Orvelas ir Kafka, jei būtų čia, turėtų slėptis po lapais, nes jų vaizduojamos visuomenės atrodytų kaip rankdarbių būrelis, palyginus su mūsų kasdienybe.
Štai ką tik nuskambėjęs epizodas dėl T.Ismailovo, teisto ir pikantiškus pomėgius demonstruojančio „vaikų teisių gynėjo“ (daugiau skaityti ČIA), gatvėje taip agresyviai plėšiančio 2 metų vaiką tėvui iš rankų, kad praeiviams net kilo noras pranešti apie smurtautoją. Ne apie tėvą. Apie vaiko teisių gynėją, veikusį nelyg nusikaltėlis. Ironiška? Atsitiktinumas? Išimtis? Ne! Tai dabartinės Lietuvos „koncentratas“. Vienas standartas taikomas tau, eilini lietuvi, o kitas – valstybės prievartos aparatui.
Rytoj, lapkričio 11 d., sukanka šimtas metų, kai baigėsi iki tol neregėtos žmonijos istorijoje skerdynės – Pirmasis Pasaulinis karas, kurio pasekmes sunku pervertinti: žlugusios senosios Europos imperijos ir monarchų dinastijos, bolševikų Spalio perversmas Rusijoje, Jungtinių Tautų organizacijos susikūrimas, Amerikos prezidento Vudrou Vilsono istorinė 14 punktų kalba, visiems laikams įtvirtinusi tautų apsisprendimo teisę, ir t. t. Be abejo, ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas.
Neseniai nušurmuliavusi konservatorių „demokratijos šventė“ buvo gera proga mąstančiai visuomenės daliai dar kartą įsitikinti, kokia prasta yra demokratijos būklė Lietuvoje.
Dovile Šakaliene, per tuos kelis mėnesius nusižudė du tėvai, o tūkstančių vaikų ir šimtų šeimų likimai buvo negrįžtamai sužaloti. Ir tos baisios psichologinio ir emocinio smurto negrįžtamos pasekmės liks visam jų likusiam gyvenimui. Ir viso šito nematyti, atvirai neigti ir ciniškai nepripažinti gali tik visiškai bejausmis ir bedvasis sutvėrimas, toks pats kaip tie vykdytojai, kurie ištikimai tarnavo hitlerizmui ar stalinizmui – plėšė vaikus nuo motinų krūtinių ir siuntė į perauklėjimo ar koncentracijos stovyklas, sibirus ir gulagus, šaudė, naikino ir grūdo į kalėjimus mūsų laisvės kovotojus… o paskui, Niurnbergo procese ir kituose teismuose, aiškino, kad jie tik laikėsi galiojančių įstatymų ir vykdė komandas.