Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu Pranešimas spalio 5 dieną Kaune vykusioje konferencijoje „Visapusiškas valstybės atnaujinimas: ar reikalingas krikščioniškų principų sugrįžinimas į Lietuvos viešąjį gyvenimą?“

Konferencijoje pasakyta daug vertingų įžvalgų, teisingai suvokiant, kad Lietuvai vis dėlto būtina imtis ryžtingų žingsnių keisti esamą padėtį. Remiuosi prielaida, kad sunkiausias klausimas yra „kaip tai padaryti?“. 

Jeigu kalbame apie Lietuvos atsinaujinimą remiantis krikščioniškais principais, norint įvertinti tokio atsinaujinimo galimybes, reikia blaiviai įvertinti krikščionybės padėtį Lietuvoje ir pasaulyje, o lygiai taip pat ir dabartinio krikščionio padėtį laisvoje Lietuvoje.

Grąžinti krikščioniškus principus į viešąjį gyvenimą bus labai sudėtinga todėl, kad šiuo metu krikščionybės statusas iš esmės skiriasi nuo to, kas buvo prieš 70 metų, kai buvo pradėti kloti būsimosios Europos Sąjungos pagrindai. Kiek pasikeitė jos statusas, geriausiai liudija Lisabonos sutartis. Kaip visiems žinoma, milžiniškame dokumente net nebuvo pavartotas žodis „krikščionybė“. Nors mūsų dienomis pasaulyje ir daugelyje šalių, taip pat ir toje pačioje Vokietijoje egzistuoja vadinamoji krikščionių demokratų partija, iš tikrųjų krikščioniškoji demokratija jau yra praeitis.

Taip įvyko todėl, kad 1968 metais įvykusi vadinamoji Studentų revoliucija buvo milžiniškos Europos pertvarkos pradžia. Tos pertvarkos ištakos glūdi didžiojoje Europos tragedijoje, kuria tapo nacionalsocialistų žygis į Europą ir ištisų šalių užgrobimas. Šiandien nesugebama suvokti, kad didžiausias šio žygio blogis buvo ne tai, kas jų pridaryta Europos tautoms, o tai, kad nacių okupacijos laikais Europos tautose buvo užgniaužta ir negalėjo pasireikšti pati pavojingiausia Europą griaunanti jėga – komunizmas. Visoje Vakarų Europoje tik vienintelėje šalyje, Ispanijoje, komunizmas parodė savo tikrąjį veidą. Tai reiškia, kad kovojant prieš nacionalsocialistų okupaciją, kai susidarė vadinamasis antinacistinis frontas, jo smogiamoji jėga daugelyje šalių buvo krikščionys demokratai, tačiau daug kur greta buvo ir komunistai. Ši aplinkybė, jog komunistai atsidūrė laimėjusioje pusėje, galų gale leido jiems perimti iniciatyvą integruojant Europą ir pasiskelbti vieninteliais kovotojais prieš fašizmą ir nacionalsocializmą.

Apie 1975-uosius metus Europos įvyksta procesas, kurį drąsiai galima pavadinti pertvarkos Europoje pradžia. Tai reiškia, kad Europos komunistai įvykdė perestroiką dešimčia metų anksčiau nei tą padarė Sovietų Sąjungos komunistai. Ši aplinkybė leido jiems paimti į savo rankas Europos integracijos vairą ir sukurti Europą, kurios pagrindiniame dokumente, Lisabonos sutartyje, nėra nė žodžio apie krikščionybę. Jų prigimtis nepasikeitė, bet veikimo metodai nebėra tie patys.

Šis kontekstas labai svarbus. Kalbant apie krikščioniškos politikos atgimimo perspektyvą, jis turėtų padėti suprasti, kad pirmiausiai turime tiksliai įvardyti šiuo metu Vakarų pasaulyje vyraujančią santvarką. Tai iš tikrųjų yra liberalkomunizmas, kuris krikščionybei nepalieka vietos. Tą suprasti nėra taip lengva, nes gali atrodyti, kad gyvename laisvės sąlygomis. Štai ir Lietuvoje šiandien daug krikščionių vis dar teigia, kad Europos Sąjunga yra krikščioniškas projektas. Taip, penktojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo būtent toks. Tačiau dabar tai yra radikaliai antikrikščioniškas projektas. Ši aplinkybė trukdo įvardyti daugybę svarbių dalykų.

Pirmiausiai tai trukdo įvardyti, kas iš tiesų yra žmonės, kurie save laiko krikščionimis. Jie yra antrarūšiai piliečiai. Tai gali skambėti kaip absurdas, nes bet kas pasakys, kad štai, valstybė net remia Bažnyčią, skiriamos dotacijos religinėms bendrijoms. Leidžiu sau priminti, kad materialiai Bažnyčią rėmė net komunistinis režimas. Tą jis darė mainais už paklusnumą. Reikalo esmė visai kita. Viena ranka yra transliuojamos šventinės Mišios iš katedros, Šventų Kalėdų ir Velykų Mišios, kita ranka, kasdien liejasi tokia antikrikščioniška propaganda, su kuria mastais ir rafinuotumu sovietinė propaganda vargu ar galėtų lygintis.

Lygiai taip pat šiandien niekas formaliai nedraudžia eiti į bažnyčią, bet pasiektas tas pats rezultatas, kad bet kokioje institucijoje – ar ji būtų akademinė, ar teisinė, ar žiniasklaidos – yra maloniai patariama savo krikščioniškų nuostatų nedemonstruoti. Tai rodo, kad šitokio tipo visuomenėje tai, kas vadinama krikščioniška politika, yra visiškai išstumta. Tai, kas vadinama krikščioniškumu, tegali likti kaip vertybinės nuostatos, kurias gali išpažinti privačiai, bet nėra leidžiama jų reikšti viešojoje erdvėje, o juo labiau nėra sąlygų jų politiškai ir teisiškai įtvirtinti. Tai yra visos Europos problema.
Lietuvos krikščionių problema yra dar gilesnė. Palyginus su tokiomis šalimis kaip Lenkija, kur ir komunistinio režimo laikais veikė katalikiškas universitetas, buvo leidžiamos katalikiškos knygos, Lietuvoje realiai buvo sunaikinta visa krikščioniška intelektualinė tradicija. Faktiškai jos iki šiol nepavyko atkurti.

Taip pat negalima nematyti rimtos skirties, kai palyginame žiniasklaidos pranešimus kad ir iš, tarkime, Meksikos, kur daugiau nei pusė milijono žmonių susirenka protestuoti prieš genderizmo ideologijos brukimą. Tuo tarpu Lietuvoje mes – žmonės, kurie laikome save krikščionimis – tiesą sakant, su dideliu vargu renkame net parašus pareiškimui prieš seksualinių mažumų eitynes. Tokie skirtumai objektyviai atskleidžia tikrąją mūsų padėtį.

Dar viena reikalą sunkinanti aplinkybė yra ta, kad Lietuvoje faktiškai sunyko krikščionių demokratų partija. Daiktus reikia vadinti tikrais vardais. Be jokios abejonės, krikščioniškoji demokratija kaip savarankiška politinė srovė buvo iš esmės užgožta vienoje politinėje partijoje ir tokiomis sąlygomis krikščioniška politika negalėjo būti nei įtvirtinama, nei piliečiai galėjo įsivaizduoti, kas tai iš tiesų galėtų būti. Tokia yra reali krikščioniškos politikos padėtis Lietuvoje.

Kitas mūsų situacijos aspektas jau kiek aptartas. Šioje konferencijoje jau buvo labai teisingai aptarta tai, kad neturime nuoseklios švietimo sistemos, kad yra griaunamos mūsų šeimos ir kiti svarbiausi dalykai. Reikia turėti omenyje, kad šių reiškinių jokiu būdu negalima laikyti tiesiog visuomenės demoralizacija. Procesas yra nepalyginamai gilesnis ir fundamentalesnis. Jo esmę neblogai nusako prieš porą dienų LRT portale paskelbtas straipsnis apie lietuvį jaunikaitį, kuris Anglijoje tapo moterimi. Jame guodžiamasi, kad gamtos neapgausi – kiekvieną savaitę jam tenka leistis hormonus ir reguliariai atlikti brangius tyrimus. Ką tai reiškia? Lygiai kaip yra griaunama šeima ar švietimas, šios politikos tikroji paskirtis yra žmogaus suišteklinimas. Žmogaus pavertimas ištekliu. Įgyvendinant šitokią politiką siekiama vieno dalyko – išplėsti ekonominio veikimo ribas. Kažkada ekonomika buvo suvokiama kaip sritis, kuri teikia reikiamas gėrybes, o tą darantieji iš to gauna nauda. Tačiau prieita riba, kai toliau plėtoti ekonomiką galima tik atsiradus naujiems išteklių šaltiniams. Kaip tik tokiu išteklių šaltiniu tapo mūsų psichika, tiksliau, mūsų troškimai ir aistros. Vadinamasis mūsų demoralizavimas iš tikrųjų tėra priemonė paversti mus žmogiškaisiais ištekliais. Visi žinome ir pripažįstame, kad gamtos negalima apgauti. Bet kadangi žmogus mūsų pavyzdyje bus pasmerktas nuolatos mokėti už jam neva reikalingus hormonus, jis kaip išteklius gali būti negailestingai suluošintas.

Lygiai tas pats galioja švietimui. Išsilavinęs, patriotiškas ir panašiomis dorybėmis pasižymintis žmogus tokiai sistemai yra tiesiog nereikalingas. Išteklius privalo įgyti tam tikrus įgūdžius ir žinias, kad iš jo būtų galima išspausti maksimalią naudą. Dėmesį į tai atkreipiu dėl vienos priežasties.

Turime suprasti, kad moralinis tokių procesų smerkimas yra bejėgiškas ir neperspektyvus užsiėmimas. Žmogaus suišteklinimo mašina remiasi milžiniška ir Lietuvos sienas peržengiančia politine galia. Mus tiesiog triuškina ir tokiam triuškinimui neįmanoma atsispirti apeliuojant į sveiką protą, sąžinę, gailestį ir panašiai. Šitokioje sistemoje žmogiškos kategorijos apskritai neegzistuoja.
Trečias aptartinas aspektas – ką gali padaryti krikščionis ir koks gali būti pasipriešinimo atramos taškas? Kolega Vygantas Malinauskas teisingai pasakė, kad „krikščioniškų vertybių“ sąvoka yra labai problemiška, nes daugiareikšmė. Kiek žinau, kai kuriuose sluoksniuose vyksta diskusija, kaip reikėtų pavadinti naują politinę jėgą, kuri turi rastis. Kai kas apgailestauja, jei ji nesivadins krikščioniška. Politiniu požiūriu šitaip nesivadinti yra visiškai racionalu.

Taip yra, nes krikščionybė yra daugiau nei dešimt Dievo įsakymų ir krikščioniškąjį mokymą įmanoma interpretuoti kaip tik patinka. Jau prieš keliasdešimt metų atsirado išlaisvinimo teologija, kuri, pasiremdama Kalno pamokslo fragmentais, pasakė, kad išganytojas Kristus tebuvo Markso pirmtakas. Lygiai taip pat šiandien mes girdime, kaip apeliuojant į krikščionišką artimo meilę galima labai ramiai ignoruoti tokių krikščionių mąstytojų kaip Tomas Akvinietis įžvalgas ir sakyti „priimkime visus migrantus – tai artimo meilės išraiška“. Realiai tai reiškia, kad krikščioniškais principais galima sėkmingai pridengti iš esmės sovietinę dirbtinio tautų maišymo politiką. Lygiai taip pat apeliuojant, jog nieko negalima atstumti, krikščioniškuose sluoksniuose galima sėkmingai skleisti genderizmo ideologiją, kuri tėra marksistinės ideologijos atmaina.

Štai kodėl esminga, kad jeigu krikščioniškas mokymas yra atsiejamas nuo politikos, jis praranda ir moralinę dimensiją. Atsieta nuo politikos krikščioniška moralė virsta moralizavimu. Tipiškas moralizavimo pavyzdys yra Generolo Vėtros atminimo lentos istorija. Visi puikiai suprantame, kad nacių okupacijos metais užimdamas Šiaulių apskrities administracijos viršininko pareigas jis realiai išgelbėjo galybės žmonių gyvybes. Tačiau moralistiniam požiūriui veiksmų padariniai nesvarbūs. Formaliai buvo užimta aiški vieta ir žmogus už tai pasmerkiamas, o kad „kolaboruojant“ buvo gelbstimos gyvybės, jau niekam neberūpi. Toks krikščionybės moralinių nuostatų eksploatavimas yra milžiniška grėsmė.

Dėl to krikščionybė privalo turėti politinę formą. Jeigu nesuteikiame krikščioniškoms nuostatoms politinės formos, joks krikščioniškų principų išėjimas į politinę erdvę negalimas, nes jau pakeliui tyko aklavietė – bevaisis ir beviltiškas ginčas, kas yra tikrieji krikščionys. Ar tie, kurie sako, kad reikia ginti prigimtinę šeimą? Ar tie, kurie sako, kad galiausiai reikia pripažinti net ir gėjų „santuokas“?

Todėl principinis strateginis sprendimas yra aiškus: suteikti principinėms krikščioniškoms nuostatoms politinę formą reiškia jas suvisuotinti. Krikščionybė, o kalbant tiksliai katalikybė, yra universali pasaulėžiūra ir turi lygiai taip pat universalų priešininką – marksizmą. Ką marksizmas neigia? Jis neigia Dievą, religiją, tautą, valstybę ir galiausiai šeimą. Jis sako, kad visi šie dalykai turi išnykti. Kas vyksta mūsų dienomis su mūsų Lietuva? Krikščionybė pjaunama, tauta naikinama, valstybė federalizuojama, o šeima keičiama šeimų įvairove.

Vadinasi, remiantis krikščioniškomis nuostatomis galima sukurti adekvačią politinę programą, kurią supras kiekvienas Lietuvos žmogus, norintis išsaugoti savo žmogiškumą.

Įdomiausia, kad daugelis tų žmonių gina šiuos dalykus, nesuvokdami, kad tai mūsų krikščioniškas paveldas. Priešingai, išgirdę žodį „krikščionybė“ nemaža dalis jų pasibaisės ir atstums sau nesvetimas nuostatas vien dėl klaidingai suprastos etiketės.

Kas vyksta po trisdešimties laisvės metų Lietuvoje? Ypač vykstant mūšiams dėl istorinės atminties, šiandien pradedame suvokti, kad Lietuvą ir po nepriklausomybės naikino tie patys žmonės, kurie ją naikino ir per penkiasdešimt okupacijos metų. Pradedame juos atpažinti. Veikimo strategija turi remtis prielaida, kad reikia politinės programos, kuri įtrauktų ir būtų suprantama didžiajai daliai tautos, kuri dirbdama kartu, atpažintų, kad gina dalykus, kurie yra mūsų krikščioniška savastis ir tapatybė.

Kitaip tariant, reikia pakartoti tai, kas vyko Sąjūdžio laikais. Kada įvyko trumpas Bažnyčios autoriteto atgimimas? Tada, kai daugybė iškilių dvasininkų ir šiaip krikščionių buvo vienoje fronto linijoje su savo savastį ginančia Lietuva. Kuomet nebuvo bijota įvardinti, kuo Lietuva tapo, ir paaiškinti, kodėl svarbu atgimti. Tai būtina strategija dėl paprastos priežasties. Jeigu nebūtų ieškoma kelio sukurti valstybės atnaujinimo viziją, kuri reikštų radikalią pertvarką, galinčią išgelbėti Lietuvą, bet kokia krikščioniškoji politinė jėga dėl jau išvardytų priežasčių neišvengiamai pasmerkta likti nišine politine jėga. Visuomenės nukrikščionėjimas paprasčiausiai pasiekęs tokį mastą, kad tiesmukas savęs pristatymas ir savo misijos supratimas būtų suvoktas kaip dar vienas politinis turgus.

Suišteklintoje visuomenėje rinkėjai šios sistemos kūrėjų taip pat paversti ištekliais. Jeigu krikščioniška politinė jėga eis neįvardindama savo tikrosios vizijos, o prisitatydama tik kaip viso labo krikščioniškų vertybių grąžintoja į politiką, ji bus suvokta kaip ir turi būti suvokta – kaip dar vieni, atėję ieškoti rinkėjų balsų „išteklių“, kurie leistų patekti į Seimą. Būtų didelė klaida su tiesmukai krikščioniška programa važinėti po Lietuvą ir ruoštis rinkimams. Jau dabar reikia stoti į mūšį už Lietuvos išlikimą.

Ką reiškia dalyvauti mūšyje už Lietuvos išlikimą, kuris vienintelis gali priversti žmones patikėti, kad save krikščioniška politine jėga vadinantys asmenys nėra paprasčiausi šarlatanai? Tai reiškia paprasčiausiai veikti realiais valingais veiksmais, kaip, pavyzdžiui, buvo pakabinta Jono Noreikos lenta. Tik realūs valingi darbai gali įrodyti, kad Lietuva bunda.

Pagaliau, kokia yra pagrindinė skirtis tarp krikščioniškos ir nekrikščioniškos politikos? Krikščioniška politika yra politika, kurios tikslas yra išsaugoti žmogaus savastį. Visa kita politika, kuri vyksta Lietuvoje, yra žmogaus naikinimo ir jo vertimo žmogiškaisiais ištekliais politika. Kaip vienas autorius yra pastebėjęs: ar galima kalbėti apie žmogiškųjų išteklių laisvę arba orumą? Tai tėra tuščia retorika. Ištekliu paverstas žmogus negali būti nei laisvas, nei orus. Tik tą aiškiai įvardijus galima pasakyti, kad esame ne žmogiškųjų išteklių, bet iš tiesų žmonių partija. Pasirinkite. Esate laisvi žmonės.