantas vertinti ir smerkti su sovietiniu okupaciniu režimu kovojusius žmones? Politinis – ar atkūrus Nepriklausomybę „pakeitęs plokštelę“ ir tapęs karštu buvusios SSRS ir dabartinės Rusijos kritiku, taip pat dėl ministro posto du kartus išsižadėjęs savo partinės priklausomybės, veikėjas nuoširdžiai tarnauja Lietuvai, o ne ruošia sau politinį placdarmą artėjančių didelių geopolitinių ir saugumo pokyčių išvakarėse?

Ar esama nors kiek tvirtesnių garantijų, jos sugebėjęs pasmerkti tariamus nacių kolaborantus jis, „pasikeitus laikams“, nepasmerks Lietuvos valstybę atkūrusio Sąjūdžio kaip „fašistinio separatistinio judėjimo“, pačios atkurtosios valstybės nepavadins „politine klaida“ ir nepasakys, kad būdamas jos užsienio reikalų ministru ir trindamas Birželio sukilimo bei partizaninmio pasipriešinimo atmintį, slapčia „kariavo savo mažuosius karus“ siekdamas, jog Lietuva sugrįžtų į „plačiosios Rytų tėvynės“ glėbį?

Ministro pasisakymų sąskambiai su Rusijos istorijos politika pernelyg garsūs, kad neskatintų iškelti principinio klausimo: ar normalu, kad trisdešimtaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais vienai iš svarbiausių nacionalinio saugumo požiūriu ministerijų vadovauja buvęs ištikimas ir anaiptol ne menkiausio rango Kremliaus kolaborantas, kurio nuostatos bei sprendimai svarbiausiais tautos ir jos laisvės kovų istorijos klausimais ir po trijų dešimtmečių vis dar atitinka – gal dėl keisto atsitiktinumo? – lyg ir buvusiųjų šeimininkų pažiūras ir jų interesus bei lūkesčius?