Spalvotas sieninis XXI a. kalendorius sulaukė 20-jo sidabrinio Advento. Pirmąjį jo sekmadienį kaip ir kiekvienais metais visame mieste garsiau sugaudė visų Ciuricho bažnyčių varpai, kurių varinis skambesys virpino į daugybę sidabrinių kristaliukų skilinėjantį orą, barstydamas takus iki pačio dangaus, visiems parodydamas kelią į ten, kur greitai bus pašaukta kurio nors iš mano slaugomų senukų siela…Visuose senelių namuose kvepėjo švieži eglišakiai, sumerkti į dideles porceliano vazas, kuriose tarp keturių žvakių anksti rytą suspindo pirmoji Advento žvakė. Adventas šveicarams – sena saulės grįžtuvių laukimo tradicija, gimdanti Viltį, kad tamsa ilgai nesitęs. Pirmąjį Advento sekmadienį švenčiamas šventojo Andriejaus vardadienis – prie gyvųjų priartėja mirusiųjų vėlės. Pagal Evangeliją, senieji metai neišėjo, o naujieji neatėjo, todėl gamtoje vyrauja chaosas, maišosi gyvųjų ir mirusiųjų likimai, dangus ir žemė: prasideda paslaptingasis būrimų metas! Miškininkai aiškina, kad Andriejaus dieną miškuose žiemos miegui sugula meškos.
Šio šimtmečio pradžioje Šveicarijos sostinės Berno mieste, visus metus turistų apgulusioje “Meškų dauboje”, prieš Adventą įvyko neeilinis nuotykis, kurio herojus – didysis daubos pasidižiavimas miesto simboliu tapęs 250 kilogramų sveriantis lokys Fennas. Iš tikrųjų, kur galėtume rasti tokį žmogaus ir gamtos ryšį, kai miesto centre buvo galima stebėti žalijoje dauboje laisvai vaikštančius sunkiasvorius ruduosius lokius, užvertusius gauruotas galvas ir tykančius iš turistų pagauti ką nors skanaus…
Vienas psichiškai nesveikas lankytojas sugalvojo perlipti „Meškų daubos“ sieną ir su meškomis susitikti akis į akį. Meškų irštvos karalius Fennas suskubo ginti savo šeimynos rezidenciją. Fenno kova su nekviestu svečiu vyko septynias minutes, ir būtų tikrai pasbaigusi rudojo šeimininko pergale, bet atskubėjęs policininkas paleido į Fenną kulką.
Nelaimingasis turistas, stipriai Fenno apdraskytas, greitai nuvežtas į Berno ligoninę, o šautinė Fenno žaizda buvo gydoma lokių irštvoje. Nors tokia pati nelaimė ištiko ir žvėriui, ir žmogui, bet miesto gyventojai nepraleido progos parodyti savo išskirtinį jautrumą žvėriui. Aktyvus visuomenės teismas buvo vieningas: kaltas neprotingas neatsargus žmogus… „Selber schuld!“- pats kaltas!
Visi mano slaugomi senukai įnikę skaitė šeštadienio spaudą, kuri rašė: „ Pavojingi ne žvėrys, o žmonės! ” “Ar policija turėjo teisę naudoti ginklą?” ” Žvėris net savo voljere negali būti saugus!“ – lyg gelbėjimosi šaukinius sėjo laikraščių antraštes žurnalistai…Nepadėjo net „Meškų daubos“ direktoriaus aiškinimas, kad policija buvo priversta panaudoti ginklą: antraip žmogų užgulęs lokys nuo perspėjamojo šūvio būtų dar labiau įsiutintas ir žmogų tikrai mirtinai sudraskęs.
Į voljerą plūdo tūkstančiai laiškų, išreiškiančių gailestį nukentėjusiam lokiui, o susirūpinę Berno gyventojai nešė ir nešė jam šviežią žalią žuvį ir medaus stiklainius…
Niekur nebuvo paminėta, kad kas nors būtų aplankęs sergantį žmogų Berno ligoninėje.
Sidabrinių Advento žvakių šviesomis spindinčiame senelių namų koridoriuje karaliavo šventa paskutinio metų mėnesio šerkšnuoto gruodžio nuotaika. Pavargę nuo metų naštos ir netikėtų naujienų su švento Andriejaus dieną besirengančia į savo guolį atgulti meška, pietų poguliui nusiteikę ramiai ilsėjosi ir mano globuotiniai. Žinojau, kad ne vienas iš jų mintyse apmąsto įvykusią istoriją, kurios epilogo moralas skamba:
“Pavojingi ne žvėrys, o žmonės“…
Ir visa tai įvyksta Advento žvakių šviesoje…