Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Pandemijos fone visiems susitelkus į sveikatos apsaugą ir ekonomikos gelbėjimą, vaikų atiminėjimo skandalai tarytum pasimiršę. Iš tiesų tiesiog praradę žiniasklaidos dėmesį, nes iki šiol nutinka, tik nesulaukia rezonanso. 

2017 metais D. Šakalienės ir M. Majausko iniciatyva Seime „prastumtas“ naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas gerokai išplėtė smurto prieš vaikus apibrėžimą, išpūtė juos saugančios tarnybos etatus ir galias, o tėvus pakišo po nuolatine valstybės stebėsena. Po metus vykusių vaikų atėmimo skandalų įstatymas buvo kiek pataisytas ir pamirštas

Tačiau kartą priėmus ideologiją, kad „valstybė žino geriau“ ir atidavus jai teisę auklėti tėvus (ir vaikus), užsisuka sunkiai sustojanti biurokratinė mašina. Sušvelninus įstatymą už jį atsakingoje socialinės apsaugos ministerijoje toliau „tobulinta“ grėsmių vaikui vertinimo tvarka, iš esmės užtikrinanti, kad vaikus būtų galima paimti dėl šimto skirtingų priežasčių. Seimui tai neberūpi – net R. Dagys patenkintas esamu įstatymu ir sako, kad prie jo taisymo nebegrįš. Tačiau grįžti gali reikėti, nes tiek asmenybės, tiek įstatymų pataisos rodo norą toliau smaugti tėvus. O juk šeimai palanki valstybė iš tiesų turėtų tokią tarnybą apskritai panaikinti.
„Vaikas yra mūsų visų atsakomybė“
Visai neseniai buvo paskirta nauja Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Ilma Skuodienė, anksčiau dirbusi „Carite“ kaip ir esamas socialinės apsaugos ministras. Viename pirmųjų interviu ji pareiškė, kad „Vaikas yra mūsų visų atsakomybė. Jei esi namuose ir girdi už sienos verkiantį vaiką, išdrįsk nueiti ir paklausti, ar mama nėra pervargusi, ar šeima neišgyvena krizinės situacijos. Pasiūlyk savo pagalbą išvesti vaiką pavedžioti ar tiesiog kartu su mama išgerk arbatos ir pakalbėk. Norėčiau visus pakviesti būti atsakingiems už mūsų vaikus, ir gal tas skaičius smurtaujančių ar nukentėjusių vaikų mažės“.
Viskas suformuluota labai gražiai ir širdingai, tikriausiai tokiais pasisakymais tikėtasi nuraminti visuomenę šioje jautrioje temoje. Tačiau jie kelia siaubą, kad šeimų persekiojimas tęsis toliau ir kad komunistinė „vaikas priklauso valstybei“ pasaulėžiūra leidžia šaknis. Kaip rašė rezistentas Robertas Grigas, „Su Ilma Skuodiene drauge dirbome Carite, tai žinau, kad ji yra geros valios, nuoširdus ir atsakingas žmogus. Kai išgirdau apie naujas pareigas, parašiau linkėjimą, kad neskubėtų atimti iš šeimų vaikų „be absoliučios būtinybės“. Žadėjo atsižvelgti. Bet vyraujančios ideologinės tendencijos, žinia, paveikia ir gerus žmones“.
Toks požiūris visiškai atitinka šiandieninę kovotojų už žmogaus teises poziciją. Jungtinių Tautų konvencija dėl visų formų diskriminacijos prieš moteris panaikinimo atviru tekstu teigia, kad „už vaikų auklėjimą vienoda atsakomybė tenka vyrams ir moterims ir visai visuomenei“. Tiek įstatymas, tiek jo šalininkai vaiką suvokia kaip visuomenės atsakomybę ir (bent tarp eilučių) valstybės nuosavybę, kažką kolektyvinio. Taip pat, kaip atskirą individą, kurį reikia ginti nuo šeimos, o ne šeimos kaip visumos dalį. Tas pats požiūris persmelkęs visus su žmogaus teisėmis dirbančių organizacijų lygius: nuo globalių konferencijų iki jūsų durų slenksčio.
Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė. Net kai tuo tenorima pasakyti, kad turėtume neužsimerkti prieš smurtą, negalima kalbėti kaip Leninas, Kollontai ir XIX amžiaus socialistinių komunų kūrėjai. Vaikas yra šeimos dalis ir tėvų atsakomybė juo rūpintis. Absoliuti dauguma tėvų su tuo sėkmingai susitvarko, nors – tėvai neleis sumeluoti – procesas kartais išsunkia iki išsekimo ribos, fizinės ir nervinės. Iki šiol žmonija sutarė, kad šeima tam idealiai tinka ir geriausiai tą daro. Iš esmės būtent todėl valstybė saugo ir globoja šeimą (ar bent tą vis dar deklaruoja Konstitucijoje). Visų kitų atsakomybė yra juokingai maža, palyginti su šeimos. Atitinkamai ir visų kitų teisės aiškinti tėvams, kaip auklėti savo vaikus, yra beveik niekinės. Valstybės pareiga apsaugoti vaiką nuo realaus smurto ir užtikrinti jo prigimties ir laikmečio poreikius atitinkantį išsilavinimą.
Naujosios direktorės citatoje ir ypač ją ginti ėmusių komentatorių požiūryje akivaizdi prielaida, kad „niekada nežinai, galbūt už sienos prieš vaiką smurtaujama“, nors po to ir dėstomas visiems tėvams šypseną keliantis pasiūlymas eiti padėti kaimynei tvarkytis buityje su verkiančiais vaikais. Vargu, ar ką įtikina. Idėja, kad vaikas verkia, nes galbūt yra mušamas, remiasi ydingiausia įmanoma – kaltumo prezumpcija. Valstybė ir kiekvienas iš mūsų turi pasitikėti tėvais: kad šie myli savo vaikus, kad jais rūpinasi, kad nori jiems gero. 99 procentai tėvų nėra smurtautojai. Kodėl jie turi būti visuotinai įtariami ir tikrinami? Tragedijos kaip mamos sugyventinio nužudyto Matuko neįvyksta per naktį ir būna pastebimos ne dėl vaiko verksmo (visi vaikai verkia!), o dėl pedagogams akivaizdžių elgesio ar net fizinių traumų. Jų išvengti visiškai nereikalingas kaimynų sekimas.
Pagaliau reikia suprasti, kad vaikų auginimas (nors reikalaujantis daug jėgų, kantrybės ir pasišventimo) nėra aukštasis mokslas, kuriam reikia specialistų mokymų ir sertifikatų. Jurga Lago retoriškai klausė, ar esame vienintelė karta per Lietuvos istoriją nemokanti užauginti vaikų be Šakalienės? Visoms kartoms iki mūsų pavyko be valstybės tarnybų pagalbos. Kaip sakė garsusis psichologas Jordanas Petersonas, geriausia mama yra netobula mama. Vaikų auginimui nėra vieno teisingo vadovėlio ar formulės, visi tėvai atranda savąją. Mažytei tėvų daliai turi padėti valstybė ir tikrai ne atimdama vaikus.
Vaiko teisių tarnybos teismui nebepaskųsime?
Pasisakymus seka tyliai priiminėjamos įstatymo pataisos, tiesiogiai varžančios piliečių ir konkrečiai tėvų teises gintis nuo tarnybų teroro. Gegužės 4 dieną Seimui pateiktose Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisose siūloma ištrinti 36(5) straipsnio 3 dalį, numatančią tėvų teisę skųsti teismui Vaiko teisių apsaugos tarnybos veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo.
Užsienio šalių pavyzdžiai seniai rodo, kad link to bus einama. Bandyta jau anksčiau ir Lietuvoje. Apie būsimus bandymus atiminėti vaikus Lietuvoje ir viską laikyti smurtu rašiau nuo 2013 metų – vis dar manau, kad pirmasis Lietuvoje. Tuo metu Seime buvo užregistruota visa eilė britų ir skandinavų blogąją praktiką kopijuojančių pataisų, įskaitant Seime tebesėdinčios Rimantės Šalaševičiūtės siūlymą uždrausti tėvams skųsti vaikų atėmimą teisme.
Dabar tą siūlo Vyriausybė, tiesa, formaliu pagrindu. Jos teigimu, tą teisę jau numato pats Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (29 straipsnis). Tačiau tai tik dalis tiesos. Nors naujoji Vyriausybės pataisa neatima visų galimybių teisme aiškintis dėl vaiko paėmimo (lieka galimybė dalyvauti procese pagal CK 3,2541), tai stipriai apriboja tėvų teises ir galimybes. Po tokios pataisos priėmimo tėvai galėtų a) skųsti tik patį paėmimo faktą, bet ne būdą (pažeistas procedūras); b) skųstis tik po vaiko paėmimo, o ne iki jo, matant neteisingas tarnybų priekabes; c) skųstis per daug trumpesnį laiką nuo vaiko paėmimo. Taigi virvė aplink kaklą veržiasi, nors ligšiolinis straipsnis absoliučiai niekam nemaišė. Kam reikėjo jį panaikinti?
Ką daryti?
Su D. Šakalienės užsukta vaikų atiminėjimo sistema valstybė užsižaidė per ilgai ir dėl jos nukentėjo per daug šeimų. Bandymai stumdytis minimaliais pokyčiai ar džiaugtis tuo, kaip yra dabar, akivaizdžiai priveda prie vis naujų sistemos bandymų varžyti tėvų teises. Ši sistema remiasi visiškai ydingu požiūriu į šeimas ir tėvus, suvokia vaiką kaip atskirą nuo šeimos, o tėvus kaip potencialius smurtautojus. Šalyje ji pasėjo baimės ir skundimo atmosferą, o valstybei kainavo, mažiausiai 8 milijonus eurų nacionalinės agentūros sukūrimui, daugybei naujų etatų, apmokymų, naujai technikai ir t.t. Pačios Šakalienės teigimu, ateityje sėkmingam šios sistemos veikimui reikėtų net 300 milijonų eurų. Ir tai pinigai žalai sukelti.
Nereikia švaistyti šių pinigų, laiko ir nervų. Vaiko teisių apsaugos kontorą reikia panaikinti ir sugrįžti prie ankstesnės decentralizuotos tvarkos bei pajėgumų (su didesniais specialistų atlyginimais), ją tobulinti kreipiant link pagalbos šeimoms, o ne jų kontrolės. Susigrąžinti specialistus, kurie paliko šį darbą dėl etinių dilemų, mokymuose išgirdę, kaip turės elgtis su problemų turinčiais ar tiesiog skundžiamais tėvais. Atšaukti Šakalienės ir Majausko inicijuotą įstatymą, sugrįžtant prie senojo, pataisant jame buvusias klaidas, bet neprisileidžiant „valstybė žino geriau“ ideologijos. Nepasiduoti demagogijai, kad reforma panaikino vaikų mirtis nuo smurto šeimoje. 2019 m. irgi buvo trys tokios mirtys, bet niekam nebesinorėjo apie jas kalbėti. Nepasiduoti demagogijai, kad tik reforma uždraudė smurtą. Bet koks fizinis smurtas ir iki tol buvo uždraustas ir Baudžiamojo kodekso, ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo. Trečią kartą jį uždrausti reikėjo tik tam, kad smurtu taptų viskas ir valstybė jį galėtų interpretuoti kaip nori. Atsisakyme viso to. Leiskime įkvėpti oro tėvams. Ir tik neskambinkime jiems į duris, kai pas juos verkia vaikas. 
  propatria.lt