VYTAUTO MATULEVIČIAUS PRAŠYMAS dėl N. Venckienės ekstradicijos į Lietuvos Respubliką sustabdymo

JUNGTININIŲ AMERIKOS VALSTIJŲ INSTITUCIJOMS

VYTAUTO MATULEVIČIAUS PRAŠYMAS
dėl N. Venckienės ekstradicijos į Lietuvos Respubliką sustabdymo

2018-04-04, Kaunas
Kaip žmogus, neblogai žinantis teisingumo padėtį savo valstybėje ir Neringos Venckienės bylos aplinkybes, prašau Jungtinių Amerikos Valstijų neišduoti šios moters Lietuvos teisėsaugai ir apginti ją nuo nepagrįsto persekiojimo.
Tokį prašymą teikiu dėl šių žemiau išvardintų priežasčių:

1. Sugrąžinus N. Venckienę į Lietuvą, kiltų neišvengiamas pavojus jos gyvybei, kadangi jau nužudyta ar mirė įtartinomis aplinkybėmis daugiau nei dešimt su šia byla susijusių asmenų. Tarp gyvųjų nebeliko ne tik N. Venckienės brolio Drąsiaus Kedžio, viešai prabilusio apie dukrelės patirtą seksualinę prievartą, bet ir pagrindinio pedofilijos bylos kaltinamojo Andriaus Ūso. Iškalbinga tai, kad pastarasis žuvo, likus vos dviems dienoms iki pirmojo teismo posėdžio, kuriame turėjo būti nagrinėjami jam inkriminuojami kaltinimai. Todėl išlieka didelė tikimybė, kad ir N. Venckienės Lietuvoje lauktų toks pats likimas, juo labiau kad ji yra bene geriausiai informuotas asmuo šioje byloje – iš tų, kurie dar liko gyvi.

2. Pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją kiekvienas asmuo turi teisę į teisingą ir nešališką teismą (10 straipsnis). Jei N. Venckienė būtų sugrąžinta į Lietuvą, jos bylą anksčiau ar vėliau turėtų nagrinėti Aukščiausiasis Teismas, kurio pirmininkas G.Kryževičius yra viešai pavadinęs N. Venckienę „teisinės sistemos pūliniu“. Šiais savo žodžiais jis iš anksto davė suprasti, kad N. Venckienės atžvilgiu gali būti priimtas tik kaltinamasis verdiktas ir taip apribojo jos teisę į teisingą ir nešališką teismą. Ir nors G.Kryževičius šiuo metu jau užima kitas pareigas, jis ir toliau išlieka itin įtakingu teismų pareigūnu ir vadovauja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Be to, jo žeminantys žodžiai apie „pūlinį“ ligi šiol nėra pamiršti ir toliau itin negatyviai veikia teisėjų korpuso požiūrį į N. Venckienę – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
3. Tačiau tuometinis Aukščiausiojo Teismo pirmininkas žengė ir dar toliau ir pavadino N. Venckienę „pūliniu ir politinėje sistemoje“. O tai jau buvo beveik atviras raginimas politikams kartu susidoroti su bendru priešu, nuolat kritikuojančiu tiek teisminę, tiek politinę valdžią. Tai ir įvyko, išrinkus N. Venckienę į Lietuvos Respublikos Seimą. Kai ji, nuogąstaudama dėl savo saugumo, pasitraukė į JAV, Seimas jai surengė apkaltą už posėdžių nelankymą ir pašalino iš Seimo narių. Tai buvo padaryta jai už akių, nesuteikiant galimybės pasiteisinti ir net pažeidžiant Seimo statutą, kuris turi įstatymo galią. Tarkime, Statute nurodoma, kad pranešimas apie rengiamą apkaltą Seimo nariui turi būti įteiktas pasirašytinai, tačiau N. Venckienės atveju to niekas net nebandė atlikti – kaip ir nebandė atidėti apkaltos proceso. Taigi, net šalies parlamente buvo vadovaujamasi tik tomis teisinėmis normomis, kurios buvo parankios ir netrukdė atsikratyti daugelio nekenčiama politike. Tokiais pačiais principais būtų vadovaujamasi ir tuomet, jei N. Venckienė būtų grąžinta į Lietuvą, nes jos likimą ir vėl spręstų tie patys susimokę politikai ir teisėjai. 
4. Išsamesnį vaizdą apie asmenis, laikančius save didžiausiais N. Venckienės priešais, galima susidaryti iš tokių faktų. Jos apkaltą Seime inicijavo totaliai korumpuotos partijos – 
Lietuvos liberalų sąjūdžio – pirmininkas Eligijus Masiulis, kuris vėliau buvo sulaikytas teisėsaugos su ką tik paimtu 106 tūkst. eurų kyšiu. Jį pirmininko poste pakeitęs politikas Remigijus Šimašius savo laiku pagarsėjo tuo, kad buvo pastebėtas tose pačiose apylinkėse, kuriose žuvo pagrindinis pedofilijos bylos kaltinamasis A. Ūsas, ir pastebėtas būtent tą dieną, kai įvyko tragedija. R. Šimašius tuo metu darbavosi teisingumo ministru, todėl atsirado manančiųjų, kad jo pasirodymas tose apylinkėse nebuvo atsitiktinis ir kad ten, prieš prasidedant teismui, esą vyko visų suinteresuotų asmenų derybos su pagrindiniu kaltinamuoju. Kaip teigiama, susitarti su atpirkimo ožiu pasijutusiu A. Ūsu, kad šis per daug neprišnekėtų teismo metu, derybininkams nepavyko, ir kaltinamasis buvo rastas negyvas. Ir nors tai – viso labo versija, iš jos vis tiek galima spręsti, į kokį klaikų kontekstą bandoma sugrąžinti pabėgėlę ir koks likimas jos gali čia laukti.
5. Tiesa, per tą laiką, kai Lietuvos teisėsauga delsė išrašyti tarptautinį arešto orderį N. Venckienei, pedofilijos byloje nemažai kas pasikeitė. Visų pirma, neliko pačios bylos, užtat atsirado A. Ūso pomirtinės reabilitacijos byla. Prieš tai aš ne sykį skaičiau Vilniaus apygardos prokuratūros kaltinamąjį aktą ir baisėjausi tuo, kas ten rašoma – jame detaliai įvardijama, kokiomis aplinkybėmis A. Ūsas tenkino savo aistras su mažamete mergaite ir kaip tame dalyvavo mergaitės motina L. Stankūnaitė. Skaičiau ir teismo nutartį, kurioje nurodoma, kad įtarimai turi būti pareikšti ir mergaitės motinai. Tačiau visa tai buvo išmesta į šiukšliadėžę ir nutarta, kad A. Ūsas esąs nekaltas ir kad pedofiliją neva tyčia išsigalvojęs D. Kedys, taip bandantis išsikovoti teisę į vaiko globą. Priimdamas šį sprendimą, teismas nenumatė tik vieno dalyko – kad jis savo verdiktu atima iš D. Kedžio ir tą motyvą, dėl kurio buvo galima ryžtis žudynėms. Tačiau D. Kedys nebuvo pamišėlis – jis buvo veiksnus žmogus (turėjo leidimus ginklams), mylėjo tėvus ir dukrelę, buvo pasiturintis verslininkas ir dėl tyčia išsigalvotų kaltinimų tikrai nebūtų aukojęs nei savo, nei svetimų gyvenimų. Todėl labiau tikėtina, kad jis turėjo už ką keršyti ir teismui savo verdiktą dar teks pataisyti. Taip pat neatmestina, kad šia padėtimi, girdėdama D. Kedžio grasinimus, sumaniai pasinaudojo kita pusė ar net už jos stovinti trečioji šalis (pvz., kad ir priešiškos spec. tarnybos). Tačiau šių versijų net niekas netikrino, nes jau pačią pirmąją dieną po žudynių buvo paskelbta, kad pagrindinis įtariamasis – D. Kedys. Kas toliau žudė po D. Kedžio mirties, jei būtent jis ir buvo žudikas, – į šį klausimą visuomenei niekas irgi nesiteikė atsakyti. 
6. Tačiau mes ne pirmi ir ne paskutiniai. Net ir senosiose Europos demokratijose, turinčiose ilgaamžes teisines tradicijas, pedofilijos bylos susiduriu su didžiuliais sunkumais ir įtakingų jėgų pasipriešinimu. Tai patvirtina Didžiosios Britanijos pavyzdys, kur vaikus daugelį dešimtmečių seksualiai išnaudojo garsi televizijos „žvaigždė“ ir kiti itin aukštą padėtį užimantys asmenys, tačiau jų nusikaltimai buvo pradėti tirti tik pastaraisiais metais, kai dalies pedofilų jau nebeliko tarp gyvųjų. Panašiai nutiko Belgijoje, kur garsios pedofilijos bylos tyrimas pajudėjo iš mirties taško tik tuomet, kai į gatves, protestuodami prieš teisėsaugos neveiklumą, išėjo šimtai tūkstančių žmonių. Lietuvoje, vis dar neatsikračiusio-je komunistinio laikotarpio ydų, padėtis šiuo atžvilgiu dar blogesnė, nes teisingumą čia neretai vykdo korumpuoti ar su sovietinėmis spec. tarnybomis susiję asmenys, kuriais nesunku manipuliuoti iš užkulisių. Ir pačią N. Venckienės bylą galima laikyti tipišku sovietinės teisinės sistemos recidyvu, kai per daug atkakliai apie įtakingų asmenų nusikaltimus kalbantis žmogus pats paverčiamas nusikaltėliu – būtent taip elgdavosi KGB, kai disidentų ar šiaip drąsesnių žmonių į viešumą keliami faktai tapdavo per daug pavojingi sistemai.
7. N. Venckienė baigė mokyklą aukso medaliu, po universiteto ir doktorantūros studijų tapo teisėja. Po trylikos teisėjavimo metų net ir didžiausi jos priešai taip ir nerado jokios ją kompromituojančios medžiagos. Viskas staiga apsivertė, kai brolio dukrelė staiga ėmė pasakoti, ką su ja daro „dėdės“, kai ją mama pasiima į savo nuomojamą butą. Nuo to laiko gojais tapo ne tik teisėja, bet ir jai artimiausi žmonės.

Trumpai apie save. Esu žurnalistas, humanitarinių mokslų daktaras, daug metų rengiau televizijos laidą „Krantas“, kuri buvo viena iš populiariausių laidų Lietuvoje. Už savo profesinę veiklą projekto „Kas yra kas Lietuvoje“ dalyvių buvau du kartus išrinktas Metų žmogumi ir geriausiu Lietuvos žurnalistu. 2012 metais su N. Venckienės įkurta partija „Drąsos kelias“ balotiravausi į Seimą ir buvau išrinktas parlamento nariu. Tačiau, N. Venckienei pasitraukus į Vakarus, į Seimą daugiau nekanditavau.

Vytautas Matulevičius
v.a.matulevicius@gmail.com
tel.: +370 687 14116

VEIDAKNYGĖ
https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=1543680982425581&id=100003510818224