Zigmantas Šegžda. „Mūsų“ teismai nukryžiavo medikę, Švedijoje vergavusią darbo lūšnyne

Šiemet Lietuvos valdžią sudrebino teisėti sveikatos apsaugos darbuotojų reikalavimai spręsti iš esmės jų darbo sąlygų ir atlyginimo klausimus. Priešingu atveju medikų profsąjunga krizę žada spręsti streikais ir masiniu gydytojų bėgimu į užsienius. Panašu, kad mūsų teisminė valdžia, žongliruodama žmonių likimais, netyčia išrado „žiauriai gerą“ metodiką kaip galutinai atgrasyti medikus nuo darbo užsienyje.

„Neik su velniu obuoliauti –  paliksi be obuolių ir be maišo“, – sako lietuvių liaudies patarlė.  Panašiai atsitiko ir vienai vilnietei medikei. 2015 metais užsienio kapitalo bendrovė moterį suviliojo išvykti dirbti Švedijos gydymo įstaigose žadėdama „švedišką“ atlyginimą su europinėmis garantijomis. Tačiau supratusi, kad užsieniečiai savo pažadų netesi, po metų moteris buvo priversta nutraukti darbo sutartį. Dirbdama Švedijoje ji ne tik patyrė didelius nuostolius, bet pagal darbo sutarties sąlygas dar ir liko skolinga darbdaviui  4033 eurus už švedų kalbos kursus.Pasiskaičiavusi, kad užsieniečiai nesumokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio, 2016 metais medikė su ieškiniu kreipėsi į trijų instancijų teismus. Moters pavardė ir bendrovės pavadinimas teksto autoriui yra žinomi. 2017-ųjų birželio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Birutės Janavičiūtės ir Andžej Maciejevski, išnagrinėjo medikės  iškeltą bylą užsieniečiams ir paskelbė verdiktą – atmesti jos reikalavimus pilna apimtimi. Teismo nutarties Nr. 3K-3-306-248/2017.           

Ieškovė teismams skundėsi, kad darbdavys nepateisino jos teisėtų lūkesčių, kadangi neužtikrino normalaus darbo krūvio Švedijoje – bent jau 40 valandų per darbo savaitę.  Vilnietė patyrė nuostolius – jos vidutinis mėnesinis darbo užmokestis dirbant Švedijoje buvo dvigubai mažesnis, negu buvo mokamas jai dirbant Vilniaus ligoninėje. Akivaizdu, kad gyvendama Švedijoje moteris patyrė nuostolius dar ir dėl kelis kartus didesnių nei Vilniuje maisto produktų kainų.

Teksto autorius atliko minėtos teismo nutarties analizę, tad toliau reiškia savo vertinimus ir nuomonę, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija  pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo bei taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija sutiko su kasacinio skundo argumentu, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas (teisėja Kristina Serdiukienė) padarė esminį procesinės teisės pažeidimą – nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą išreikalauti duomenis apie jos darbo užmokesčio dydžius iš Švedijos ligoninių, kuriose ji dirbo. Taigi, teisėjų kolegija nustatė, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės –  žemesnieji teismai priėmė sprendimus, neturėdami surinkę pakankamai įrodymų apie darbo užmokestį. Šis faktas akivaizdžiai užkirto kelią Klaipėdos miesto apylinkės teismui bei Klaipėdos apygardos teismui priimti  teisingus ir medikei palankius sprendimus.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, tikrinusi žemesniųjų teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą,  dar kartą „užlipo ant grėblio“ – darydama išvadą dėl ieškovei neišmokėto darbo užmokesčio dydžio nustatymo, vėlgi neišreikalavo duomenų apie darbo užmokesčio dydžius iš Švedijos ligoninių, bet rėmėsi tais pačiais nepakankamais duomenimis apie darbo užmokestį. Taigi, galime daryti išvadą, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įrodymų neištyrė visapusiškai ir nešališkai. Dėl šios priežasties medikė pralaimėjo bylą – teismai atsisakė priteisti iš darbdavio jai priklausantį darbo užmokestį.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2008/104/EB nustato, kad ieškovei darbo užmokestis pas darbo naudotoją Švedijos ligoninėje turi būti bent toks, koks būtų mokamas, jei ši ligoninė būtų ją be tarpininko tiesiogiai įdarbinusi toje pačioje darbo vietoje. Teisėjų kolegija, neturėdama objektyvių duomenų apie darbo užmokesčio faktinį dydį ir darydama prielaidą,  kad Švedijos  ligoninės – „Skånes universitetssjukhus“, „Mora lasarett“ ir „Falun lasarett“ – ieškovei galėjo mokėti mažesnį nei vidutinis darbo užmokestis, manau, dar kartą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Beje, šią savo prielaidą kolegija pavadino „išvada“. Kad pagrįstų minėtą prielaidą, teisėjų kolegija padarė dar dvi prielaidas, kad: a) ne ieškovės turima tarptautinė mediko licencija, bet švedų kalbos mokėjimas yra reikšmingas veiksnys tinkamai atlikti darbą; b) ieškovės turimas B1 švedų kalbos lygis užkirto galimybę ieškovei gauti Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos  2008/104/EB garantuojamą darbo užmokesčio dydį. Dėl protui nesuvokiamų priežasčių teismas neįvertino fakto, kad minėtos Švedijos ligoninės nepareiškė jokių nusiskundimų, kad dėl vilnietės švedų kalbos lygio ji negalėjo tinkamai vykdyti profesinės veiklos. Remdamasis išdėstytu autorius galvoja, kad teisėjų kolegija dar kartą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – įrodymų neištyrė visapusiškai ir nešališkai. Autorius daro išvadą, kad teismai neteisingai sprendė ieškovei  nesumokėto darbo užmokesčio klausimą, kadangi  nesivadovavo Direktyvos 2008/104/EB nuostatomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, manau,  padarė dar vieną prielaidą (įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą), kad Klaipėdos apygardos teismas  (teisėjai Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė ir Alvydas Žerlauskas), skaičiuodamas medikės darbo valandos įkainį, teisėtai iš ieškovės  atlyginimo atskaitė 30 procentų mokesčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, net nepateikdamas nuorodų į konkrečias Švedijos teisės normas, pasirėmė kita prielaida, kad neva Lietuvos teritorijoje registruota užsienio bendrovė mokesčius nuo medikės atlyginimo mokėjo į Švedijos valstybės biudžetą. Tačiau darbdavys nepateikė įrodymų, kad šie mokesčiai buvo pervesti į Švedijos valstybės banko sąskaitą. Autoriaus nuomone, teismai neteisingai pritaikė ir išaiškino Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo, Sveikatos draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2015 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatas, kurios numato 24 procentų mokesčius nuo darbo užmokesčio (15 proc.+6 proc.+3 proc.).          

Darydami prielaidomis grindžiamas išvadas ir iš ieškovės atlyginimo išskaičiuodami neva Švedijoje galiojančius mokesčius, dėl ko jai buvo nepagrįstai sumažintas darbo užmokesčio dydis, autoriaus manymu, teismai pažeidė materialinės teisės normas – Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 str. ir DK 101 str. 2 d., kadangi nėra pagrindo kaip tai pabloginti ieškovės padėtį mažinant arba neišmokant jai darbo sutartimi sulygtą darbo užmokesčio dydį (Civilinio proceso kodekso 346 str. 2 d. 1 p. pažeidimas). 

Negalima sutikti su tuo, kad teismai, skaičiuodami darbo valandos įkainį, atskaitė 30 procentų dydžio „švediškus“ mokesčius. Kodėl teismai savanoriškai pasišovė padidinti ieškovei mokesčius žinodami, kad darbdavys yra registruotas Lietuvoje ir moka valstybinei mokesčių inspekcijai tik 24 procentų mokesčius?  Atsakymas galėtų būti toks, kad iš darbo užmokesčio atėmus didesnius („švediškus“) mokesčius, galima pritempti (sumažinti) darbo užmokestį tiek, kad paskui būtų galima (ne)ramia sąžine konstatuoti, jog darbdavys ieškovei esą sumokėjo visą jai priklausantį atlyginimą.  Beje, autoriaus nuomone, šis šališkas  manipuliavimas skaičiais, pažeidžia tarp šalių sudarytos darbo sutarties 13.3 punktą numatantį, kad darbuotojas ir darbdavys ginčus sprendžia vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teise. DK 101 str. 2 d. nustatyta, kad, kai abejojama dėl darbo sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

Klaipėdos apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė ir daugiau stulbinančių išvadų. Kadangi užsienio bendrovė ieškovei neužtikrino normalaus darbo krūvio medicinos įstaigose, moteris  per metus realiai dirbo tik 182 dienas, kai visi žinome, kad metuose yra 365 dienos. Šį vilnietės priverstinio nedarbo laiką teismai gudriai pavadino „poilsio laiku“. O štai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar ir apkaltino moterį, esą ši neįrodė, kad kelių mėnesių trukmės priverstinio nedarbo laikotarpiai nėra jos poilsio laikas. Kaip tikra piktdžiugiška pajuoka skamba teismo nutartyje cituojama ištrauka iš darbo sutarties, kad vilnietė aiškiai susitarė dėl darbo pagal poreikį:„Darbuotojas dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju“. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei darbdavys nesuranda (arba neieško) medikei darbo Švedijoje, pastaroji patiria priverstinį nedarbą, už kurį darbdavys neprivalo mokėti nė cento. 

Autorius daro išvadą manydamas, kad vilnietė šiame darbo lūšnyne buvo akivaizdžiai skurdinama – ilgus mėnesius priverstinai laikoma be darbo. Tačiau darbo sutartyje numatyta, kad už šios sutarties nutraukimą ieškovė gali būti baudžiama, t.y. privalėtų sumokėti darbdaviui išėjimo iš darbo mokestį – kelių tūkstančių eurų skolą už švedų kalbos kursus. Be kita ko, kelia nerimą faktas, kad, žinodami apie laisvo asmens teisių laisvai pasirinkti darbą ribojimus, teismai neįžvelgė jokių išnaudojimo ir priverstinio darbo (vergijos) požymių pagal Baudžiamojo kodekso 1471 straipsnyje  numatytą  nusikalstamą veiką –  išnaudojimas priverstiniam darbui.

Kai medikė padavė prašymą darbdaviui nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 dalį, darbdavys jai paskyrė drausmines nuobaudas ir tik po 40 dienų ją atleido iš darbo pagal DK 136 straipsnį. Tačiau nutraukiant darbo sutartį DK 128 str. 1 d. nurodytais pagrindais lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Autorius pagrįstai mano, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, netaikydamas alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę: kai jau esant prašymui nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 d., darbuotojas neatvyksta į darbą, o darbdavys dėl to skiria šiam darbuotojui drausmines nuobaudas, paskirtos drausminės nuobaudos naikintinos kaip skirtos nesant drausminės atsakomybės pagrindo (CPK 346 str. 2 d. 2 p.) (LAT 2014-04-09 nutartis Nr. 3K-3-218/2014).

Autorius galvoja, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, negindamas darbuotojo teisių teismo sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutrauktina DK 300 str. 3 ir 4 d. įtvirtintu pagrindu, pažeidė CPK 329 str. 2 d. 7 p. įtvirtintą procesinės teisės normą (absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas). Tokį procesinės  teisės normos pažeidimą galėjo ir privalėjo ištaisyti Klaipėdos apygardos teismas, spręsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (CPK 329 str. 1 d.). Tačiau nei apeliacinės instancijos teismas, nei kasacinės instancijos teismas ginčo dėl darbo sutarties nutraukimo nesprendė ir tuo galimai pažeidė procesinės teisės normas (CPK 346 str. 2 d. 1 p.).

Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Dirbantis žmogus Konstitucijoje traktuojamas humanistiniu požiūriu. Žmogus suprantamas ne kaip abstrakti socialinė, ekonominė ar profesinė kategorija, gamybinių santykių dalyvis, bet kaip laisva asmenybė, kurios žmogiškasis orumas saugotinas. Darbo santykių šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Tai skirtingi pagal teises ir pareigas subjektai. Valstybės pareiga – užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialinės partnerystės pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaip šiuose santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai silpnesnės pusės, teises. Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema sąlygoja tai, kad darbo santykius reguliuojančios teisės normos turi ne vien numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrinti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės. Pažymėtina, kad šie tikslai ir lemia darbo santykių teisinį reguliavimą. Siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos, kurių šalys susitarimu negali sumažinti.

Šiuo atveju paliečiama viešojo intereso sritis – tarp darbuotojo ir darbdavio kilęs ginčas dėl teisingo darbo užmokesčio apmokėjimo, Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams.

Vargu bau, ar galime manyti, kad išdėstytoje vilnietės istorijoje teismai pademonstravo humanistinį požiūrį į dirbantį žmogų ir teisingai išsprendė socialiai jautrią problemą  – darbo ginčą šalies, kuri darbo santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačios apsaugos užtikrinimą. Deja, ko gero, viskas buvo padaryta priešingai. Autoriaus nuomone, rafinuotais metodais triuškindama darbo lūšnynuose išnaudojamus žmones, „mūsų“ teisminė valdžia gali padėti pamatus vergovinės valstybės santvarkos (išnaudojimas priverstiniam darbui) Švedijos Karalystėje įteisinimui.

Kažin, ar minėtais būdais reikšdama „pagarbą“ žmogaus orumui  „mūsiškiai“ teismai nedaro meškos paslaugos sveikatos apsaugos darbuotojų bendruomenei, kovojančiai už konstitucinę teisę į teisingą darbo apmokėjimą?! 

Zigmantas Šegžda, žmogaus teisių aktyvistas iš Vilniaus