Zigmas Vaišvila. Kataro ir Baltarusijos pamokos Lietuvai

Persų įlankos šalys Bahreinas, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emiratai, taip pat Egiptas ir Jemenas nutraukė diplomatinius santykius su Kataru – turtingiausia ir didžiausia dujų eksprotuotoja. Per 48 valandas neliks šių šalių jokių diplomatų Katare ir Kataro diplomatai išsiunčiami iš šių valstybių. Per dvi savaites iš Bahreino turi išvykti visi Kataro piliečiai, stabdomas šios salos oro ir jūrų susisiekimas su Kataru. Kol kas neaiškus vienos didžiausių šio regiono oro linijų „Qatar Airways“ likimas.

JAV Prezidentas D. Trampas Twitter paskyroje paskelbė, kad taip pradedadama kova su terorizmo rėmėjais, kad jo vizito Saudo Arabijoje metu jam ranka buvo parodyta į Katarą – pažiūrėk štai ten!Bahreinas apkaltino kaimyną Katarą „žiniasklaidos kurstymu, ginkluotos teroristinė veiklos rėmimu ir su Iranu susijusių grupuočių, vykdančių diversijas ir kurstančių sumaištį Bahreine, finansavimą.“

Saudo Arabija paskelbė, kad visiems Kataro kariams nurodyta nebedalyvauti Jemene vykstančiame šios koalicijos kare.

Formaliai šių valstybių ginčai prasidėjo po spėjamos kibernetinės atakos prieš Kataro valstybinę naujienų agentūrą QNA, kuri prieš dvi savaites Kataro Emiro vardu paskelbė nelabai diplomatiškus dalykus. Kataras tai paneigė ir pasakė, kad tai kiberteninės atakos pasekmė.

Sunku patikėti tokiais išoriškai paprastais dalykais. Tuo labiau, kad tai reiškia pagrindinio karo prieš Sirijos Vyriausybę finansinio ir karinio rėmėjo – Kataro – išmetimą iš koalicijos, dar 2011 m. susitelkusios tam, kad nuversti Sirijos Prezidentą B. al Asadą. Sunitų valstybės nurašo kitą sunitų valstybę!

Kai apie įvykius Sirijoje kalbėjome 2015 m. rugsėjyje, prasidėjus masiniam  organizuotam nelegalų perkėlimui iš Turkijos į Europos Sąjungą, tokių dalykų net susapnuoti nebuvo įmanoma.

Šiandien Katarą užsistojo tik Turkija, pasisiūliusi tarpininkauti, ir šiitiškas Ianas (!), paraginęs ginčą spręsti diplomatiniu būdu.

Turkija nenustebino, nes pagrindinis taip vadinamų Sirijos sukilėlių finansinis ir karinis rėmėjas – Kataras, tai daręs daugiausia per Turkiją. Vien tik 2011-2013 m. Kataras sukilėlius parėmė 3 mlrd. USD, patys sukilėliai patvirtino 1 mlrd. USD sumą. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimo instituto, stebinčio ginklų judėjimą pasaulyje, duomenimis, nuo 2012 m. balandžio iki 2013 m. kovo mėnesio Kataras šiuo tikslu atskraidino į Turkiją daugiau nei 70 karinių krovinių. Prisimnkime, kad Kataro aviacija su ta pačia ir Europos koalicija dalyvavo ir Libijos bombardavime, jos naftos verslovių dalybose po „spalvotosios“ revoliucijos Libijoje. Beje, su dabartine Libijos Vyriausybe sutartį dėl naftos eksploatavimo pasirašė ir Rusijos „Gazprom“.

Šiame diplomatiniame kare netikėtai nuskambėjo šiitiško Irano parama Katarui, dar prieš keletą metų , atrodė, nesutaikomam Irano sunitiškam  priešui ir dujų iš Persijos įlankos prekybos pagrindiniam konkurentui. Ir ne tik dėl to, kad 2011 m. Sirija pasirinko ne Kataro ir antisiriškos koalicijos siūlomą „Pan-Arab“ dujotiekio iš Kataro per Saudo Arabiją, Siriją ir Turkiją variantą į Europą (juo turėjo tekėti ir Izraelio bei Egipto dujos iš 2009 m. Viduržemio jūroje rasto didžiulio dujų telkinio), bet Irano-Irako-Sirijos variantą, įsijungiant į 2011 m. baigtą statyti (2002 m. pradėtą) JAV bei kelių ES šalių remiamą „Nabucco“ dujotiekį – alternatyvą Rusijos „Gazpromo“ planuotam „South Stream“ dujotiekiui, per Turkiją sujungiant Bulgariją, Vengriją, Rumuniją ir Austriją su Gruzija ir Azerbaidžianu.

Rusija, stringant šiems projektams, nesnaudė – susitarė su Vokietija dėl antros „Nord stream“ eilės statybos Baltijos jūroje, ir atvirai pradėjo remti Sirijos Vyriausybę kovoje su Vakarų ir arabų šalių finansuojamais teroristais Sirijoje. Bent šiandien ir Lietuvoje dėl šių dalykų esminių ginčų nebėra. Šis supratimas atėjo iki mūsų sąmonės. Tačiau pravartu ir susivokti, kas ištikro vyksta.

Todėl nereikėtų stebėtis Rusijos flirtu ir komproisais su Turkija, Irano sudėtingais pokalbiais su Turkija, siekiant mums nežinomo, ir visų trijų šių šalių, matyt, skirtingai įsivaizduojamo Sirijos karo išsprendimo varianto. Pagrindinių sunitiškų valstybių diplomatinis karas prieš sunitišką ir didžiausią pasaulyje dujų prekiautoją Katarą reiškia tai, kad ir šiame pasaulio regione vyksta naujas ekonominių-politinių interesų sferų persidalinimas. Daug ko nežinome, sužinosime, matyt, kažką vėliau.

Tačiau aišku, kad sunitiškas Kataras, matydamas naują jėgų pusiausvyrą Sirijoje, Sirijos ir Irako Vyriausybių glaudų bendradarbiavimą kovoje prieš Islamo valstybės teroristus, suprato, kad jų iliuzijų, vadinamų „Pan-Arab“, matyt, teks atsisakyti. Todėl ir rado bendrą kalbą ir rinkų persidalinimą su Iranu, tikėtina, Rusija , Kinija (į Indiją Kataras tiekia dujas), ir be abejo, Turkija.

Pasaulio galingieji ir turtingieji žaidžia savo karinius, ekonominius, diplomatinius ir žvalgybinius žaidimus, o Sirijos ir Irako žmonės moka už tai savo gyvybės ir valstybės sugriovimo kainą.

2012 m. balandyje Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė su energetikos ministru A. Sekmoku lankėsi  Katare – ruošėsi mūsų tarimaos energetinės laisvės  projektui  „Independence“, aptarė  dujų tiekimo į Lietuvą galimybes,  susitiko su Kataro Emiru šeichu Hamadu Bin Khalifa Al Thani , pakvietė jį į Lietuvą (http://grybauskaite1.lrp.lt/lt/spaudos_centras_392/foto_galerija/2012-04-30.html). Emiras į Lietuvą neatvyko – 2013 m. sostą, kurį užėmė nuvertęs Šveicarijoje atostogavusį savo tėvą, 2013 m. perleido sūnui.

„Energetinis savarankiškumas ir saugumas – vienas svarbiausių Lietuvos siekių. Tik užsitikrinę alternatyvų dujų tiekimą iš įvairių pasaulio taškų, sumažinsime priklausomybę nuo monopolines dujų kainas Lietuvai diktuojančio Rusijos “Gazprom„ ir mokėsime už dujas konkurencines kainomis“ – Lietuvai tada skelbė mūsų prezidentė. „Abiems pusėms išreiškus interesą bendradarbiauti energetikos srityje ir aptarus bendradarbiavimo galimybes aukščiausiu lygiu, “Klaipėdos nafta„ su “Qatargas„ pradėjo realias derybas dėl dujų tiekimo Lietuvos suskystintų dujų terminalui. Jau pasirašyta derybų konfidencialumo sutartis“, – skelbta mūsų prezidentės pranešime, nurodyta, kad Lietuvos interesas – pradėjus veikti suskystintųjų dujų terminalui ir 2015 m. pasibaigus dujų tiekimo sutarčiai su „Gazprom“ užsitikrinti iki 0,7-1 milijardų kubinių metrų dujų per metus.

Šiandien matome, kad vėl beveik visas dujas Lietuva vėl perka iš „Gazprom“, tik nesamgu apie tai garsiaikalbėti. Kitą mėnesį, pasibaigus „Gazprom“ Lietuvai grąžintoms lėšoms, dujų kaina mums vėl didės.

Norisi, kad mes suvoktume esminį dalyką. Neturime teisės gyventi iliuzijų pasaulyje, kad Lietuva, o ne pasaulio galingieji sprendžia svarbiausius ekonominius ir geopolitinius projektus. 2013 m. pabaigoje Europos Sąjungai pirmininkavusi Lietuva skaudžiai užlipo ant jai pakišto Ukrainos grėblio. Todėl labai neramina kolegos signataro Petro Vaitiekūno, buvusio ne tik Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje, bet ir Lietuvos užsienio reikalų ministru, dabartinio jo kolegos L. Linkevičiaus ir Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės perdėtai emocingas kalbėjimas apie „Lietuvos planą Ukrainai“. Jūs gi suprantate, kad ne Lietuva sprendžia Ukrainos likimą ir jau vykstantį jos išgrobstymą bei pasidalinimą. Mielieji, nusileiskite ant žemės. Priešingu atveju priversite mus galvoti, kad labai jau giliai asmeniškai įklimpote šioje problemoje. Lietuvos žmonės neturi mokėti už jas.

Nerimą vėl sukėlė mūsų Prezidentės veiksmai. Jau buvo aprimusios aistros dėl jos pareikimų apie teroristinę valstybę Rusiją, nors ir mokame už Rusijos realias sankcijas Lietuvai. Jos – ne butaforines Vakarų sankcijos Rusijai, o tikros. Ir staiga sužinome, kad birželio 6 d. Baltarusijos užsienio reikalaų ministerija iškvietė Lietuvos ambasadorių A. Puloką pasiaiškinti dėl Baltarusiją įžeidžiančių Lietuvos Prezidentės pasisakymų LRT radijo laidoje, jog Baltarusija kelia grėsmę Lietuvai ir Lenkijai. To dar nebuvo atkurtos Lietuvos istorijoje.

Nesmagu skaityti Baltarusijos URM pranešimą spaudai, kuriame atkreiptas dėmesys į mūsų valstybės vadovės leksiką („agresyvūs žaidimai“), priminimą apie 20 metų galiojančią Lietuvos ir Baltarusijos Kaiminystės ir bendradarbiavimo sutartį, pastabas, kad tokiais pasisakymais siekiama „padidinti žinomumą tarp NATO partnerių ir populiarumą tarp rinkėjų“.

Baltarusijos URM pareiškime paaiškinta ir labai paprasta tiesa: „Juk kaimynai, kaip žinoma, nesirenkami – juos duoda Dievas.“

Tikėkimės, kad Lietuva, perskaičiusi JAV Prezidento D. Trampo komentarą Twitter paskyroje, nepaskelbs ir Katarą teroristine valstybe, nenutrauks su šia valstybe 1992 m. lapkričio 25 d. Lietuvos užmegztus diplomatinius santykius. Pradėkime mąstyti ne svetimų, o mūsų valstybės supratimu ir interesais.