Roberta Tracevičiūtė | „Lietuvos žinios“
Humanitarinių mokslų daktaras, poetas, publicistas Vytautas Rubavičius mano, kad JAV žuvusio ir palaidoto pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos palaikai turi būti perlaidoti gimtinėje. Anot jo, valstybė Seimo vardu turi pareikšti apie tokį siekį ir derėtis su šio tarpukario veikėjo palikuonimis. Apie tai V. Rubavičius kalbėjo Seime, kur pirmadienį skaitė pranešimą apie smetoninę lietuvybę konferencijoje „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“
Anūkai buvo prieš
Prieš kelerius metus „Lietuvos žinios“ rašė, kad rengiantis švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, visuomenininkai, politikai, valstybinių institucijų atstovai vėl grįžo prie siūlymo sugrąžinti A. Smetonos palaikus į Lietuvą. Tačiau jo šeima ir toliau su tuo nesutinka. Ji nori, kad pirmasis prezidentas ilsėtųsi greta artimųjų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Baiminasi ir to, kad perlaidojus A. Smetoną gimtinėje jo amžinoji ramybė gali būti drumsčiama.
Dar 2010 metais gautas oficialus A. Smetonos anūkų – tuomet dar gyvo Antano Algirdo ir Vytauto Juliaus Smetonų atsakymas dėl galimybės perlaidoti pirmojo prezidento palaikus Lietuvoje. „Šeimos nuomonė kol kas yra neigiama. Jie turi visiškai žmogiškų ir suprantamų argumentų. Visa jų šeima – A. Smetonos žmona, vaikai ir kiti artimieji – yra palaidoti JAV. Vieno ar dviejų žmonių pervežimas būtų skausmingas. Antra, jie mūsų regioną dar laiko gana neramiu. Jie mano, kad galbūt nėra garantijos dėl palaikų ramybės“, – šeimos motyvus tuomet išdėstė tuomečio premjero Algirdo Butkevičiaus padėjėjas Vilius Kavaliauskas.
1944 metais Klivlande per gaisrą tragiškai žuvęs A. Smetona buvo palaidotas šio JAV miesto lietuviškose Kalvarijų kapinėse. Vėliau pirmojo mūsų šalies prezidento palaikai buvo perkelti į Knolvudo mauzoliejų. Lietuvos generalinė konsulė per valstybines šventes aplanko A. Smetonos kapą, padeda vainiką.
A. Smetonos vaidmuo
Savo pranešime apie smetoninę lietuvybę V. Rubavičius teigė, lietuvybė, iš kurios kylame ir kuriai didžia dalimi įsipareigojame kaip lietuviais save vadinantys bei bendrystės jausenos dar nenustoję žmonės, didžia dalimi yra paveikta, kelta, stiprinta ir ugdyta A. Smetonos. „Todėl iki šiol mūsų kultūrinėje, istorinėje atmintyje iškilo smetoninės Lietuvos įvaizdis, veiksmingai palaikęs valstybingumo jauseną ir kėlęs nacionalinio išsivadavimo proveržiui“, – aiškino jis.
Nors, anot poeto ir publicisto, A. Smetona atliko didelį lietuvybės įtvirtinimo bei modernios valstybės kūrimo darbą, jo vaidmuo mūsų kultūrinėje, istorinėje atmintyje yra nuvertintas, sumenkintas ir net pašiepiamas.
„Sovietų okupantų įniršis buvo suprantamas – iš visų Baltijos šalių prezidentų tik jo vieno nepavyko įkalinti ir priversti savo parašu patvirtinti okupacinį „išsivadavimą“. Suprantamas ir lenkų kultūriniame bei politiniame mentalitete įsitvirtinęs neigiamas požiūris į A. Smetoną – jis buvo pats nuosekliausias lietuvybės tvirtinimo ir naujos valstybės kūrimo ideologas ir praktikas. Atgavę nepriklausomybę, taip ir nesugebėjome deramai įvertinti jo veiklos, nes patekome į naujos europinės ideologinės konjunktūros lauką, kuriame netoleruojami istoriniai veikėjai, siejami su nacionalizmu, nacionalinės valstybės ideologija bei autoritarizmu“, – aiškino V. Rubavičius.
Smetoninė lietuvybė
V. Rubavičius išskyrė penkis paveldėtos smetoninės lietuvybės bruožus: atsiskyrimą nuo lenkybės ir priešinimąsi jai; gimtąją kalbą ir kultūrą kaip lietuvybės pamatą; lietuvybės demokratiškumą; lietuviškąjį apsauginį, niekam negrasantį nacionalizmą ir patriotizmą; mintį, kad Vilnius yra amžinoji Lietuvos sostinė. „Visi šie bruožai susiję, tad kalbėdami apie vienus visada turime omenyje ir kitus. Taip pat – ir valstybingumo svarbos suvokimą, nes tik valstybė, valstybinė saviorganizacija teikia tautai egzistencinę galimybę savo istorinėje žemėje laisvai gyventi kitų tautų draugėje pagal savo supratimą bei tradicijas ir gimtąja kalba kurti savo kultūrą“, – tikino jis.
Atsiskyrimas nuo lenkybės ir priešinimasis jai, anot V. Rubavičiaus, yra svarbiausias modernios lietuvybės kilties bruožas. Tai reikalavo negrįžtamo apsisprendimo trauktis iš lenkų kultūros ir civilizacijos lauko, ieškant atramos lietuvių liaudies kultūroje ir lietuvių kalboje. Lietuvių kalba, V. Rubavičiaus teigimu, ilgus amžius palaikė lietuvybę ir išlaikė ją vykstant lenkinimui, rusinimui, sovietiniam rusinimui. Humanitarinių mokslų daktaro nuomone, A. Smetonos veikla ir iškeliamos lietuvybės tvirtinimo nuostatos, jų etiniai pagrindai liudija, kad ji buvo suvokiama kaip demokratinė savo dvasia. Tarpukario prezidentas, V. Rubavičiaus nuomone, skyrė didvalstybinius šovinizmus ir mažųjų šalių apsauginius nacionalizmus, suvokdamas, kad pastarieji yra „tautinės bendrystės ir meilės savo tautai jausenos išpažinimas, glaudžiai susijęs su patriotiškumu“. Esą toks nacionalizmas palaikė mūsų pokario pasipriešinimą okupantams, padėjo pakilti naujam išsilaisvinimui. „Lietuvybę stiprinanti lietuvių tauta, siekianti savojo valstybingumo, neįsivaizdavo būsimos valstybės be sostinės Vilniuje. Juolab, kad su Vilniumi susijęs ir politinis bei kultūrinis lietuvių tautos prisikėlimo ir valstybingumo siekio įtvirtinimo darbas. Vilnius – tai ir istorinė simbolinė vieta, kurioje rutuliojosi karališkųjų šeimų istorijos ir valstybingumo tradicija, teikusi pagrindą istoriniam pasakojimui, valstybingumo siekį grindžiančiam dokumentui, teiktam tarptautinei bendruomenei. Lietuvybė tvirtėjo su Vilniaus vardu ir vaizdiniu. Vėlesnė valstybingumo ir visuomenės sąmonėjimo raida neįsivaizduojama be kovos dėl Vilniaus sugrąžinimo, kuri stiprino nacionalinę ir patriotinę jauseną. Todėl, manau, visiškai pagrįsta, teigti, kad svarbiu lietuvių nacionalinės savimonės ir tapatumo bruožu tapo konceptas: Vilnius yra amžina Lietuvos sostinė“, – apie smetoninę lietuvybę kalbėjo publicistas.
© Lietuvos žinios
Nuotr.:Prieškario Lietuvos vyriausybė/ Valstybinis Lietuvos archyvas
