Mano sodyba Mieliatiltyje visai prie Baltarusijos sienos. Jei eitum miškais „po tiesumui“, kaip vietiniai sako, už penkių kilometrų atsitrenktum į rubežių. Vieną žiemą į kiemą net buvo užklydusi baltarusių meška. Apėjo avilius, paliko ant sniego mėšlo krūvą ir nušleivojo per tankumynus. Porą savaičių dar bastėsi po Rytų Lietuvą.
Mano sodyba Mieliatiltyje visai prie Baltarusijos sienos. Jei eitum miškais „po tiesumui“, kaip vietiniai sako, už penkių kilometrų atsitrenktum į rubežių. Vieną žiemą į kiemą net buvo užklydusi baltarusių meška. Apėjo avilius, paliko ant sniego mėšlo krūvą ir nušleivojo per tankumynus. Porą savaičių dar bastėsi po Rytų Lietuvą.
Visą rugpjūtį ir gyvenau ausį atsukęs į Gudijos pusę, kur užkunkuliavo dideli įvykiai.
Per dangų kartais pragriaudi ne keleivinis lėktuvas, nespėji pamatyti, ar batjkos, ar NATO, iš už miško kitą ištisą dieną girdėti ūžesys ir burzgimas. Vaizduotė jau piešia tankų ataką. Ačiū Dievui, tai tik taikūs kombainai baigia kulti rugių lauką, bet vaizduotė įaudrinta. Pati ramiausia vieta Pasaulyje pasidarė ne tokia ir pati ramiausia.
Kai atsigręži į visas revoliucijas, kurias teko per gyvenimą pergyvent, pradedant nuo Prahos pavasario 68-aisiais, lenkų Solidarumo 80-taisiais, mūsiškės dainuojančios revoliucijos, visų Maidanų ir Kaukazo spalvotų revoliucijų, matai, kad priklausomai nuo tautų temperamento, kultūrinės dirvos ir kūrybiškumo, kiekviena revoliucija unikali savo kultūrinėm raiškos formom. Oponentų atsakas visur panašus – srautai bukos propagandas, kamufliažas, ta pati ekipiruotė, šalmai, skydai, lazdos ir kulkos. Diktatūros kūrybiškumo ir fantazijos parodo nedaug.
Ką besakytum, visi tie sąjūdžiai ir revoliucijos turi vieną bendrą bruožą, jos kyla iš liaudies, iš apačių, siekiant atkurti pažeistą teisingumo jausmą ir žmogiškąjį orumą. Pagal lenininį revoliucinės situacijos apibrėžimą – „apačios nebenori gyventi po senovei“.
Kiekvienoje dramoje yra toks nesugrįžimo taškas, kai suspausta konfliktų spyruoklė išsprūsta iš suveržimo, sužvanga, ir tada jau drama rutuliojasi tarytum savaime, pati save kurdama. O kad ji kyla iš liaudies, jos raiška turi gausybę giliųjų liaudies kūrybos bruožų ir archetipų. Kol kas gudų revoliucija yra pradžios fazėje, nelyg savotiška uvertiūra, kuri turi daug karnavalo elementų, būdingų profaniškam gerąja prasme liaudies menui. Net ir turint galvoje, kad jau buvo pralietas nekaltų žmonių kraujas, palaidoti žuvusieji, ji netapo karu, neperaugo į nuožmios konfrontacijos fazę su šūkiais – „akis už akį“. Karnavalas kol kas rutuliojasi linksmai ir taikiai.
Štai stovi gatvėj, autobusų stotelėj, kostiumuotas žmogelis, labai panašus į Lukašenką. Nusigrimavęs, prisiklijavęs ūsus. Rankose laiko plakatą su užrašu – „Netikras“. Nieko niekam neaiškina, praeiviai be žodžių pagauna ezopišką mintį, ploja, juokiasi. Žmogelį susemia pareigūnai, gal teis, bet ką tu jam prikirpsi, jis juk iš tikro „netikras“. Akcijoje yra viskas, ko ir reikia karnavalui – persirengimas, persikūnijimas, ironija, Ezopo kalba ir groteskas. Tiesiog tobulai išbaigta nebyli scena gatvėje liudija, kad baimės laikas baigėsi.
Arba vis labiau populiarėjančios giedojimo akcijos, kurias inicijuoja keli vaikinai iš streikuojančios Filharmonijos su prisijungiančiais choristais. Viešose Minsko erdvėse, prekybos centruose, turguje ar metro stotyje tarytum iš niekur staiga susirenka žmonės ir ima giedoti „Pahonią“ . Sugieda ir išsiskirsto. Performanco formatas tiesiog tobulas, netikėtas, sukrečiantis, pataikantis į jautriausią sielos tašką. Praeivis taip ir lieka stovėti suglumęs, apstulbęs, sukrėstas. Kas čia įvyko? O įvyko labai daug. Anot Michailo Bachtino, tyrinėjusio Renesanso karnavalinės kultūros fenomeną, per karnavalą liaudis tampa „absoliučiai linksmu ir laisvu žemės šeimininku“. Žaidimas sugriauna pasaulio rimtumą, jį perkeičia ir atnaujina.
Karnavalo šurmulyje diktatūros rimtumą ginantis luomas akimirksniu tampa juokingas ir tragikomiškas. Grotesku priešintis autokratijai ir diktatūrai – seniai žinoma priemonė. Andai 80-aisiais, Jeruzelskiui Lenkijoje įvedus karinę padėtį, Vroclave kilo „Oranžinės alternatyvos“ menininkų judėjimas, pagarsėjęs groteskiškom antikomunistinėm akcijom. Ant Vroclavo namų sienų jie piešdavo nedidukus, 30-ties centimetrų didumo besišypsančius nykštukus, kurie ilgainiui tapo pasipriešinimo ženklu. Valdžia nykštukus uždažydavo, bet po nakties jų dar daugiau atsirasdavo – kaip paliudijimas, kad žmonės nebenori gyventi primestoje absurdiškoje komunistinėje tikrovėje. Baltarusiai, regis, pagavo ir perėmė genialią „Oranžinės alternatyvos“ mintį revoliucijoj įdarbinti kultūrą ir meną.
Ką ir bekalbėtum, vien meno akcijomis režimo ir diktatūros nenugriausi, bet gaivališka jo prigimtis išlaisvina, teikia energijos ir galios, kuria pozityvią, empatijos kupiną atmosferą. Būtų džiugu, kad šią tonaciją broliukai baltarusiai išlaikytų iki dienos, kai režimas susivynios meškeres, ir visa tauta išeis į visuotinį Karnavalą. Ne už kalnų ta diena.
