Zigmas Vaišvila. Kaip aukojamos valstybės – sąjungininkai

zigmas-vaisvila-  Prieš keletą dienų bandžiau atkreipti dėmesį ne tik į šią savaitę prasidėjusią Kataro krizę, bet ir Lietuvos padėtį, Baltarusijos reakciją į jos užsipuolimą Lietuvos Prezidentės lūpomis. 

Pamatėme, kaip galingiausiųjų koalicijų partneriai gali parduoti ar siekti pasipelnyti savo turtingos bendražygės sąskaita. Sunitiškos Persų įlankos šalys, diriguojamos Saudo Arabijos, kurią dėl ilgai besilaikančių nukritusių naftos kainų jau krečia ir finansinis drugys, bei jos satelitai nutraukė diplomatinius santykius su Kataru – turtingiausia ir didžiausia dujų eksprotuotoja, kurios BVP vienam gyventojui yra  didžiausias pasaulyje.

Saudo Arabija paskelbė Katarui net 24 valandų ultimatumą, kurį neįvykdžius (viešai minimas finansavimo nutraukimas Hamas organizacijai ir Brolių musulmonų organizacijai, kurios narys – teisėtai išrinktas Egipto Prezidentas – nuverstas karine jėga ir įkalintas), Katarui grąsinama jūrų ir sausumos blokada, karine intervencija.

Kaltinimai Katarui, kuriuos palaiko ir JAV Prezidentas D. Trampas – terorizmo rėmimas. Deja, šis klausimas selektyvus. Vienus teroristus galima remti, kitus – ne. Viešai neskelbiama, bet, matyt, pagrindinė šio – kol kas diplomatinio karo su grąsinimu karine intervencija – priežastis yra ta, kad pagrindinis Sirijoje veikiančių teroristų finansuotojas Kataras nutraukė šių teroristų rėmimą. Tikras galvosūkis Saudo Arabijos koalicijai, ir JAV vadovaujamai koalicijai – kas perims šiose šalyse pagrindines naftos ir dujų versloves, byrant Islamo valstybės teroristinei organizacijai Sirijoje ir Irake. Islamo valstybės korta akivaizdžiai mušta. Paskelbta, kad š.m. rugsėjo 25 d. įvyks ir referendumas dėl Kurdistano valstybės Nepriklausomybės.

Todėl nestabina, kad Turkija ne tik pasisiūlė tarpininkauti šio konflikto sprendimui, bet ir per vieną dieną priėmė įstatymą, leidžiantį siųsti Turkijos kariuomenę į Katarą, kuriame yra didžiausia šiame regione JAV karinė bazė (per 11 tūkst. kariškių).

Šiitiškas Iranas ne tik parėmė sunitišką Katarą diplomatiškai, bet ir per vieną dieną vienai didžiausių regiono aviakompanijų „Qatar airways“ suteikė teisę naudotis Irano oro erdve.

Islamo valstybė šią savaitę įvykdė teroristinius išpuolius Irano parlamente ir ajatolos Chomeini mauzoliejuje. Iranas dėl to sulaikė per 40 Islamo valstybės narių ir oficialiai dėl šių išpuolių apkaltino Saudo Arabiją ir JAV.

JAV Prezidentas D. Trampas pasiūlė derybas Katarui ir Saudo Arabijai. Tačiau Kataro užsienio reikalų ministras kažkodėl vyksta ne į Vašingtoną, bet į Maskvą derėtis su Rusijos užsienio reikalų ministru S. Lavrovu. Negali neprisiminti, kad pernai Rosneft 18% akcijų paketą nupirko Šveicarijoje registruotas fondas ir Kataras. Akivaizdu, kad Rusija rado diplomatines ir ekonomines, o gal ir karines priemones suskaldyti ir supriešinti tarpusavyje teroristų rėmėjus. Puikus rezultatas kovoje su terorizmu.

Šią pamoką reikėtų atidžiai stebėti ir Lietuvai, besiruošiančiai minėti valstybės atkūrimo šimtmetį. 1918 m. Lietuva, skelbdama ir paskelbusi Nepriklausomybę, svyravo tarp pasidavimo  Vokietijos įtakai ir savarankiškos Nepriklausomybės įgyvendinimo politikos. Kvietėme net Vilhelmą fon Urachą monarchu į Lietuvą. Vardan tos Lietuvos. Neatvyko svečias, nors Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 11 d. jį buvo paskelbusi Mindaugu II-uoju. Gal ir gerai, kad neatvyko.

Skaudžios tarpukario Lietuvos pamokos santykiuose su Lenkija, Tautų Sąjungos ultimatumas Lietuvai atkurti nutrauktus diplomatinius santykius su Lenkija, vėl atidaryti Lietuvos ambasadą Varšuvoje ir konsulatą mūsų okupuotoje sostinėje Vilniuje.

1939 m. Ribentropo – Molotovo susitarimai, kurių pripažinimo negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento drauge su Estijos ir Latvijos kolegomis pasiekėme II-ajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. gruodyje, yra dar viena Lietuvos istorijos pamoka. Beje, gal mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio proga ir Vokietijos paprašytume ne tik Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalo, bet ir Ribentropo – Molotovo susitarimų pripažinimo negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento? Kodėl Tarybų Sąjunga tai galėjo padaryti, o Vokietija – ne?

Prisiminkime ir 1939 – 1940 metų įvykius Lietuvoje, pokario iliuzijas dėl Lietuvos išvadavimo. Tai padarėme tik patys, bet jau 1990 m. kovo 11 d. Ir baigiame tai jau paaukoti.

Kiek dar mums reikės pamokų per šiuos 100 metų, kad suprastume, jog gyvendami mūsų sudėtingoje geopolitinėje vietoje išlikti kap valstybė ir tauta galime tik nuosekliu diplomatiniu darbu su visais suinteresuotais, visų pirma, su kaimynais. Bet ne jų koliojimu. Bent pradėkime nuo Latvijos ir Estijos.

Kataro pamoka akivaizdi – pasaulio didiesiems nusispjauti į mus visus, mažuosius. Net ir labai turtingus.