Esu rašiusi, kad politiškai reikšminga istoriko publicisto J. Brazausko knyga
“Šveicarų ir Lietuvių pėdsakais”(2020) dar kartą patvirtina, kad Šveicarijos
lietuvių bendruomenės (ŠLB) 1952-02-17d. teisinio įkūrimo procesą griežtai
laikantis tarptautinės konvencijos įstatymų išeiviai iki mirties laikė svarbiausiu ir
reikalingiausiu, nes drąsiai galėjo siekti aiškių politinių tikslų dėl Lietuvos
išsivadavimo iš okupacijos, – pasijausti alternatyvia Lietuvos diplomatijos
atstovybe Laisvąjame pasaulyje, tvirtai atstovauti sovietų sunaikintos įžvalgios ir
išmintingos prieškario Lietuvos diplomatijos Vakarų Europoje vietoje.
JAV prezidento J. Bideno antrojo susitikimo su Rusijos prezidentu V.
Putinu Ženevoje išvakarėse (2022-01-10), norisi priminti, kokią
jaudinančią įtampą kovose prieš Tėvynės okupaciją teko pergyventi
senajai Šveicarijos išeivijai, besiruošiančiai sutikti JAV R. Reigeno ir
M. Gorbačiovo susitikimą Ženevoje 1985 lapkrityje. Praėjo 36 metai,
nė vieno ŠLB įkūrėjo jau nėra gyvųjų tarpe, didžiausiu jų kovų
Atminimo turtu liko unikalūs teisingi išsaugotų archyvaų faktai.
1985 m. JAV prezidento R. Reigano (Reagan) sustikimo su Sovietų
Sąjungos generaliniu sekretoriumi M. Gorbačiovu Ženevoje proga
ŠLB valdyba (pirmininkas N. Prielaida) parašė memorandumą
Šveicarijos (CH) vyriausybei. Jame buvo rašoma:
“… Šveicarijos lietuvių Bendruomenė dviejų didžiųjų valstybių vadovų
susitikimo proga, prašo Šveicarijos vyriausybės pareikšti M.
Garbačiovui, kad Baltijos kraštai turi gauti apsisprendimo teisę. Teisę
grįžti į demokratinių tautų šeimą, kur jos buvo prieš Molotovo-
Ribentropo paktą.”
1985 lapkričio 26 dienos rašte iš Šveicarijos sostinės Berno
Šveicarijos vyriausybės 1-jo Politinio skyriaus vadovas p. F. Pianca
ŠLB valdybos pirmininkui N. Prielaidai atsakė:
“Pone Pirmininke, Departamento šefo prašomi, mes patvirtiname
gavę Jūsų ŠLB atsišaukimą (mermorandumą) į Šveicarijos
vyriausybę Reigano – Garbačiovo susitikimo Ženevoje proga.
Šveicarų vyriausybė dažnais atvejais yra patvirtinusi, kokią vertę ji
teikia asmens ir tautų laisvei. Kaip jūs konstatuojate savo
memorandume, Šveicarija nepripažino Baltijos respublikų
inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Toji pozicija nebus keičiama ir
ateityje. Savo pokalbiuose su generaliniu Sekretoriumi Gorbačiovu
Šveicarijos konfederacijos Prezidentas nepraleido progos priminti
glaudaus ir nepertraukiamo ryšio, kuris egzistuoja tarp lasvės ir
Tarptautinio saugumo garantijų. Prašau priimti, Pone Pirmininke,
mūsų pagarbos Pareiškimą.”(Rašto orginalo prancūzų kalba kopija yra J.S.
knygoje “Alpių lietuviai”p.168.)
Galima įsivaizduoti, kokį džiaugsmą lietuviams suteikė Šveicarijos
vyriausybės raštas! ŠLB valdyba tuojau pat nusiuntė padėką CH
vyriausybei. Teisiškai oficialiai 1952-02-17d. įsikūrusios kovingai
nusiteikusios ŠLB-nės valdybai atviras politinės tiesos pripažinimas
suteikė jėgų tęsti toliau savo kovą dėl Lietuvos okupacijos padarinių.
1986 m. įvyko saugumo ir bendradarbiavimo konferencija Berno
Bristol viešbutyje, kur išeivijos rūpesčiu buvo atidarytas Baltijos
informacijos biuras. Jame buvo pateikta reikiama informacija apie
Pabaltijo piliečių teisių pažeidimus. VLIK-o pirmininkas p. dr. K.
Bobelis atskrido iš Amerikos su pluoštu kruopščiai paruoštos
informacinės dokumentacijos, kurią sėkmingai pristatė konferencijos
dalyviams ir dalyvavusiems pasaulio žurnalistams. Biure apsilankęs
Prancūzijos Žmogaus teisių ministras p. Claude Maluret, išklausė N.
Prielaidos padėkos žodžius už tai, kad Prancūzija de jure
nepripažįsta Pabaltijo kraštų okupacijos. Savo ruožtu ministras
užtikrino, kad jo ir jo delegacijos tikslas bus visada ginti pavergtąsias
tautas, ypač esančias sovietų “globoje”.
Konferencijoje Tarptautinis Rezidencijos komitetas su tuo metu
konferencijoje dalyvavusiais sovietų disidentais opozicionieriais: Jurij
Orlovu, Leonid Pliousch, Yonesko, Cohen Bendid, aktorium Yves
Montand Berne Burgerhaus viešbutyje suorganizavo spaudos
konferenciją. Gyvi liudininkai, pasinaudodami ir”Katalikų kronikos”
vertimų ištraukomis informavo visuomenę, kaip pažeidžiamos
žmogaus teisės Sovietų Sąjungoje ir pritraukė nemažai žurnalistų iš
įvairių pasaulio TV stočių. Kita konferencija buvo surengta ŠLB
valdybos iniciatyva su Lietuvos informacijos centru ir Pasaulio
ukrainiečių kongresu, skirta lietuvių ir ukrainiečių Helsinkio grupių
įsteigimo dešimties metų sukakčiai paminėti. Dalyvavo T. Venclova.
Jurij Orlav, Leonid Pliousch. Nadia Svitlychna ir kiti. Jų problemas,
nusileidusi sovietų spaudimui, Jungtinių tautų konferencija svarstė už
uždarų durų… Numatyti paskelbti bendri komunikatai, sovietams
spaudžiant, nebuvo pakelbti…
1986 m. Jungtinių tautų organizacijos (JTO) Ženevoje vykusioje
Žmogaus teisių konferencijos 42-joje sesijoje ŠLB valdybos
pastangomis buvo iškelta Pabaltijo tautų intensyvaus rusifikavimo ir
susisiekimo su užsieniu varžymo politika: kunigo J. Zdebskio
nužudymas, žurnalistų B. Gajausko, G. Iešmanto, L. Borodino
persekiojimas, vyskupo J.Steponavičiaus nepelnyta 25-erių metų
tremtis iš savo diecezijos dėl nesutikimo pataikauti okupantui.
Lietuvoje, kur 87 procentai katalikų, uždrausta religinė spauda.
Lietuviams draudžiami ryšiai su užsieniu…
Po šios konferencijos Sovietų Sąjunga privertė Vakarų valstybes
priimti jų reikalavimą, kad visi JTO konferencijos posėdžiai ateityje
vyktų tik už uždarų durų, nedalyvaujant jokiems spaudos atstovams..
ŠLB nariai rankų nenuleido: tais pačiais metais Italijoje Religinių
studijų savaitėje, ŠLB valdyba parengė dvi rezoliucijas dėl Lietuvos
nepriklausomybės atstatymo: vieną – Italijos ministrų Tarybai, kitą –
Europos Parlamentui Strazbūre, o po mėnesio ŠLB kartu su kitomis
Europos Lietuvių bendruomenėmis paruošė ir įteikė Memorandumą
dėl Lietuvos nepriklausomybės grąžinimo Vienos konferencijai…
1987 m. JTO Ženevoje Žmogaus teisių komisijos 43-je sesijoje ŠLB
akredituotam “Pasaulio lietuvio” korespondentui ŠLB pirmininkui N.
Prielaidai, kuris buvo įgijęs teisę užsirašyti į JTO tribūną pasisakymui,
pavyko į savo vietą “prastumti” į tribūną rusų disidentą J. Orlovą,
kalėjusį Permės lageryje kartu su lietuviu V. Petkumi. Orlovui įlipus į
tribūną, Sovietų Sąjungos delegacija “im corpore” apleido
konferencijų salę, o likę kiti sovietinių respublikų atstovai švilpimu ir
kojų trypimu trukdė Orlovui kalbėti…
ŠLB išeivijos archyvai liudija, kaip nuolat mažus pasiekimus keitė
dideli nusivylimai, nes sovietai kėlė vis žiauresnius reikalavimus,
skleidė melagingą dizinformaciją, todėl perskaičiusi “Pasaulio lietuvio”
žurnale N. Prielaidfos strapsnius, pamačiau, kaip dažnai jam tekdavo
savo stripsnius užbaigti liūdnomis žiniomis:
“Konferencija pasibaigė, nesužadinusi didelio susidomėjimo
spaudoje, kur kasmet pasikartojanti scena pradeda sukelti visišką
indiferenciją, nes žinoma iš anksto, kad jei ir bus priimta kokia
rezoliucija – vargu, ar ji bus pritaikyta. Bet vistiek kiekviena
konferencija lieka mums kaip tribūna, kur mes dar galime viešai kelti
mūsų tautos klausimą. Štai JAV ambasados rūmuose, aiškindami
savo problemas, išgirdome JAV delegato p. Shifter žodžius:” Mūsų
nereikia įtikinėti jūsų klausimo teisingumu ir jūsų kovos dvasios noru
atgauti prarastą laisvę, mes jau čia esame nuo pat pradžios. Reikia
stengtis įtikinti ir kitas delegacijas…”
Tai buvo nepaprastai brangus padrąsinimo žodis mūsų veiklai – ir
nors ir ne šį kartą, nors ir ne ateinantį kartą, nors ir nežinia kuomet,
bet niekada nereikia nustoti siekti, kad būtų nuolat kalbama apie
Pabaltijo kraštus, apie okupaciją ir persekiojimus.”( “Pasaulio
lietuvis”, 1984 Nr.6-7)