Algimantas Zolubas. Vis dar ne taip, vis dar netikra

Daug netikrumų pasaulyje ir, deja, jų daugėja: netikri pinigai, netikri, genetiškai modifikuoti augalai ir gyvūnai, netikri maisto produktai, jau bandoma sukurpti kloną – netikrą žmogų. Amžinosiomis ar bendražmogiškosiomis vertybėmis negrindžiama gyvensena tampa netikra, todėl nuo jos bėga ar savu noru daugelis iš gyvenimo pasitraukia. Netikros valstybės, nes pamatai netikri, netikras valdymas, nes netikras valstybės reikalų tvarkymas – politika. Netikra politika, nes netikros, ne ideologijų, o interesų pagrindu kuriamos partijos. Netikri rinkimai, todėl netikros valdžios. Trumpai tariant, mūsų tikrovė – su netikrumais.

Ar Lietuva, paskelbdama savo nepriklausomybę, tikrai ją atgavo? Žiūrint į naują žemėlapį, matant sienas su pasienio postais ir muitinėmis, pasaulio valstybių teisišką pripažinimą, tarsi abejonių neturėtų būti. Tačiau, jei gilinsimės į esmę, matysime, jog atsiskyrimas nuo SSRS – teritorinis, kosmetinis, paženklintas tik LKP atsiskyrimu nuo SSRS KP. Į Nepriklausomybę Lietuva atėjo su visu sovietiniu paveldu, su visa teisine sistema, su buvusia valdžia, su tais pačiais teismais ir teisėjais, prokuratūra, su ta pačia Rašytojų sąjunga, su ta pačia penkis dešimtmečius komunistinėje „šviesoje“ ugdyta tarybine liaudimi, nebemokančia ne kolchoziškai ūkininkauti.

Prisijungdama prie Vakarų demokratinių valstybių sąjungos, Lietuva tik formaliai tapo demokratine respublika, tačiau su kitokia demokratija, nes liko priklausoma nuo vidinio sovietinio paveldo. Po nepriklausomybės paskelbimo dar bandyta kratytis sovietinio šleifo, tačiau desovietizacijos įstatymo net nebandyta priimti, o liustracija apsiribojo tik dalies KGB neetatinių darbuotojų slapta „išpažintimi“ VSD „klebonui“ su pastarųjų įslaptinimu.

Nusikaltimų Tautai organizatoriams ir tiesioginiams vykdytojams nė plaukas nuo galvos nenukrito, LKP CK pirmasis sekretorius tapo prezidentu, KGB etatinis darbuotojas, persekiojęs paskutinį Aukštaitijos partizaną, tapo vidaus reikalų ministru, Valstybės saugumo departamentui (VSD) leista vadovauti galimai sovietinės orientacijos veikėjams Mečiui Laurinkui, Jurgiui Jurgeliui ir net KGB rezervistui Arvydui Pociui. Jie be jokių karinių nuopelnų Lietuvai dar buvo „įšventinti“ į generolus.

Sovietinė partinė nomenklatūra, atsiskyrusi nuo SSRS KP, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo į valstybines institucijas atsinešė nusistovėjusius partinius ryšius, įpročius, telefoninę teisę. Kitų partijų krištolinėmis taip pat nepavadinsi, nors jų nariai ir nepriklausė sovietinei nomenklatūrai, jų elgesyje dažniau rasime ne idealus, o interesus, ne būties dalykus, o buities reikaliukus.

Mūsų neva demokratinių partijų knibždėlyne tebevyrauja keliskart persikrikštijusi, tačiau iš sovietinių vystyklų neišlipusi bedvasė valdančioji Socialdemokratų partija, naujos partijos seka valdančiąją, todėl ir demokratija sovietinė, todėl ir nepriklausomybė netikra.

Partijų imitavimas. Valstybė kuriama ir tvirtinama tam tikros ideologijos pagrindu. Lietuvos respublika 1918 m. buvo sukurta ir 1990 m. atkurta tautiniu pagrindu. Lietuva yra krikščioniška šalis, kurios dorovės šaltinis – krikščionybė, Bažnyčia. Lietuvių tauta yra sėsli, gerbianti savo praeitį, iš jos stiprybę semianti. Todėl būtų natūralu, kad Lietuvos Antroji respublika vadovautųsi trimis ideologijomis, o joms atstovautų trys politinės partijos – tautiškoji, krikščioniškoji ir konservatyvioji. Visi kiti politiniai dariniai yra dirbtiniai, sukurpti ne ideologijų, o grupinių interesų pagrindu, daugelis jų ne tik neprisideda prie valstybingumo tvirtinimo, bet jam kenkia. Pats partijų skirstymas Lietuvoje į kairiąsias, dešiniąsias ir centrines yra netikras, todėl žmonės suvokia dešinę kaip valstybės palankumą Vakarams, kairę – Rytams, centrą – neutralumui, tūnojimui. Kai visos partijos privalėtų laikytis vienos politinės krypties – kurti ir tvirtinti valstybę, dauguma Lietuvos politinių darinių žvalgosi naudos, utilitarinių interesų tenkinimo.

Partijų dirbtinumą, imitavimą atspindi jau patys jų pavadinimai. Lietuva yra demokratinė respublika, todėl priedas prie partijos pavadinimo „demokratinė“ yra dirbtinumo požymis, nes demokratinėje respublikoje nėra ir negali būti nedemokratinių politinių darinių, niekas jų prievarta nekuria, prievartinės narystės nėra. Įvairūs socialdemokratai, liberaldemokratai, krikščionys demokratai, naujieji demokratai patvirtina darinių nenatūralumą, jų maskuotą veikimą prisidengus demokratijos kauke. Dirbtinumą ar iškrypimą ženklina priedai „nuosaikieji“, „modernieji“, „naujieji“. Tikri svetimkūniai valstybės politinėje erdvėje yra dariniai pagal lytį (moterų), tautybę (rusų sąjunga, lenkų rinkimų akcija), mąstyseną (gyvenimo logikos), veiklos būdų (reformų). O štai Socialdemokratų partija yra gryniausias SSRS komunistų partijos (bolševikų) paveldas, nes tik pavadinimu yra panaši į vakarietišką ar Pirmosios Lietuvos respublikos socialdemokratiją. Nauja Lietuvoje yra liberalų partija. Tai – destruktyvus politinis darinys jaunai, trapios demokratijos valstybei. Ši partija, užuot tvirtinusi iš pareigos ir atsakomybės kylančią laisvę, tvirtina bet kokią, prilygstančią palaidumui laisvę.

Partijų netikrumą liudija jų programos, iš kurių kyšo grupiniai interesai, siekiai įtikti rinkėjams, valdyti verslą ar politiką paverst verslu. Šios partijos kuriasi ne kokiai valstybinei idėjai įgyvendinti, o labiausiai utilitariniams interesams įgyvendinti.

Iš netikrumų aritmetinės sumos (susijungimų, koalicijų) negalima laukti naujos kokybės, naujos ideologijos. Todėl, kaip rodo rinkimų patirtis, nenatūralius politinius darinius dažnai visuomenė atmeta, tačiau „šluotos“ politika neveiksni, nes, nušlavus vienas, kaip netikri pinigai randasi kitos, pažadais, pinigais, ledais ar saldainiukais perkančios rinkėjų balsus. Tikriausia užkarda netikriems politiniams dariniams rastis būtų pilietinė, tautiškai susipratusi visuomenė. Tačiau tokią visuomenę politiniams verteivoms ugdyti ir telkti nenaudinga, nes minią, „liaudį“ lengva mulkinti, valdyti, turėti iš jos naudos.

Keista, tačiau tarp netikrumų nepriklausomoje Lietuvoje randame ir tai, kas tikrai tikra: komunistai, kovoję su buržuazija, patys tapo pačia tikriausia buržuazija, o valdymas išliko jų rankose.

Netikri vadovai. Kokia visuomenė, tokią sau valdžią demokratiškai renka. Dešimtmečius morališkai žlugdyta, komunistiškai ugdyta visuomenė prarado vertybinę mąstyseną, nes tikrosios vertybės buvo suniekintos, pakeistos komunistinės ideologijos surogatais (komunistinė moralė, partinė sąžinė, proletkultas, klasių kova, tautų draugystė (rusifikacija). O vadovą visuomenė nori matyti į save panašų asmenį, nenori, kad asmenybė būtų iškili (lygybės sindromas), kad asmenybė judintų iš tūnojimo, skatintų siekti idealų, grįžti į tikrosiomis vertybėmis grindžiamą gyvenseną.

Pirmasis ir tikrasis atkuriamos ir atkurtos Lietuvos valstybės vadovas buvo Vytautas Landsbergis. Jis buvo Atkuriamojo Seimo prezidiumo pirmininkas ir kartu ėjo tuo metu dar neįteisintas, tačiau realiai egzistavusias Prezidento pareigas. Valdančiosios Seimo daugumos ir prezidento Valdo Adamkaus gėdai (tiesa, pastarasis klaidą vėliau bandė taisyti, tačiau nesėkmingai), V. Landsbergis iki šiol buvusiu valstybės vadovu formaliai nepripažintas, nors lietuvių tauta tikresnio ir ryškesnio, labiausiai nepriklausomybei nusipelniusio už jį vadovo iki šiol neišvydo. Gėdingai pasielgė tautos dauguma, kai išrinko ne tikrą Lietuvos patriotą Stasį Lozoraitį, o okupacinės valdžios nomenklatūrininką Algirdą Brazauską. Panašiai nutiko su premjerais, Seimo ir savivaldybių vadovais.

Pilietinė visuomenė ar liaudis? Sovietų Sąjungoje pilietinės visuomenės nebuvo: buvo „sovietskij narod“ – sovietinė liaudis, „litovskij narod“ – lietuviška liaudis. Todėl tą imperinę valstybę sudarė ne pilietinė visuomenė, o jos valdžia, ir ta valstybė su Kovo 11-ąja pradėjo griūti, gi liaudis griūčiai nesipriešino, neišėjo į gatves, nestojo valdžioje sukoncentruotos valstybės ginti, jos išsaugoti. Būčiau neteisus jei tvirtinčiau, kad sovietinei liaudžiai prilygo lietuviška liaudis. Pirmoji Lietuvos respublika pilietinės visuomenės nespėjo suformuoti, tačiau pilietį išugdė. Raudonajam tvanui užplūdus, pilietinė visuomenė formavosi miškuose, partizanų žeminėse. Reikia pripažinti, kad pilietiškumo didžiajai tautos daliai užteko išeiti į Baltijos kelią ir patvirtinti laisvės siekį, jo užteko atgavus nepriklausomybę, kai reikėjo ginti Seimą, kitus svarbius valstybės objektus. Neabejoju, jei būtų smurtu atimta nepriklausomybė, pilietinis pasipriešinimas būtų apėmęs visą šalį. Itin atsakingais tautai ir valstybei momentais visuomenė pilietiškumą parodo, gaila, kad mūsų kasdienybėje jo pritrūksta.

Ar tikri rinkimai? Demokratinį valdymą numato demokratiški, išreiškiantys piliečių daugumos valią, rinkimai. Valia gali būti gera, bloga, bet gali jos visai nebūti. Valią gali reikšti tik veiksnus, sąmoningas pilietis, nes valia grindžiama analize, lyginimu, vertinimu. Jei valstybės gyventojas tik formalus pilietis, jei jis nesusipažinęs su pagrindiniu valstybės įstatymu (Konstitucija), kurį labai retas rankose laikė, jei jis nėra įsisąmoninęs savo teisių, pareigų ir atsakomybės, jei jam neaiškūs renkamųjų vertinimo kriterijai, jis gali reikšti tik emocijas, o ne valią, balsuoti emocijų pagrindu. Visokios „švytuoklės“, netikėtumai, neprognozuojami posūkiai rinkimuose, ubagų, juokdarių, kolaborantų ir kitokių politinių nulių išrinkimas yra „liaudės“ emocijų, o ne pilietinės visuomenės valios išraiška. Emocijoms sukelti, rinkėjams patraukti taikomos pilkosios bei juodosios technologijos ir net modernioji magija, todėl be reikalo daugelis mojuoja Seimo ar savivaldybės nario mandatu, neva suteiktu tautos valia. Teprideda tas mosikuotojas ranką prie širdies ir nors sau teprisipažįsta, kad mandatą iškaulijo sukeltų emocijų dėka. Kol rinkimai vyksta per emocijas, jie nėra tikri rinkimai, o tik jų regimybė.

Ar tikra valstybė? Jei tvirtinama, kad netikros partijos, netikri vadovai, netikra pilietinė visuomenė, netikri rinkimai ir netikri išrinktieji, savaime kyla klausimas: ar tikra valstybė? Iškart atsakysime – dar netikra. Teiginiui patvirtinti argumentų – daugybė. Paminėsime kai kuriuos.

Valstybė, užuot skyrusi lėšas ir pastangas visuomenei, kuri ir sudaro valstybę, šviesti bei ugdyti, tas lėšas skiria bilietams į valdžias išsipirkti (parama partijoms, rinkimų kampanijoms ir t.t.). Valstybė toleruoja ir skatina viešąją korupciją (įmonių, organizacijų ir privačių asmenų) – paramą kandidatams į valdžias, kad jos pagalba pastarieji keltų emocijas, pirktų piliečių balsus, o patekę į valdžias tarnautų ne rinkėjams, o rėmėjams.

Tikra valstybė gerbia ir švenčia valstybines šventes, švenčių dienomis prie valstybinių ir privačių pastatų kelia vėliavas. Liberalų iniciatyva Seimo valdančioji dauguma šią priedermę panaikino.

Valdžios vyrai ir moterys – liaudies tarnai – gauna dešimtis kartų didesnius atlyginimus už šeimininkės liaudies atstovus.

Tikra valstybė rūpinasi visuomenės dorove. Lietuvoje dorovės reikalai palikti Bažnyčiai, o valstybė, nebendradarbiaudama su Bažnyčia, leidžia su dorove prasilenkiančius įstatymus, smukdo tautos ir jos valstybės piliečių dorovę.

Tikrose valstybėse nelojaliam piliečiui užimti atsakingas valstybines pareigas teisė ribojama. Lietuvoje tokio ribojimo nėra, aukščiausiuose postuose daugybė vakarykščių tautos prievartautojų, kolaborantų.

Iš valstybės, kurioje pilietis yra visapusiškai saugus, pastarasis nebėga, nesižudo. Iš Lietuvos bėga, žudosi.

Netikrumams mūsų valstybėje, valstybės valdymo ydoms ir grimasoms išvardinti jaučio odos neužtektų, bet jų nematyti, dangstyti ar nutylėti – nevalia. Ir ne paverkšlenimo dėlei. Įvardijus, paviešinus negeroves, galima jas šalinti, jų vengti. O tai – pilietinės visuomenės ir ypač valdžių galioje ir valioje, jų priedermė ir pareiga.

Tarus, kad valstybė dar netikra, kartu teigiame, kad valstybę jau turime. Džiaukimės, kurkime ir tvirtinkime tikrąją, neverkšlenkime.

Netikros ašaros. Į įmonę, kurioje sovietmečiu dirbau, buvo pakviestas specialistas bulgaras. Be savo atlyginimo ir komandiruotpinigių, kuriuos pagal sutartį gaudavo, įmonė jam dar mokėdavo papildomai, nes jis skųsdavosi, kad gyvenimas esąs nelengvas, pajamos mažos. Kai dirbdami bendrą darbą arčiau susipažinome ir net susibičiuliavome, pastebėjau, kad jis maitinasi saikingai, nepramogauja, todėl išdrįsau paklausti, kur jis gautus pinigus taip greit išleidžia. Sulaukiau netikėto atsakymo: „Jų man visai netrūksta, ir lieka pakankamai, o dėl savo „verkšlenimo“ galiu pasakyti, kad visi bulgarai tokie: jie ilgą laiką vilko turkų jungą, turkai viską iš jų atimdavo, todėl turtą slėpdavo, vaizduodavo bėdžius, įprato verkšlenti. Verkšleno ne tam, kad turkų valdžia ką duotų ar užjaustų, o kad neatimtų. Tebeverkšlename iki šiol gal iš seno įpročio, gal nenorėdami sukelti pavydo“. Jam paaiškinau, kad šį bruožą turi ir lietuviai, tik priežastis kita: okupantas atėmė Laisvę, Nepriklausomybę, žemę, gyvulius, įmones, gamybos priemones, atima didžiąją dalį uždarbio, todėl žmogus turi verkšlenti prašydamas padidinti atlyginimą, duoti būstą, pašalpą, leidimą deficitinei prekei pirkti, pagrioviuose karvei šieno pasišienauti, malkų krosniai pakūrenti. Taip valdžia sau kuria gero pono įvaizdį, duoda neva nemokamą gydymą, mokslą, poilsį ir kitką, tik reikia žemintis, prašyti, verkšlenti, užsitarnauti.

Taip abu priėjome išvadą, kad esame verkšlenančios tautos, tik priežastys skirtingos ir ašaros abiem atvejais netikros.

Kaip bulgarai, nusimetę turkų jungą, taip lietuviai – sovietinį, verkšlenti nesiliovė. Verkšlenimas Lietuvoje tapo įpročiu, mada; jį skatina žiniasklaida, visose valdžios struktūrose išlikę seni prašymų reikalautojai. Atgavome Laisvę ir Nepriklausomybę, atgavome ar atgauname nuosavybę, anksčiau uždarytas bažnyčias, laisvai keliaujame į užsienius, nebereikia mūsų vaikinams eiti į rekrūtus, nesižeminti duodant priesaiką pavergėjui, atsikratėme nuolatinės baimės būti ištremtiems ar įkalintiems. O verkšlename vis tiek. Verkšlenam, kad reikia mokėti už įvairias paslaugas, kad neduoda „gero“ darbo, kad reikia grąžinti neteisėtai užvaldytą turtą, verkšlenam ir dėl to, kad kiti neverkšlena, kad kažkas šoka labdaringą Vienos valsą, kad neturime to, ką kitas turi.

Pasidairę Vakaruose, matome, kad iš tikrųjų sąlyginai apie 60 proc. Lietuvos gyventojų skursta, tačiau atsigręžę į Rusiją, Baltarusiją, pamatysime, kad palyginti gyvename ne taip jau blogai, ekonominiai ir socialiniai rodikliai gerėja sparčiau. Panagrinėję skurstančiųjų sluoksnio sudėtį, rasime, kad ten yra asmenų, užsiregistravusių darbo biržoje, tačiau turinčių ir važinėjančių lengvais automobiliais, dalyvaujančių šešėliniame versle. O didžiuma pasivadinusių elgetomis yra simuliantai, asocialūs asmenys, tinginiai ir girtuokliai.

Ar tos netikros ašaros nėra kenksmingos pačiam verksniui? Ar neuždirbtos lėšos, neatlyginta labdara nežeidžia, neveda į aklavietę? Mokslas ir patirtis į šiuos klausimus atsako vienareikšmiškai: kenkia, žeidžia, žlugdo, nes žmogus gyvena taip, kaip jis galvoja, o ne atvirkščiai.

Marksistiniai ideologai kalte kalė, kad būtis yra pirminė, o sąmonė antrinė, žmogaus mąstyseną apsprendžianti jo būtis, kad mąsto taip, kaip gyvena. Šį klaidingą mokymą paneigė iškiliausi mokslininkai ir gyvenimo patirtis. Pasirodo, teigiamu arba pozityviu mąstymu pakeitę neigiamas, pesimistines mintis, galime įgyti stebuklingų galių, sulaukti teigiamų permainų savo gyvenime. Taip tvirtina pozityvaus mąstymo pionieriai Napoleonas Hillas, Josephas Murphy, Thomas Scherzas. Mokslininkai tvirtina, kad 90 proc. žmogaus galių yra sutelkta pasąmonėje, o tik mažiau nei 10 proc. – sąmonėje. Pačiame žmogaus organizme sąmoningai valdomi tik penki jausmai, o pasąmonė valdo šimtus gyvybiškai svarbių jausmų (širdies ir kvėpavimo ritmas, kepenų, skrandžio ir kitų organų veikla). Pasąmonė savo galias išreiškia ir išorinėje mūsų veikloje, gyvenime. Thomas Scherzas teigia: „Kiekvieną mintį, kiekvieną idėją, kiekvieną fantaziją ir kiekvieną išraišką lydi jausmai. Kaip kūno ląstelės turi specifinę struktūrą ir kibernetiniais ryšiais susipynusios su visu kūnu priklauso vienos nuo kitų, lygiai taip ir mintys sudaro tvarkingą sistemą. Jos siejasi vienos su kitomis, panašias mintis pritraukdamos, o tas, kurios trukdo bendrai minčių eigos krypčiai, atstumdamos. Iš šių pavienių minčių junginių galiausiai susidaro idėjos, aiškūs vaizdiniai, kurie, logiškai juos patikrinus remiantis patirtimi, duoda pradžią veiksmams, tampantiems realybe. Taigi realybė išauga iš minčių, kitaip tariant, realybė yra minčių konstrukcija“. Josephas Murphy savo knygoje „Pasąmonės galia“ moko: „Pakeiskite savo mintis, ir jūs pakeisite savo gyvenimą“.

Esame Kūrėjo galiomis apdovanoti, būtį kuriame patys, o žinant, kad verkšlenimai žlugdo, patys turime keltis, kibti į kūrybą. Apsidairykime, kiek gražių pasiekimų jau turime, jų nematyti gali tik akys, kurias dar dengia tebepučiama raudona migla, alkoholis ar netikros ašaros. Nuo seniausių laikų lietuvių tauta buvo darbšti, o ne verkšlenanti, sunkumus įveikė paėmusi „arklą, knygą, lyrą“, o jei reikėjo – ginklą, todėl netikrų ašarų reikia atsisakyti, o tikrąją, paprastai viešumos vengiančią, reikia surasti, nušluostyti.

Trumpai tariant, „Viskas buvo ne taip, viskas buvo netikra“, viskas liko ne taip, viskas liko netikra. Įsitvirtinusi mūsų partinė nomenklatūra ir jos palikuonys bei komunistinėje „šviesoje“ ugdyta liaudis linkę sekti Rusijos arba globalizmu ženklintus Vakarų surogatinius pokyčius.

Žinoma, liūdna, kad tokia ydinga – su netikrumais – mūsų tikrovė, tačiau gerinti ją turime patys. Iš gyvensenos šalinti, kas netikra, – tik mūsų priedermė, mūsų galiose.