Viešpats davėsi perprašomas nedaryti to pikto, kuriuo buvo grasinęs
Viešpats kalbėjo Mozei: „Eik, nusileisk nuo kalno, nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto, pagedo! Jie greitai nukrypo nuo kelio, kurį jiems buvau nurodęs. Nusiliedino veršį ir puola prieš jį ant žemės.
Aukoja jam gyvulius ir sako: ‘Tai jis, Izraeli, yra tavo dievas, išvedęs tave iš Egipto’“.
Ir Viešpats toliau kalbėjo Mozei: „Šią tautą aš permačiau kiaurai: tatai tauta kietasprandė. Dabar tu palik mane vieną, kad mano rūstybė ant jų užsidegtų ir juos išnaikintų. Gausinga tauta aš tave padarysiu!“
Bet Mozė ėmė maldauti Viešpatį, savo Dievą: „Kodėl tau, Viešpatie, užsidegė rūstybė ant savo tautos? Juk tu su didžia galybe ir tvirta ranka ją išvedei iš Egipto. Prisimink savuosius tarnus Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems tu savo vardu prisiekei: ‘Aš jūsų palikuonis padarysiu skaitlingus kaip dangaus žvaigždės’ ir: ‘Visą tą šalį, apie kurią kalbėjau, atiduosiu jūsų palikuonims; jie valdys ją per amžius’“. Ir Viešpats davėsi perprašomas nedaryti to pikto, kuriuo savo tautai buvo grasinęs. (Iš 32, 7–11. 13–14)
Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis – naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę,
numazgok mano kaltę! –
Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki, manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski! –
Tu mano lūpose, Viešpatie, būsi,
manoji burna tave šlovins.
Manoji, Dieve, auka – tai širdis sugrudus.
Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi. (Ps 50, 3–4. 12–13. 17. 19)
Mylimasis! Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę, nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje. Tikras žodis ir vertas pilno pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie jį įtikės amžinajam gyvenimui. Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius! Amen. (1 Tim 1, 12–17)
Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’
Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.
[Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu bematant jam papjovei peniukšlį’. Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“] (Lk 15, 1–10. [11–32])
Tėve, pamilęs mus dar negimusius, Tu nepaliauji mūsų ieškojęs ir nenugręži savojo Veido net ir tada, kai svaigdami nuo Tavo suteiktos galios atmesti Tavo valią blaškomės ieškodami kuo Tave pakeisti, kol galiausiai išsekę ir tušti ir vėl imame trokšti kitokio – Meilės ir Vilties – gyvenimo. Tada Tu mus ir apkabini, ir priglaudi, ir nepaleidi.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – tegul susivokimas, jog esame vieno Dangiškojo Tėvo vaikai, atkuria bendrystę ir mūsų tautoje, ir tepripipildo širdis broliško džiaugsmo matant artimą sugrįžtant iš savo klajonių ar išsitiesiant nuo naštų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šv. Ambraziejus Milanietis († 397). Skubėkime pas Tėvą
Ne veltui šventasis Lukas iš eilės sudėjo tris palyginimus: apie pražuvusią ir surastą avį, apie pamestą ir atrastą drachmą, apie sūnų, kuris buvo miręs ir vėl atgijo, – idant paskatintų mus gydytis savo žaizdas trejopais vaistais; juk „trilinką virvę nutraukti nelengva“ (Koh 4, 12). Kas gi yra šitie trys, tėvas, piemuo, moteris? Argi ne Dievas Tėvas, Kristus, Bažnyčia? Kristus, prisiėmęs tavo nuodėmes, neša tave savo kūnu; Bažnyčia ieško; Tėvas priima. Tarsi piemuo pargabena, tarsi motina suranda, tarsi tėvas aprengia. Pirma – gailestingumas, antra – parėmimas, trečia – susitaikymas. Visi dera vienas prie kito: Atpirkėjas ateina į pagalbą, Bažnyčia paremia, Kūrėjas sutaiko. Dieviškosios veiklos gailestingumas tas pats, tačiau skirtinga, pagal mūsų nuopelnus, malonė. Išvargusią avį vėl pasišaukia piemuo; surandama dingusi drachma; sūnus vėl tuo pačiu keliu pareina pas tėvą, grįžta smerkdamas save už paklydimą ir visiškai atgailaudamas. […]
Taigi džiaukimės, nes Adome pražuvusi avis Kristuje pakeliama. Kristaus pečiai yra kryžiaus skersinis. Ant jo sudėjau savąsias nuodėmes, ant to kilniojo skersinio kaklo radau atilsį. Toji avis yra viena kaip giminė, ne kaip pavienė: juk „visi esame vienas kūnas“ (1 Kor 10, 17) ir daug narių, todėl parašyta: „Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12, 27). Taigi „Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10), t. y. visų, nes „kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 22). Tad turtingas yra piemuo, kurio kaimenės šimtoji dalis mes visi esame. Turi jis angelų, turi arkangelų, valdžių, viešpatysčių, sostų ir kitų nesuskaičiuojamų būrių, kuriuos kalnuose paliko. Ir jie, būdami protingieji kūriniai, ne veltui džiūgauja dėl žmonių atpirkimo. Be to, šitai padeda siekti teisumo – jei tik kiekvienas patiki, kad jo atsivertimas bus brangus angelų pulkams, kurių globos dera siekti, o jų nemalonės – bijoti. Taigi ir tu būk angelų linksmybės priežastis, tesidžiaugia tavo sugrįžimu.
Nėra nesvarbu ir tai, kad moteris džiaugiasi ta surastąja drachma. Nėra menka šioji drachma, kurioje įspaustas valdovo paveikslas. Ir todėl karaliaus atvaizdas yra Bažnyčios turtas. Esame jo avys; melskime jį, kad teiktųsi mus ganyti prie gaivinančio vandens (plg. Ps 22 (23), 2); kartoju: esame avys, tad ieškokime ganyklų; esame drachmos, tad įgykime vertę; esame sūnūs, tad skubėkime pas Tėvą.
