Edvardas Čiuldė. Neapsigaukite, – istorija iš tiesų jau baigėsi

Edvardas Čiuldė. Neapsigaukite, – istorija iš tiesų jau baigėsi

Žinia, F.Fukujama istorijos pabaigą susiejo su tariama liberaliosios demokratijos pergale, neva jai galutinai įveikus savo ideologinius oponentus. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad istorinio progreso sampratos plėtotėje minėtas istoriosofas nesugebėjo atsikratyti išankstinio užsiangažavimo vienos ideologijos naudai, nejautė pareigos išsižadėti dokrinieriškumo. Kita vertus, pabaiga paprastai yra siejama ne su pergale, o su pralaimėjimu, bent jau žmogaus likimo požiūriu gyvenimo pabaiga yra jo totalinis pralaimėjimas, ar ne?

Tačiau gandas, kad istorija dar nemirė iš tiesų yra truputėlį perdėtas, nors liūdną istorijos pabaigą savo ruožtu liudija truputėlį kiti dalykai nei buvo bandoma prifantazuoti. Trumpai tariant (pasiginčyti galima bus kiek vėliau), istorijos pabaigą arba geriausiu atveju tokios pabaigos kraštutinio priartėjimą duotybę labiausiai iškalbingai paliudija filosofijos kolapsas, o po to ir anosios mirtis mūsų epochoje.

Taip tvirtinti yra pagrindas, nežiūrint atskirų nuomonių apie filosofijos naudą ar žalą, iškalbingu, bet ne svarbiausiu dalyku laikant tai, kad universitetai mūsų dienomis daugiau ar mažiau užmaskuotu pavidalu, o kartais jau visiškai nesislapstant išsižada filosofijos studijų, išstumdami kažkada karaliene laikytą discipliną ir jos prigimtinės vietos, pakeisdami filosofijos studijas lyčių lygybės arba dar labiau karikatūriniais kursais, išimtiniais atvejais toleruodami filosofiją tik kaip antikvarinę vertybę. Taip tvirtinti yra pagrindas taip pat neatsižvelgiant į šio straipsnelio autoriaus subjektyvias preferencijas ar įkyriai pristojusią rezignaciją, išties toks padėties nušvietimas neturi nieko bendro su žinomu atveju, kai medžio lapui užkritus ant uodegos yra skelbiama pasaulio pabaiga.

Galiausiai mūsų aptariamos temos požiūriu daug svarbiau nei disciplinos rangas ar vienos institucijos likimas yra tai, kad istorija prasideda su filosofinės refleksijos atsivėrimu žmogui, baigtinei, bet neužbaigtai būtybei, dar senovės Graikijoje laikais, o užsibaigia su galutiniu tokiu refleksijos praradimu, su žmogaus kaip baigtinės būtybės atvirumo begalybei užginčijimu mūsų laikais.

Jeigu norite, istorija tikrąją to žodžio reikšme prasideda su brandaus amžiaus Sokrato pasirodymu Atėnų gatvėse, kai žmogus, didesniu ar mažesniu laipsniu prarasdamas uždarojo rato gyvenimo ritmiką, tampa labiau atviru būčiai, kaip pati žmogaus būtis tampa klausiančiąja būtimi.

Tik laisvas ir, be visa ko kito, įveikiantis fiziologinių poreikių uždarumą žmogus turi istoriją, – šių eilučių autorius toli gražu nėra pirmasis iš tų, kurie tvirtina, kad karinės rytų despotijos su mechanine sienų persistumdymo dinamika, kur laisvės idėją pakeičia uždarų rūmų intrigos, neturi istorijos.

Užgimęs laisvei Graikijos polio žmogus, filosofas pagal prigimtį tolesnėje Vakarų istorijoje ne kartą praranda laisvę, tačiau net ir didžiausių sutemų laikais neišsižada laisvės idėjos.

Vakarų istorijoje ne kartą buvo taip, kad diena užtemdavo ir stodavo tamsi naktis, net ir tokiu atveju, tačiau, puoselėjant viltį, kad didžiausia tamsa būna prieš aušra. Savo ruožtu filosofijos mirties akivaizdoje mūsų drumzlinais kaip žuvies akis laikais diena nesugeba nei iki galo išsidienoti, nei galiausiai sutemti, prieš akis plaukiojant buvusių laikų atsitiktinėms liekanoms, kartu su prasiveržusiais į realybę iškreivinto fantasmagorinio pasaulio fenomenų-fantomų reliktais. Tai yra ne kas kita, o laikų griūtis!

Tik sapno laikais per pasaulį gali keliauti persirengėlių gėjų karavanas, o teisė kruštis yra įtvirtinama su tokiu pertekliniu užmoju, jog drauge yra nustelbiamas, visiškai nualinamas visas žmogaus teisių koncepto reljefas, su tokiu užsiangažavimu, tarsi kažkokia išskirtinė, ypatingai forsuojama teisė kruštis išties būtų kažkas neteisėta klausiančios būties atvirume.

Ukrainos pergalė kare atvertų Vakarų civilizacijos sugrįžimo į istoriją galimybės horizontus, kitaip nepasakysi. Gal iš tiesų postmodernizmas yra tik kryžkelė su skirtingų kelių perspektyvomis, a?

Viltį puoselėti, be visa ko kito, leidžia dar ir tai, kad šalia ES mikronų mūsų baisiais laikais atsiranda tokios sokratiško tipo asmenybės kaip V.Zelenskis ar Didžiosios Britanijos premjeras B. Džonsonas, kaupiasi kritinis naujų kelių numatymo fonas. Taigi, kalbant apie didžiąją pergalę, būtina pastebėti, kad tai drauge turėtų būti mūsų radikalaus atsinaujinimo pergalė, kai vadinamieji Vakarai jau imami pradėti suprasti ne tik kaip moderniausių ginklų pompa, bet ir kaip kolektyvinis Sokrato atvirumo būčiai pavyzdžio įkūnijimas.

*****

Istorija jau buvo pasibaigusi tačiau gamta lygi ir tapati tik sau dar tęsėsi su amžinybę pavaizduojančiu vienodu monotonišku ritmu.
Taip pat kaip visados žaliavo medžiai rudenį į šaltą rūką krito lapai po to ant išverstų kamienų užsimiršęs dribo šviežias sniegas
Tada kai šaldavo o po sniegu rūdijo pamirštas kadaise medkirčio plieninis kirvis čia būdavo nežmogiškai gražu
Dabar jau buvo išaiškėję jog grožis yra tiktai ramybę iliuzoriškai išspinduliuojantis paviršius
Kažin ar tai kam nors svarbu dabar
Taip vėl pūga užlipdžiusi visas dreves praskrieja abejingai virš išsikišusios iš sniego kankorėžio galvutės
Ir vis dėlto čia viskas palenkta kaip jau sakyta nuobodžiam pasikartojimui
Tad kartais netikėtai vėl atšyla suledijusios negyvos šakos sualma pamiškės upeliai ir pievose chaotiškai pasklinda kažkiek net kvepiančios purienos
Išties dabar ne tiek svarbu ar tiek gelsvi žiedai dėl išdidėjusio radioaktyvumo teisėtai gali būti pavadinami net mikrosaulėm daug juokingiau jog jau prabudusio pavasario saulėtekį prie miško pakraščio iš naujo pasitinka apžėlę samanom kelmai nelyg kokie pavargę ir pajuodę žmonės iš filosofijos eono

. tiesos.lt