Zofia Kossak-Szczucka: „Protestas!“

Zofia Kossak-Szczucka: „Protestas!“

Pastaraisiais metais itin užaštrėję ir skambiai pareiškimais sąmoningai aštrinami istorinės atminties karai ne kartą leido įsitikinti, kaip svarbu ieškant istorinės tiesos gręžtis prie pirminių šaltinių – nepagražintų ir nekupiūruotų istorinių įvykių liudytojų. Šiandien jūsų dėmesiui siūlome vieno tokio dokumento, ko gero, dar pernelyg mažai žinomo Lietuvoje, vertimą iš lenkų kalbos – garsųjį lenkų katalikų manifestą, kuriuo buvo nutraukta tyla apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Varšuvos geto gatvėse 1942-ųjų pavasarį pradėjus sistemingą jo likvidavimą.

„Protestą“ tų pačių metų rugpjūtį pogrindyje veikusio „Lenkijos atgimimo fronto“ vardu paskelbė viena šio fronto steigėjų, pogrindžio leidinių redaktorė Zofia Kossak-Szczucka (Zofija Kòsak-Ščuckà), „Žegota“ – Lenkų vyriausybės tremtyje sukurtos specialios agentūros (Rada Pomocy Żydom – Taryba pagalbai žydams), skirtos padėti žydams Lenkijos teritorijoje, – vadovė, apdovanota Pasaulio tautų teisuolio medaliu ir atminimo lenta Jeruzalėje, po karo tapusi garsia XX a. Lenkijos rašytoja ir publiciste.

Organizacija išgelbėjo 70 tūkstančius žydų, išdavė 60 tūkstančių netikrų liudijimų, leidusių žydams saugiai emigruoti. Tik Varšuvoje „Žegota“ padėjo išsigelbėti daugiau kaip 10 tūkstančių žydų. Varšuvos „Žegota“, vadovaujama Irenos Sendler (Irena Sandler), išgelbėjo 2,5 tūkstančius vaikų, išvestų iš degančio geto. Nereikia nė sakyti, kad buvo veikiama pogrindyje ir visiems į šią veiklą įsitraukusiems grėsė mirties bausmė.

Zofia Kossak-Szczucka: „Protestas!“

„Varšuvos gete, už sienos, atskiriančios jį nuo pasaulio, keletas šimtų tūkstančių pasmerktųjų laukia savo mirties. Jie neturi nei vilties išsigelbėti, nei sulaukti iš kur nors pagalbos… Gatvėmis bėgioja prižiūrėtojai – šaudo į kiekvieną, kuris įsidrąsina išeiti iš namų. Šaudo ir į kiekvieną, atsistojusį prie lango. Ant kelio voliojasi nepalaidoti lavonai.

Kasdien žymimų aukų skaičius – 8–10 tūkstančių. Policininkai žydai įpareigoti juos perduoti į vokiečių budelių rankas. Jei to nepadarytų, patys būtų nužudyti. Nepaeinantys vaikai kraunami į vežimus. Kraunami taip šiurkščiai, kad retas gyvas atvežamas iki rampos (paaukštinta betonuota aikštelė geležinkelio stotyse kroviniams iškrauti – Tiesos.lt. red.). Tai matydamos motinos išprotėja. Išprotėjusių nuo beviltiškumo ir smurto vaizdinių skaičius prilygsta sušaudytųjų skaičiui.

Šalia geležinkelio rampos stovi vagonai. Budeliai į kiekvieną jų sugrūda po 150 asmenų. Ant grindų išbertas storas sluoksnis kalkių ir chloro apliejamas vandeniu. Vagonų durys užplombuojamos. Kartais traukinys pajuda iškart po pakrovimo, kartais šalutiniame kely stovi parą, dvi… Daugiau niekam jame uždarytieji nerūpi. Žmonės tiek suspausti, kad mirusieji neturi kur kristi ir toliau stovi drauge su gyvaisiais, lėtai nusibaiginėjančiais kalkių ir chloro garuose, trūkstant deguonies, nors lašo vandens, maisto – nė vienas jų neišgyvens. Kad ir kur, kad ir kada atvyks šie mirties traukiniai – juose bus tik lavonai.

Taip kenčiantiems pagreitinta mirtis būtų išsigelbėjimas. Kankintojai ir tai numatė. Visos vaistinės geto apylinkėse buvo uždarytos, kad nebūtų galima įsigyti nuodų. Ginklų nėra. Belikę tik iššokti pro langą ant grindinio. Gana daug pasmerktųjų taip ir išvengia budelių rankų.

Tai, kas vyksta Varšuvos gete, pusę metų vyksta didesniuose ir mažesniuose Lenkijos miesteliuose ir miestuose.

Nužudytų žydų skaičius jau virš milijono ir su kiekviena diena jis auga. Žūva visi. Turtuoliai ir vargšai, seniai ir moterys, vyrai ir jaunuoliai, žindomi kūdikiai, katalikai miršta su Jėzaus ir Marijos vardais lūpose, miršta judėjai. Visi jie nusikalto tuo, kad gimė žydų tautoje, Hitlerio pasmerktoje sunaikinti.

Pasaulis žiūri į šį nusikaltimą, baisesnį už viską, ką matė istorija, – ir tyli. Milijonų beginklių žmonių skerdynės vyksta visuotinėje, bauginančioje tyloje. Tyli ir budeliai, nesigiria tuo, ką daro. Netaria žodžio nei Anglija, nei Amerika, tyli netgi įtakingoji tarptautinė žydų bendruomenė, kadaise buvusi tokia jautri kiekvienai savųjų skriaudai. Tyli ir lenkai. Lenkai, buvę žydų politiniai draugai, apsiriboja žinutėmis spaudoje, o prieš žydus nusiteikę lenkai išvis nesidomi jiems svetimu reikalu. Žūstantys žydai apsupti rankas nusiplaunančių Pilotų.

Negalima ilgiau kęsti šito tylėjimo. Kokie bebūtų jo motyvai – jis niekingas. Likti pasyviam matant nusikaltimą – nedera. Tas, kuris tyli žmogžudystės akivaizdoje, tampa žudiko bendrininku. Kas neteisia – tas pateisina.

Dėl to prabylame mes – lenkai katalikai. Mūsų jausmai žydų atžvilgiu nepasikeitė. Mes nenustojame laikyti jų politiniais, ekonominiais ir idėjiniais Lenkijos priešais. Maža to, mes suvokiame ir tai, kad jie nekenčia mūsų labiau nei vokiečių, kad laiko mus atsakingais už savo bėdą. Dėl ko, kokiu pagrindu – tai lieka žydų sielos paslaptimi, tuo labiau, kad šis faktas nuolatos patvirtinamas. Vis dėlto šių jausmų įsisąmoninimas neatleidžia mūsų nuo pareigos nusikaltimą pasmerkti.

Mes nenorime būti Pilotais. Mes negalime veiksmu pasipriešinti vokiečių nusikaltimams, mes negalime nieko padaryti, nieko išgelbėti, tačiau mes protestuojame iš pačios gilumos širdžių, apimtų užuojautos, pasipiktinimo ir siaubo.

Šito protesto iš mūsų reikalauja Dievas, Dievas, kuris neleido žudyti. Šito iš mūsų reikalauja krikščioniška sąžinė. Kiekviena būtybė, vadinama žmogumi, turi teisę į artimo meilę. Beginklių kraujas šaukiasi Dangaus keršto. Kas drauge su mumis nepalaikys šito protesto – tas ne katalikas.

Drauge mes protestuojame ir kaip lenkai. Mes netikime, kad Lenkija būtų galėjusi gauti naudos iš vokiečių žiaurumų. Priešingai. Atkakliame tarptautinės žydų bendruomenės tylėjime, vokiečių propagandos pastangose jau dabar perkelti kaltę už žydų skerdynes lietuviams ir … lenkams, nujaučiame prieš mums nukreiptą veikimą. Taip pat žinome, kiek užnuodijantis būna nusikaltimo pasėlis. Prievartinis lenkų tautos dalyvavimas žudynėse, surengtose lenkų žemėse, gali lengvai užauginti abejingumą kito skriaudai, sadizmui ir galiausiai pavojingą įsitikinimą, kad žudyti savo artimą  galima nebaudžiamai. 

Kas šito nesupranta, kas didingos, laisvos drįstų Lenkijos ateitį sieti su niekinga piktdžiuga dėl artimo nelaimės – tas nei katalikas, nei lenkas!“

„Lenkijos atgimimo frontas“

Šaltinis: zydziwpolsce.edu.pl* * *


Daugiau apie autorę pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją: Lenkijos rašytoja Zofia Kossak-Szczucka (Zofija Kòsak-Ščuckà, tikr. Zofia Kossak-Szatkowska), gimusi 1890 m. rugpjūčio 8 d. Kośmin mieste (Liublino vaivadija), mirusi 1968 m. balandžio 9 d. Bielsko-Biała mieste.
Lavinta namuose. 1906 m. mokytojavo Varšuvoje. Studijavo tapybą Varšuvoje ir Ženevoje. Nacių okupacijos metais dalyvavo pasipriešinimo judėjime, redagavo pogrindinį leidinį „Polska żyje“ (1939–1941) ir Lenkijos atgimimo fronto leidinį „Prawda“ (1942–1943). 1943–1944 nacių kalinta Osvencimo koncentracijos stovykloje. 1944 m. dalyvavo Varšuvos sukilime.
1945–1957 gyveno Didžiojoje Britanijoje. Grįžusi apsigyveno Górki Wielkie (Silezijos vaivadija), bendradarbiavo katalikų spaudoje. Debiutavo atsiminimų knyga „Gaisras“ („Pożoga“, 1922). Populiarumą pelnė istorinių romanų trilogija „Kryžiuočiai“ („Krzyżowcy“, 1935; „Raupsuotasis karalius“ (Król trędowaty), 1936, lietuvių kalba išleistas pavadinimu „Balduinas IV“, 1939; „Be ginklų“ („Bez oręża) 2 t., 1937). Parašė romanus „Auksinė laisvė“ („Złota wolność“, 1928), „Dievo pamišėliai“ („Szaleńcy Boży“, 1929), „Legnicos laukas“ („Legnickie pole“, 1930), „Nežinomas kraštas“ („Nieznany kraj“, 1932), „Dejaniros rūbas“ („Suknia Dejaniry“, 1948), „Taikos susitarimas“ („Przymierze“, 1952), „Šiaurės Troja“ („Troja Północy“, 1960, kartu su Z. Szatkowskiu); juose vyrauja biblinės ir Lenkijos istorijos temos. Istoriniame romane „Palikimas“ („Dziedzictwo“, 3 t., 1956–1967) aprašė 1863 m. sukilimą. Parašė atsiminimų iš Osvencimo koncentracijos stovyklos „Iš bedugnės: Lagerio atsiminimai“ („Z otchłani: Wspomnienia z lagru“, 1946), kūrinių vaikams ir jaunimui.
Parengė Juzef Šostakovski