Janina Survilaitė: «Tarp Vilniaus ir Berno »

survilaite J. knyga Tarp Vilniaus ir Berno II.jpg  2002 metais  Skandinavijos ir Baltijos šalių Šveicarijos konfederacijos  diplomatas, filologijos mokslų  daktaras (2003 m. Kauno VDU-tas jam suteikė Garbės daktaro vardą), nuoširdus išeivijos bičiulis – Maksas Švaiceris (Max Schweizer) vokiečių kalba sudarė ir  išleido vertingą knygą  „Tarp Vilniaus ir Berno“, 2002, ( „Zwischen Vilnius und Bern“. )Viršelyje priminta, kad tai istorinę lietuviškos kultūros atmintį atgaivinantys šveicariški-lietuviški skaitiniai. Knygos apimtis 480 puslapių. Joje tuometinio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus knygą palydintis įžanginis žodis, išreiškiantis džiaugsmą ir padėką autoriui už lietuvių tautai brangios knygos gimimą.

Knygą sudaro penki skyriai, apimantys viso šimtmečio vaisingą Lietuvos ir Šveicarijos kultūrinio benradarbiavimo kelią Vakarų kryptimi. Pirmoji knygos dalis  pavadinta: „Westwärts». (Į vakarus).

Negalima nesistebėti šveicarų diplomato nuovokumu sudėtingą Lietuvos likimą parodyti iš visų pusių, atrenkant žymius  autorius, kurie gyveno ir veikė įvairiuose pasaulio kraštuose, bet savo darbais buvo prisirišę prie Lietuvos. Tai Šveicarijos konsulato Kaune paskutinis Generalinis konsulas Friedrichas Kästli (Irenos Augevičiūtės vyras), kurio susirašinėjimo su Šveicarijos užsienio ministerija laiškuose pateikiama gyva ir plati prieškarinio Kauno – laikinosios sostinės – panorama. Įdomūs iš archyvų atrinkti įvairių laikotarpių straipsniai, publikuoti iki šiol garsiame europiniame šveicarų dienaštyje „Neue ZurcherZeitung“. Gražiai pristatytas geras išeivių lietuvių bendruomenės draugas laikraščio korespondentas Hans`as Rychener`is, – istorijos ir vokiečių kalbos mokytojas, žurnalistas,- nepaprastai aktyvus sovietinio režimo priešininkas. (1975 ir 1983 metais išleistose knygose: „Įspūdžiai iš sovietinio Pabaltijo“ ir „Užmirštas kraštas.  Atminimai apie Rytprūsius“, Rycheneris paskelbė savo paskaitas, skaitytas universiteto studentams ir pateikė daug įžvalgios istorinės medžiagos Pabaltijo okupacijos klausimais.)

Savo ypatingai aštria antikomunistine kritika ir nepaprasta politine drąsa H. Rycheneris nuolat stebino senąją išeivijos kartą.

1980 m. vasario 17 d. „Neue ZurcherZeitung“ laikraštyje jo pateiktą kritiką apie J. V. Paleckio knygą „Šveicarų piramidės“ (1974) išeiviai skaitė sulaikę kvapą. Galima suprasti, kaip J. V. Paleckio kūrinys papiktino žurnalistą H. Rychenerį! J. V. Paleckio, tuo metu su pasisekimu dirbusio sekretoriumi Sovietų Sąjungos ambasadoje Berne, knygoje išreikštas požiūris į šveicarų politiką, ekonomiką, ir kultūrą korespondentą tiesiog sukrėtė. Straipsnio priešiškas nusiteikimas ir sarkazmu nuspalvintas pasakojimo tonas išreiškė, žinoma, ne jo vieno nuomonę…

Rychneris rašė:

„Įdomu, kiek daug jis (Paleckis J.S.) per tuos (1969-1974 m.) galėjo „išsiaiškinti“… Jo tėvas, kuris Lietuvos okupacijos metu nuo 1940 m. buvo ministras – ir po to  sovietų Lietuvos prezidentas gyvena šiuo metu savo tėvynėje, išsipuošęs medaliais. Panašiais marionetinės karjeros laiptais kopia ir diplomatas sūnus. Neverta 235 puslapių knygos išsiversti – pasakojimas yra labai vienpusiškas… Paleckis, užsiminęs apie Alpių kalnus, toliau kalba apie išnaudotojišką valdžios formaciją ir struktūrą „buržuazinėje Alpių šalyje“… Šveicarijos pramonė su užsieniu gali konkuruoti tik mažai apmokamo 12-15 val. darbo dienos ir svetimšalių darbo jėgos dėka… Bankų šalyje žodis pensija prilygsta žodžiui skurdas… Paleckis Šveicarijoje nuosekliai ieškojo tokių žmonių rato, kuriame jis gaudavo reikiamų šmeižtui „šaudmenų“ prieš šalį, kurioje jis svečiavosi…“( p. 229, J.S. vertimas iš vokiečių kalbos).

Toliau H. Rycheneris knygą apibūdina, kaip melo, faktų iškraipymo, trumparegiško bukumo ir įžūlumo propagandinį pasibaisėtiną sovietinio melo faktų kratinį. Šiandien primityviausiam Lietuvos skaitytojui aišku, kokią reikšmę lietuviškoje literatūroje užima minėta J.V. Paleckio knyga ir kokia jos „vertė“ lietuvių tautinės literatūros istorijoje. Turime akivaizdžią progą pasidžiaugti, kai nuodinga propaganda savaime nugrimsta užmarštin. Tikėkime negrįžtamai…

Knygoje „Tarp Vilniaus ir Berno“ šveicaras  autorius patalpina ir kitus „Neue ZurichZeitung“ straipsnius: 1967 m. publikuotą straipsnį apie sovietinių organų terorizmo apraiškas Lietuvoje, apie Molotovo- Rubentropo Pakto reikšmę pavergiant Pabaltijo tautas, prezidento A. Smetonos susirašinėjimo su savo draugais laiškus  ir kt.

Knygoje „Tarp Vilniaus ir Berno“ skaitytojus sujaudina gilia nuostalgija alsuojantis rašytojo karo pabėgėlio Algirdo Landsbergio (1924-2004) apsakymas – kelionių į Ameriką reportažas: „Lietuviai Amerikoje“ . Perskaičius šį apsakymą galime padaryti išvadą, kad apsakymo nuotaika atitinka genialiai išreikštai Marselio Prusto filosofijai: „Laimė reikalinga kūnui, o dvasios stiprybę ugdo sielvartas“…

A. Lansbergis, jaunutis Lietuvos literatas, buvo tik pradedantis reikštis savita egzistencine emocionalia kūryba, kai 1944 m. vasarą buvo priverstas pasitraukti iš Tėvynės, kuri jam buvo ir liko pačia brangiausia šalimi iki mirties:

„Supkit, meskit mane jauną,/ Kad išvysčiau aukštą kalną,/ Aukštą kalną , ąžuoliją, /Ąžuoliją, žalią girią…(A. Lansbergis)

Amerikoje sunkiai dirbdamas įvairius darbus, jaunasis lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas, žurnalistas ir vertėjas A. Lansbergis savo kūrybos subtilumu ir tikrumu pasiekė viso pasaulio skaitytojų pamiltų jo kūrinių publikacijų ir gražių atsiliepimų daugelio Vakarų literatūros kritikų.

Šveicaro diplomato knygoje įdėtas Lansbergio kūrinys „Lietuviai Amerikoje“ prikausto  sielvartinga nuotaika paliekant gimtinę: Amerikiečių armijos transporto laivu (1949 ) praradę savo valstybės nepriklausomybę jauni lietuvaičiai, iš Europos liūdnai plaukia į nežinomo jiems likimo kraštą – JAV. Jaunutė lietuvaitė vis pasitikrina, ar dar jos lagamine neišsibarstė giliai paslėptos iš jos etnografinio lietuviško darželio  surinktos rūtų sėklos, kurias per Atlantą ji plukdo nelegaliai, nes sėklų transportavimas į kitas šalis – uždraustas; Jaunuolis vis pasižiūri, ar saugiai tebėra supakuota sauja smėlio nuo tėvų amžinybėje pasilikusių lietuviškame smėlio kalnelyje kapo. Tose gimtosios šalies „relikvijose“ iki pat mirties svetimoje šalyje jiems bus ir liks gyvas ryšys su palikta protėvių žemės dvasia, reikšminga išlikimo svetimame krašte atsvara pasisemti stiprybės, kad išgyventų.

Knygoje „Tarp Vilniaus ir Berno“ įdėtos įdomios Lietuvai dirbusių šveicarų kalbininkų: prof. J. Eret`o, dr. Niedrmann`o, dr. Senn`o, dr. Brender`io, dr. Studer`us  mokslinių pasiekimų apžvalgos ir jų sėkmingos studijos pasaulio lyginamosios kalbotyros baruose, tyrinėjant seniausią Europoje lietuvių kalbą.

Įdomios įvairių karo ir pokario metų korespondentų trumpos  kronikos apie Lietuvą ir jos okupaciją.

Be straipsnių, plačiai atspindinčių Lietuvos okupaciją, ekonomiką, politiką, diplomatiją, kultūrą pats didžiausias knygos IV skyrius (267psl.), skirtas literatūriniams abiejų šalių ryšiams: vertėjo  M. Rodunerio  J. Ivanauskaitės kūrinių ištraukos, Maironio ir  S. Nėries eilėraščių  vertimai į vokiečių kalbą, J. Kunčino įspūdžių aprašymai iš kūrybinės komandiruotės Šveicarijoje (2001) „Liucernos varpai“.

Įnformatyvus, pagarbiai parašytas Ciuricho universiteto (1964 – 2011) profesoriaus slavų kalbos tyrinėtojo – slavisto  Peter`io Brang`o straipsnis apie diplomatą, dramaturgą ir poetą – simbolistą Jurgį Baltrušaitį. 1910 metų pavasarį su šeima atvykęs gydytis tiuberkuliozę iš Maskvos į Šveicariją, Jurgis Baltrušaitis, pakerėtas Alpių kalnų grožio, visa siela pasinėrė į vaisingą kūrybą. Alpių kalnų prieglaudoje poetas sukurė brandžiausius savo eilėraščius ir paruošė spaudai du eilėraščių rinkinius: „Žemės laiptai“ ir „Kalnų takas“, kuriuos profesorius P. Brangas  trumpai apibūdina, kaip reikšmingus Vakarų Europos  simbolistinės literatūros istorijoje.

Straipsnis „Lietuvis diplomatas pasakoja“ (p.163.) skaitytojams pristato neeilinę asmenybę diplomatą rašytoją Jurgį Savickį, kurio pavardei socrežimo metais vietos nebuvo likę, nors jis kūrybos, diplomatinės veiklos ir lietuviškos literatūros sklaidos Vakaruose aktyvumu nenusileido nė vienam to meto Lietuvos politikui, ar rašytojui. „Tarp Vilniaus ir Berno“ publikuotos ištraukos iš Jurgio Savickio dienoraščio „Žemė dega“.

 Apie diplomatą J. Savickį, pirmąjį lietuvių literatūroje toli už tėvynės ribų  pagarsinusį ekspresionistinius lietuvių literatūros pavyzdžius –  Jurgį   Savickį galima pasiskaityti istoriko Juozo Brazausko knygoje «Gyvenimas šėlsta nevilties agonijoje» (2019).

Savickio diplomatinėje veikloje Danijoje, Suomijoje, Švedijioje, Latvijoje  ir Šveicarijoje palikti ryžkūs pėdsakai: Savickio atlikti diplomatiniai darbai užmezgant ryšius su pasaulio valstybių misijomis davė gražius vaisius Lietuvos diplomatijos pradžiai. Diplomato A. Geručio dienoraščiuose yra įrašai vieno iš tarpukario Lietuvos valstybės diplomatijos kūrėjų – Petro Klimo atsiminimai, kur rašoma kaip tik apie to laikotarpio ypač sudėtingą Lietuvos diplomatinę situaciją: „Silpniausia mūsų gausios delegacijos darbo pusė buvo jos neoficialumas. Mes nebuvome prileisti prie Konferencijos stalo. Tik viena Lenkija buvo išskirta iš buvusios Rusijos kaip savarankiška valstybė […] Latvijos, Estijos ir Lietuvos klausimai buvo svarstomi Rusijos problemų komplekse. […] Mums teko veikti tik neoficialiai Konferencijos prieškambariuose…“( Petras Klimas)

Reikšmingi J. Savickio darbai atlikti Vilniaus „Meno kūrėjų draugijoje“, kur jo pastangomis, buvo išleistas informacinis leidinys „Menas“ (1920). J. Brazausko knygoje atskleidžiamos J. Savickio studijos Petrogrado ir Krokuvos meno akademijose, diplomato-rašytojo ryšiai su G.Petkevičaite Bite, B. Sruoga, J. Baltrušaičiu ir kitais to meto kultūros veikėjais bei 1928-1930 metų veikla Jurgiui Savickiui vadovaujant Valstybės teatrui, kuris jau neabejotinai turėjo vakarietiškų ambicijų garsinti lietuvišką scenos meną Vakaruose.

Lietuva turi liks dėkinga šveicarų diplomatui Maksui Schweiceriui ir už jo  labdarą: jo rūpesčiu 1998 m. Vilniuje, Adomo Mickevičiaus bibliotekoje įkurtą austrų-šveicarų literatūros skaityklą, kurioje skaitytojai gali rasti lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis austrų ir šveicarų rašytojų ar istorikų parašytų knygų.