Regis, niekada neturėjęs tiek laiko knygoms, ekranui ir apmąstymams, niekada taip ilgai nebuvęs vienas pats su savimi ir savo kiek suvaržytu kūnu, garsus aktorius Romas RAMANAUSKAS juokauja tapęs pasaulio budinčiuoju. Pasaulis jam atrodo kaip didžiulė parduotuvė su panašiomis prekėmis, panašiais papročiais, panašiai vaidinamais tolerantiškumais, – tai geriausiu atveju negali nesukelti šypsenos. „Artistams“ iš savos pavietės, dėl kurios paprastai skauda daug labiau, jis turi mielą pasiūlymą, kaip pašalinti didėjančias įtampas šalyje. Štai jo mintys, ironiškos ir tiesios.Vapsvų sugelta televizija
„Man buvo labai apmaudu, kad prieš dvejus metus, atėjus į valdžią naujiems, „valstiečiams ir žaliesiems“ (tai buvo didelis pasmagėjimas po 27 metų socdemų- konservatorių švytuoklės), nuo pirmos minutės prasidėjo išpuoliai jų atžvilgiu. Pirmoji toną kažkodėl „uždavė“ „taurioji“ visuomeninė televizija: nedelsiant viena dama, kur labai daili, bet kaskart užsiminus apie laimėtojų partiją, atrodo, iškart būna vapsvos ir bitės geliama, prieš kamerą buvo pasodinta. Beveik nuo pirmos nakties, nuo rinkimų rezultatų aptarimo nacionalinė televizija sujudo kaip pavojų pajutęs širšių avilys: nusistovėjusią monolitinę vos ne, liaudiškai šnekant, „mafijinę chebrą“ norima išstumt! O kaip paaiškėjo, kad naujoji valdžia kartais norėjo gero, norėjo, kad Tauta arielkos mažiau gertų, kaip užkūrė Lietuvą! Kokios pašaipos prasidėjo, koks kilo triukšmas dėl pažado dovanoti tautinius rūbelius vaikams. Iškart imta svaičioti apie naudą partijai. Vadinasi, pamaitinti alkaną, sušildyti sušalusį – jau reklama? Tai ko verta ta visuomeninė televizija, išlaikoma mūsų pinigais? Tai tu palauk bent pusmetį, leisk jiems bent apšilti kojas, pradėti dirbti iš peties, tada jau pulk…
Buvo apmaudu, kad mes bijom permainų, net nenorim palinkėti gero: gal pagaliau po ketvirčio amžiaus Lietuvoje rasis kažkas naujo, mažiau egoistiško, gal daugiau bus imta galvoti apie kraštą, apie vargstantį jo žmogų. Prisiminkim klasiką: pagalvok apie mažiausią, menkiausią, silpniausią… Juk ne tik dėl pinigų emigruoja žmonės, jie tik vienas iš komponentų, – išvažiuoja juk dėl įtampos, dėl užuojautos stokos, – mes gi treti pasaulyje nuo galo pagal empatiją. Įsivaizduojate, kokioj mes sėdime skylėj, nors vaizduojamės esą tokie dideli, su tokia nepaprasta LDK praeitimi…
Kad nebūčiau tas, kuris tik zirzia, netikėtai pagalvojau, o gal visuomeninė televizija galėtų būti visiškai apolitiška. Tai iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma, bet, kol ji aptarnauja tam tikrą grupuotę (sąlyginai ją vadinu liberalpatriotais), nesvarbu, ar bus ji valdžioje, ar nebus, jai trūks ir reikės dėmesio, ir tas amžinas „pageidavimų koncertas“ niekad nesibaigs. Aš pabandyčiau visiškai išjungti politiką, palikdamas tik aktualijas, žinias, gyvenimiškas problemas, meną, sportą, orus ir panašiai. Įsivaizduokit, kokia tai būtų atgaiva žmonėms, jei televizija taptų jokios politinės grupės neaptarnaujanti, o taiki, nekiršinanti, raminanti informavimo priemonė.
Pasaulio pageidavimų koncertas
Kadangi partijos nespinduliuoja meile ir gerumu, galvoju, gal būtų verta pabandyt pakeisti partijų žaidimo taisykles, atimant iš visų partijų jiems skiriamas visuomenės lėšas. Labai įdomu būtų pažiūrėti į partiečių veidus ir kiek jų iš viso liktų, tų tikrųjų, ir kiek draugų bei draugių patriotų. Tada ir paaiškėtų, kas yra kas, ir žmonėms būtų daug lengviau rinktis tikruosius grynuolius. Partijos taptų bendraminčių sambūriu, kaip senais gerais laikais, kol nebuvo tas „žaidimas“ politizuotas. Panašiai kaip kadais valstybės nešelpiami burdavosi draugėn filatelistai, meno mylėtojai, bakalėjininkai, akmenskaldžiai ir pan., nelakstydavę iš vieno būrio į kitą ir nesiplakdavę prie didesnio pinigo, kaip mūsų laikais. Tada ir paaiškėtų, kas kokiai idėjai tarnauja: žaliai, raudonai, konservatorių ar socialdemokratų (šiandien nė velnio jų negali atskirt), ir patys savo pinigais spausdintų rinkimų biuletenius.
Ak, žinoma, toje pasaulio parduotuvėje tai galbūt nerealu, kas tau leis dabar tokią šventvagystę, jeigu mes lygiuojamės į pasaulį, o pasaulyje – per du šimtus valstybių. Pasiūla tokia didelė, pasirinkimas toks platus, – galima rasti pavyzdžių, kokių tik nori, iš to margumyno, kurie būtų patys parankiausi tuo metu. Islandijoje – vienaip, Amerikoje – kitaip, Šveicarijoje – trečiaip, – mes save galim rasti Danijoje, kur legalizuotos homoseksualistų santuokos, galime rasti pas prancūzus, kur „geltonosios liemenės“ karaliauja Paryžiaus gatvėse; jie madas diktuoja nuo Bastilijos laikų… Nesuprantu, kaip protinga valstybė gali švęst Bastiliją, – iš tikrųjų teroro, kai lėkė ne tik aristokratų galvos, bet buvo prievartaujamos vienuolės, žudomi kunigai, – pradžią, ir netgi teatralizuotai, su šou elementais… Bet pavyzdys buvo užkrečiantis – po šimto metų tai kartojo Rusija, paskui Ispanija, kitos šalys.
Maža ir maža pinigų
Kaip trumpam mums užteko parako: prieš 30 metų buvom pasiryžę – nors nuogi, pliki, bet kad tik laisvi – gyventi. Šiandien mums vis maža ir maža pinigų. Kūčių dieną žiūrėjau tragikomišką vaizdą, kaip žmonės parduotuvėje stūmėsi su lūžtančiais vežimais prekių, šveicariškais, belgiškais pavadinimais; tais senais mūsų laikais, ant kurių dabar geras tonas – „loti“, būtume švieste švietę bent vieną tokią dėžutę gavę per šventes. Jie stūmėsi, niršdami, kad kasa veikia per lėtai, kad per daug žmonių, kad per daug vežimų. Asketiškiausios, gražiausios šventės dieną jie kaip paklaikę atrodė einantys karan. Nors turėjo Kristaus gimimą švęst…
Man akyse tebestovi ir mokytojo, per neseniai vykusį streiką, lipusio į Švietimo ministeriją pro langą, paveikslas – užuot pasitelkęs diskusiją, inteligentiškumą, argumentus, raconalius pasiūlymus, kaip galima taisyti blogą sistemą, jis pamynė žmogišką orumą. Įsivaizduokit dvasininkus, kurie nepatenkinti aukomis, imtų ir užsibarikaduotų bažnyčioje arba mokinius, kurie dabar pamokyti, užpykę dėl pažymių, užimtų mokytojų kambarį, arba medikus, užrėmusius operacinės duris, nes pagaliau ir medikams mokama per mažai. Juk tai beveik tas pats.
Dažnai galvoju apie senus laikus, savęs klausdamas, kas būtų likę iš mūsų ir mūsų kalbos, jeigu nebūtų buvę knygnešių, daraktorių, jeigu ne jų pasišventimas uždraudus lietuviškas raides. Vieni, penkiasdešimt (!) metų ant kupros nešė knygas, kiti, laisvalaikiu mokino ūkininkų vaikus. Kai palygini tuos mokytojus su dabartiniais, klausi savęs, kur dingsta pašaukimai. Kad ir kokia būtų santvarka, pašaukimas būti daktaru, mokytoju, kunigu, rašytoju, jei nebijom skambių žodžių, neturėtų būti paskutinėje vietoje. Tai ypatingos sritys, kur turėtų vyrauti pašaukimas, o ne pilvo nauda. Koks keistas išskaičiavimas: pakelkite atlyginimus ir juos labiau gerbs. Pagarba juk ne nuo algos prasideda?..
Jei būtų mano valia, mokytojams, landžiojusiems pro langus į Švietimo ir mokslo ministeriją, atimčiau teisę mokyti vaikus, palikčiau budinčiaisiais, leisčiau prie skambučio pasėdėt, skirčiau gerų mokytojų asistentais, nes mano akyse jie prarado autoritetą, naudodami prievartą savanaudiškiems tikslams. Tai antipedagogiška, – kad tai suprastum, nereikia didelio išmanymo.
Dar paeinančių senukų batalionas
Man labai patinka žiūrėti prezidentės rūmų ritualus. Pavyzdžiui, jeigu jos kvietimu ateina vienas kitas pareigūnas, už durų būtinai turi pastovėti kaip baudžiauninkas. Tik po valandėlės atsivers durys ir prezidentė juos pakvies vidun. Man, profesionaliam artistui, net saldu būna, kai bandau įsivaizduoti, kaip ji sužino, kada laikas išeiti: ar pro rakto skylutę pasižiūri, ar „knopkutė“ paspaudžiama yra… Net kai ateina vyresni net už pačią prezidentę žmonės ir jie vis tiek turi bent pusę minutės stoviniuoti prie durų, kol ponas išeis. Tai rodo santykį su „mažesniais“, su tais, kurie neturi karaliaus posto, – tai miesčionių ritualas: žinok savo vietą, juk atėjai pas poną…
Mes visi rungiamės, kas geriau vaidins šioje visuomenėje. Iš pradžių vaidini iš inercijos, paskui imi tikėti tuo, ką vaidini, ir net nebesvarstai, kiek tai tikra ar netikra. O ritualų beprasmybė ginklavimosi srityje… Kai pagalvoji, dabar už tūkstančio kilometrų paleista raketa numuštų namą, kuriame mudu kalbamės, tai kaip nuo tos raketos apsiginsi tanku, ropojusiu ir Antrojo pasaulinio karo apkasais… Kaip apsiginsi poligonams iškirstais miškais, kariniais miesteliais? Ši inertiška vaidyba tęsiasi be jokių kliūčių ir net įgauna vis didesnį pagreitį. Iki tokio lygio „einama į lankas“, kad užsimenama apie galimybę net moteris šaukti į privalomąją karo tarnybą. Tokiu atveju, galvoju, kodėl gi nepašaukus senjorų, dar paeinančių, kurie neturi ką veikti namuose, į tam tikrą kuopą paštininkais arba bet kuo kitu, arba kodėl gi neįkūrus bataliono paaugliams, šiaip ar taip kenčiantiems dėl hormoninių audrų? Pirmojo pasaulinio karo fronte buvo populiarūs pašto karveliai, – gal vertėtų pagalvoti ir apie juos?
Tokiu atveju, telieka prisidengti šypsena, ironija ir bandyti paieškoti pozityvo, nes labai lengva vien minusą konstatuoti be išeities. Vien dėl to kartais pagalvoju, ką daryt, kad kuo mažiau būtų vaidybos, ritualų, įtampos ir kuo daugiau tikrumo, atjautos ir meilės žmonėse. Gal visi ieškokime būdų, kaip išėsdinti amžiną „pageidavimų koncertą“, kaip išjungti politiką iš mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos televizijos. Kaip smagu būtų žmonėms imti galvoti savo galva, atsikratyti transliuojamų per medijas įtampų ir nesikiršinti vieniems su kitais dėl politikų. Ypač jeigu iš partijų būtų atimti ir žmonių uždirbti pinigai.
Užrašė Danutė ŠEPETYTĖ
respublika.lt