Kunigas Robertas Grigas: „Dalis tikinčių žmonių šiandien jau nebeturi už ką balsuoti“

Kunigas Robertas Grigas: „Dalis tikinčių žmonių šiandien jau nebeturi už ką balsuoti“ Linas Jegelvičius | „Palangos tiltas“

Lietuva įžengė į 30-uosius nepriklausomybės metus, ir jaunoji karta tik iš tėvų ar senelių pasakojimų ar senų juodai baltų vaizdo juostų tegirdi, koks buvo kelias į laisvę. Kas tą baisiąją sausio naktį gynė Aukščiausią Tarybą (dabar – Seimą), ko gero, iki šiol prisimena sodrų, išskirtinį joje mišias laikiusį ir, sovietų tankams džeržgiant netoliese, miniai prie Parlamento palaiminimą suteikusį kunigą Robertą Grigą.

Šiandien šis kunigas disidentas Dievo žodį skelbia Kauno arkikatedroje bazilikoje, yra Lietuvos „Caritas“ federacijos generalinis direktorius. R. Grigas su „Palangos tilto“ redaktoriumi kalbėjosi apie šios dienos civilizacijos ir Bažnyčios iššūkius, istorinius įvykius.

Daugeliui jūs žinomas ir įėjote į istoriją kaip 1990 m. sausio 13-osios naktį mišias Aukščiausioje Taryboje (Atkuriamajame Seime) laikęs kunigas. Ar ryškiai prisimenate tos nakties įvykius? Ar nebuvo baisu?

1991 m. sausio 13-osios ir vėlesnių dienų išgyvenimus (buvau tuometėje AT apie savaitę) prisimenu labai ryškiai. Turbūt yra patirčių, kurias žmonės prisimena visą gyvenimą. Tikiu, kad ir kiti ten buvusieji – pirmieji dar neformalūs, bet realūs savanoriai gynėjai, politikai, prie Parlamento budėję civiliai patriotai – panašiai prisimins šią taikiąją kovą ir pergalę kaip vieną aukščiausių savo gyvenimo skrydžių, išeivijos kunigo ir psichologo Kęstučio Trimako (1930–2013) žodžiais tariant. Žinoma, žmonėms visada baugu, atsidūrus galimos mirties akivaizdoje. Bet tomis dienomis baimę nusvėrė pareiga ten būti ir ištverti, atlaikyti. Ir, be abejo, labai stiprino nepaprastai gyvai jaučiama dvasinė Lietuvos vienybė.

Beje, kam esate dėkingas už tokį savo raiškų, įtaigų balsą? Iki šiol ausyse man, tąnakt buvusiam aikštėje prie AT, skamba jūsų balsas…

Kas ten gali atrinkti, kam ir už kokias prigimties dovanas turėtum būti dėkingas? Mano mama, kilusi „iš Suvalkijos lygumų“, turėjo gražų balsą, nuo vaikystės gerte gėriau jos dainuojamas partizanų dainas ir nepriklausomoje Lietuvoje skambėjusius romansus. Ir dabar dar, o jai 85 m., vis kviečiama giedoti bažnyčios chore, kaimynų šermenyse. Tėvelis, dzūkas nuo Veisiejų, mokytojas, man ir broliui augant, raiškiai skaitė mums nuotykinę literatūrą (Karl May, „Winnetou“), vėliau, jaunystėje, atidžiai klausiausi kun. Tamkevičiaus, kun. Zdebskio pamokslų – dabar pagaunu save, kai tenka viešai kalbėti, nejučia pakartojantį jų intonacijas. Taip turbūt ir formuojasi tas balsas.

Atleiskite už įžūlų klausimą: jeigu Dievas toks gailestingas ir teisingas, kodėl leido pasiglemžti nekaltų žmonių gyvybes prie Televizijos bokšto? Ar moderniame, logika ir mokslu pagrįstame pasaulyje, netampa sunkiau paaiškinti Dievo „nelogiškumo“: sukčiams, prisitaikėliams, išnaudotojams gali ir sektis, ir jie gyvena labai gerai, o doram žmogui gali būti sunku net prasimaitinti?

Nemanau, kad jūsų klausimas dėl Dievo „nelogiškumo“ įžūlus, jis priskirtinas prie vadinamų amžinųjų žmonijos klausimų. Ir pati Biblija daugelyje vietų, ypač Jobo knygoje, jį pakartoja, gvildena – ir neduoda galutinių, mūsų žmogiškąją patirtį tenkinančių atsakymų. Įvairios religijos ir filosofijos, žinome, pateikia skirtingus Dievo ir būties pateisinimus ar pasmerkimus. Būdamas nuoširdus, turiu pripažinti, kad matematinio aiškumo šiuo, kaip ir daugeliu kitų egzistencinių klausimų, neturime ir vargiai ar kada turėsime.

Kodėl blogis? Kodėl kančia? Kodėl žmonės, apdovanoti mąstymu ir nepaprasta kūrybos galia, niekada nepasimoko iš istorijos ir tūkstantmečiais sprendžia konfliktus, naikindami savo rūšies brolius ir seseris karais, genocidais? Krikščionybė kalba apie žmogaus prigimties sužeistumą, apie būtyje veikiančią ne vien Kūrybos, bet ir destrukcijos, neigimo galią. Ir apie žmogaus laisvę pasirinkti vieną ar kitą pusę. Stengiuosi, kiek sugebu, rinktis Kūrybos, Meilės pusę.

Lietuva atšventė 29-ąsias Nepriklausomybės metines. Kas jus džiugina, o kas kelia susirūpinimą šiandien Lietuvoje?

Džiugina, kad Lietuva vis dėlto jau tris dešimtmečius yra nepriklausoma valstybė, kad užaugo jaunoji karta, gimusi laisvoje Lietuvoje, nekalbanti buvusio okupanto kalba, o toje kartoje yra tam tikra kritinė masė Dievą ir Tėvynę mylinčio, padorumo ir žmoniškumo idealais gyvenančio jaunimo. Tai teikia vilties ateičiai. Neramina globalizacijos ir agresyvaus kairuoliško liberalizmo, kaip medikai pasakytų, neigiami „šalutiniai efektai“. Tai – ir fiziškai Lietuvos gyventojus „išsiurbianti“ į didesnio ekonominio būvio šalis emigracija, ir kultūroje pasireiškianti tam tikra dvasinė apatija, panieka ar abejonė savo valstybės prasme, tautiškumu, tradicinėmis vertybėmis. Esu iš tų buvusių antisovietinių rezistentų, kurie vienareikšmiškai sveikina Lietuvos narystę NATO ir draugystę su JAV, kaip vienintelę rimtą saugumo nuo agresijos iš Rytų garantiją. Ir kurie rezervuotai vertina ES įtaką, ypač kai ši pasireiškia Briuselio valdančiųjų sluoksnių neomarksistiniais recidyvais, pastangomis kištis į valstybių narių kultūros, šeimos, religijos vaidmens sampratas, riboti jų suverenias galias. Vaizdžiai sakant, mane erzina savo niūriomis sovietmečio asociacijomis tai, ką pavadinčiau „dvigubinimu“: kaip okupacijos metais prie visų įstaigų plevėsavo SSRS raudonoji vėliava, o greta antroji, „nacionalinė“ LSSR, taip dabar greta Trispalvės privalomai keliama ES vėliava tarsi primena atiduotą suverenumo dalį, pavaldumą kitam, viršnacionaliniam, dariniui. Mano idealas – Trispalvė ir Vytis, kaip nekvestionuojami šeimininkai Lietuvos žemėje, be jokių priedėlių. Be jokio išorinio diktato. Šia prasme, neneigiant buvimo ES politinių ir ekonominių teigiamybių mūsų geopolitinėje situacijoje, linkėčiau Lietuvos vadovybei tvirtesnio stuburo, ginant nacionalinius interesus. Politikos, labiau orientuotos į Vyšegrado šalių bloką, jeigu pavyktų neutralizuoti kai kurių iš jų (Vengrijos) mums nepriimtiną rusofiliją.

Ar manote, kad kilus pavojui, lietuviai vėl, kaip ir 1990-aisiais, susivienytų į Sąjūdį ir gintų Tėvynę?

Neabejoju, kad rimtas išorinis pavojus ar agresija vėl suvienytų įvairių pažiūrų ir socialinių grupių lietuvius bendrai gynybai – kaip jau ne kartą istorijoje yra buvę. Aišku, tautai ir valstybei būtų sveika, jei gebėtume Sausio 13-sios brolybe gyventi ir ramios kūrybos laikotarpiais, ne vien ištikus didelėms nelaimėms.

Ką jūs manote apie bandymus atkurti Sąjūdį? Ar to reikia?

Gerai, kai žmonės buriasi draugėn ir stengiasi nesavanaudiškai pasidarbuoti dėl bendrojo gėrio, katalikų socialinio mokymo terminu sakant. Tačiau pakartoti tai, kas buvo Sąjūdis Lietuvoje 1988–1991 metais, tikriausiai neįmanoma, nes tam reikia ir specifinių, tik tuo ypatingu laiku buvusių sąlygų. Taip, kaip neįmanoma pakartoti 1919 m. savanorių ar 1944–1953 m. partizanų entuziazmo. Jei ateityje mums reikės – o tikriausiai reikės – naujo tautinio atgimimo, jis įvyks, bet bus jau kitoks, su savais unikaliais bruožais, kaip ir mano aukščiau paminėtieji dvasinio Lietuvos prisikėlimo sąjūdžiai.

Ar šiandien didelė požiūrių įvairovė ir laisvės modifikacijos, žmogaus teisių platus spektras ir jų taikymas nekelia grėsmės lietuvių identitetui, jo krikščioniškam pamatui?

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.