Vytautas Rubavičius. LGBT+ – naujasis pažangusis pasaulinis proletariatas?

Vytautas Rubavičius. LGBT+ – naujasis pažangusis pasaulinis proletariatas?Jau senokai pastebėta, kad visais visuomeniniais įvairiausių šalių, ypač Vakarų demokratijos, informavimo kanalais skleidžiama genderizmo ideologija jau tampa valstybine ideologija. Tą ideologiją palaiko ne tik tam tikros visuomenės grupės, kurios skelbiasi kovojančios už įvairiausių keistųjų lytinių tapatumų teises, bet ir valstybinės institucijos, teikdamos jai juridinį apsauginį pagrindą ir įtvirtindamos politines jos plėtros gaires. Kitaip tariant, tai ideologijai pajungdamos vis daugiau visuomenės gyvenimą reguliuojančių funkcijų.

Genderizmas neatsirado tuščioje vietoje – jis yra pažangų žmogaus išlaisvinimą iš genetinių bei kitokių gamtos pančių, taip pat iš sustabarėjusius visuomeninius santykius reguliuojančių bei asmeninius tapatumus palaikančių „stereotipų“ teigianti ideologija, sutraukusi įvairių „laisvinimo“ filosofų ir revoliucinių praktikų mintis, perleistas per dekonstrukcinę socialinės inžinerijos ir Edwardo Bernayso propagandos „mašiną“. Genderizmas ideologiškai nutraukia ryšius su gamta, teigdamas žmogaus tapatumą esant paties žmogaus laisva valia galimu susikurti sociokultūrriniu dariniu. Genderizmą, kaip visuminę ideologiją, formavo prancūziškasis laicizmas, rusų bolševikinės revoliucijos idėjos ir porevoliucinės patirties dalykai, Frankfurto mokyklos neomarksistų plėtojamo kultūrinio marksizmo idėjos, prancūziškoji dekontrukcija ir „žmogaus teisių“ doktrina, kurią sugebėta paversti seksualinių mažumų teisių įgyvendinimo ir visuomenių pajungimo toms teisėms praktika. Kaip tik ta praktika ir imta grįsti visumine genderizmo ideologija, kuri vaizduojama kaip pažangiausios filosofinės ir politinės žmonijos minties apraiška. Tokia apraiška visai neseniai buvo didelėje dalyje pasaulio išplitęs „mokslinis marksizmo leninizmo mokymas“. Pastarasis, šių dienų akimis žiūrint, neturėjo jokio ryšio su mokslu, tačiau veiksmingai revoliuciniais ir soclageriniais būdais keitė pasaulį kaip žmonijos ir žmogaus išlaisvinimo ideologija. Lavonų Himalajai liudija to laisvinimo kelią XX amžiuje.

Akronimas LGBT pastaruoju metu tapo labiausiai pasklidusiu pasaulyje trumpiniu, nors dar esama žmonių, nežinančių, ką jis konkrečiai reiškia, nes vis tobulinamas naujais ženkleliais. Pastarieji rodo, kad vis daugiau intelektualių pajėgų pajungiamos naujiems lytiniams tapatumams išradinėti ir konstruoti, o sykiu ir pateikinėti juos kultūrinių ir medicininių prekių rinkoms. LGBT apjungia visokius homoseksualus, translyčius ir keistalyčius. Pedofilija imama suvokti kaip pripažinimo reikalaujantis lytinis tapatumas. Tad galima tvirtinti, kad naujasis socialinis darinys formuojasi peržengdamas valstybių sienas, kalbos barjerus ir luominius skirtumus. Tą darinį visiškai pagrįstai galima laikyti ankstesnės klasinės visuomenės dalies – proletariato atitikmeniu, o genderizmą to proletariato ideologija. Tiesa, pats proletariatas nekuria sau jokios ideologijos, jis visada sugundomas „laisvinimosi“ ideologija, tačiau šį klausimą palikime ateičiai. Nesileisdamas į išsamius svarstymus ir detalią argumentaciją, nusakysiu tik esminius tokį sulyginimą pagrindžiančius „panašumus“.

Kas marksistams, neomarksistams ir sovietiniams ideologams buvo pati pažangiausia revoliucinė klasė, pasaulinės revoliucijos avangardas? Turintis susivienyti įvairių šalių proletariatas. Suprantama, proletariatas, o ypač jo aptariamos savybės buvo revoliucinių teoretikų vaizdinys, vis dėlto tas konstruktas veikė kaip tam tikras politinis įrankis. Juk ir šiuo metu tai vienur, tai kitur dar pasigirsta balsų, raginančių kovoti už „dirbančiųjų teises“, nors tie balsai jau niekaip nesulyginami su per pasaulį keliaujančio Praido šauksmu. Koks buvo keliamas ir aptariamas proletariato tikslas? Revoliucijomis sunaikinti buržuaziją ir užvaldyti pasaulį. Pasaulinė revoliucija vienokiais ar kitokiais būdais, o ypač – naudojantis buržuazijos ištižimu, jos polinkiu atsiduoti „teisei“. O argi ne to siekia LGBT judėjimai, stengdamiesi įvairiausių šalių visuomenėms primesti savas socialines bei kultūrines normas ir tapti pagrindine politinę ir kultūrinę darbotvarkę įtvirtinančia jėga.

Genderizmo ideologija ir LGBT, kaip ta įdeologija visuomenes „perdarantis“ socialinis konstruktas, atlieka ankstesnio marksistinio lenininio proletariato vaidmenį. Prisiminkime, kokie buvo pagrindiniai proletariato priešai – buržuazija, Bažnyčia ir religija, šeima. O prieš ką kovoja dabartiniai pasaulio „pažangieji“ keistalyčiai? Prieš tradicinių vertybių ir tradicinio lytiškumo supratimo besilaikančią didžiąją visuomenės dalį – labiausiai jos viduriniąją klasę, buržuazijos atitikmenį. Aršiai nekenčiama Bažnyčia ir religija, nes laikosi „atgyvenusių“ pažiūrų, nesuderinamų su pažangiuoju genderizmu. Visais įmanomais teisiniais ir politkorektiškumo ideologijos būdais stengiamasi, kad Bažnyčia būtų priversta evangelinį mokymą atskiesti genderizmu, pripažintų genderizmo tvirtinamas vertybes ir šitaip palaimintų genderizmą. Pagrindinė kova vyksta dėl šeimos. Stengiamasi juridiškai išardyti sakramentinę vyro ir moters kuriamą šeimą, reikalaujant pripažinti šeimomis ir vienalyčių bei keistalyčių bendrą gyvenimą. Visų kairiųjų revoliucionierių tikslas buvo išardyti tradicinę šeimą, įteisinant įvairiausius „išlaisvintų individų“ bendro gyvenimo būdus. Tos socialinės praktikos jau buvo išplitusios po vadinamosios Spalio socialistinės revoliucijos, tačiau teko sugrįžti prie tradicinio šeimos modelio, pavadinant jį tarybine šeima.

Dabarties metą galima suvokti kaip naują šeimos ardymo etapą. Ne tik valstybės pareigūnai, bet ir Bažnyčia verčiama atlikti Kristaus mokymui prieštaraujančias vedybines apeigas. Kai kurios krikščionių Bažnyčios jau susitaikė su tokia prievole, juolab kad ir jų vadovais tampa atvirai savo kitonišką lytiškumą teigiančios moterys, imančios aiškinti „Kristaus klaidas“. Teologiškai kalbant, Bažnyčią stengiamasi paversti Piktojo įrankiu. Revoliuciniam, pačiam „pažangiausiam“ marksizmui leninizmui jau pripažinome šėtoniškos ideologijos „garbę“, tad kodėl jos naujame pavidale neįstengiame įžiūrėti tos pačios galios veikimo? Tokiu pat įrankiu laikytini ir savo katalikiškumą teigiantys, tačiau genderizmą ir LGBT renginius atvirai palaikantys ar juose dalyvaujantys žmonės. Artimo meilės ir neteisk savo artimo principai nėra ir negali būti pagrindas atlapaširdiškai padėti tikėjimą ir Bažnyčią, taip pat prigimtinę šeimą besistengiančiai sunaikinti ideologijai ir ją išpažįstantiesiems. Nesama čia ir jokių „žmogaus teisių“ kolizijų. Samuelis Huntingtonas įžvalgiai yra pastebėjęs, kad vienas pagrindinių vakarietiškosios civilizacijos savinaikos veiksnių yra tas, kad amerikietiškasis individualizmo ir individo teisių kultas buvo pakeistas kova dėl socialinių grupių, o vėliau socialinių konstruktų teisių. Abiejų mūsų aptariamų ideologijų tikslas yra sukurti naują žmogų pagal tam tikrą ideologinį paveikslą, abi ideologijos – totalitarinės prigimties, nes žmogus greitai ir veiksmingai gali būti perkuriamas tik prievarta. Tiesa, keičiasi prievartos būdai. Ankstesnioji ideologija rėmėsi grynu revoliuciniu smurtu ir lageriais (prisiminkime kad ir prancūzų revoliucionierų per kelioliką mėnesių nužudytus 40 tūkstančių kunigų ir vienuolių, ką jau kalbėti apie bolševikinio teroro apimtį), o dabartinė – juridiniu ir kultūriniu teroru, įteisinant genderizmo teigiamas „normas“, reguliuojančias visos visuomenės ir šeimos gyvenimą. Ankstesnę valstybinę cenzūrą keičia veiksmingesnė, laisvam pasauliui tinkama politinio korektiškumo, vadinamųjų neapykantos ir homofobinės kalbų, taip pat guglinė cenzūra. Visa tai – paties naujojo žmogaus ir demokratijos labui, nes demokratiška tik tai, kas „pažangu“ ir kas pritaria pasaulinio proletariato Praido atliekamoms apeigoms.