1918 metais iš sarinės Rusijos besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, savanoriams, einantiems į tarnybą, tekdavo neštis iš namų, kėdes, taburetes, maisto Tokį palikimą gavo Lietuva iš okupacinės carinės Rusijos, vadinamame “šiaurės vakarų krašte.“Ilgi carinės priespaudos metai nepalaužė lietuvių vilties gyventi laisvoje Lietuvoje.Ilgos carin4s okupacijos metais, jaunimas Lietuvą saugojo iš tėvų pasakojimų, istorijos, knygnešių ar močiutės „vargo mokyklos“ slepiamų maldaknygių. Bažnyčios vaidmuo buvo neatsiejamas nuo išsivaduojamosios kovos. To meto žemaičių vyskupo svarbus buvo indėlis už lietuvybės saugojimą. Vietiniai cariniai gubernatoriai, tikrindavo bažnyčiose sakomų pamokslų turinį, kurie turėjo būti sakomas rusų kalba.Drąsūs kunigai kalbėjo lietuviškai ir kai reikėjo sukilti – ir sukilimui vadovavo bažnyčios atstovas kunigas K. Kalinauskas. Vadžgirio (Jurbarko rajonas) parapijos dokumentuose rusų kalba, gražia raštvedžio rašysena radau, kad laidotuvėms reikėjo gauti vietinės carinės valdžios leidimą.
Jauna kaimo mergaitė Stefutė, baigusi siuvėjų kursus pas kaimo siuvėjus, atvyko ieškoti darbo į Kauną. Darbo ilgai negalėjo susirasti. Parašė laišką anos 1918 m. laisvos Lietuvos prezidentui A. Smetonai, prašydama , kad jai padėtų surasti siuvėjos darbą Kaune. Jaunuolė Stefanija sulaukė prezidento laiško su atsakymu, kad kai tik susidarys galimybė, jai bus pranešta. Laukė. Ištekėjo. Per tą laiką siuvo privačiai namuose su dar ir dabar saugoma SINGER siuvimo mašina. Klientų netrūko. Tikėjosi kad Prezidentas padės jai įsidarbinti kokioje nors valstybinėje įmonėje. Vokiečių okupacija. Keičiasi dienomis žmonių likimai. Jos kaip ir daugelio gretimų namų gyventojai pateko į žydų geto teritoriją. Rizikuodamas savo pačios ir vyro likimu, slėpė ir globojo žydų šeimų paliktus vaikus, nuo jaunų dienų nesiskirdama su malda. Potvyniai Kaune sunaikino turtą. Lietuvą okupavo Rusija. Lietuviai vyrai gaudomas į tarybinę kariuomenę, Vyrą savo paprastumu ( staigiai nustumdama į kampą vyrą ir užmesdama skudurais o pati užstojusi vyrą ) nuo tarybinės kariuomenės išsaugojo melsdamasi, kai įsiveržę enkavedistai ir rėkdami paklausė:“ kur tavo vyras“? Stefanija skubiai atsakė: “ kad tikriausiai pas mergas, nes jau kelinta diena kaip jis negrįžta. Suraskite jį man“ Rusai atsakė, kad suras. O maldose prašo, kad tik kaimynai nepaskustų. Ir vėl vienai prie savo sodybos darbų, nes vyras negali rodytis. Augino rožes. Prekiavo visada savo augintomis ką tik skintomis rožėmis. Vakarėjant, kai likdavo neparduotų rožių, jų nepalikdavo kitai dienai, bet išdalindavo papuošimui Kauno bažnyčioms, taip įgydama „rožių karalienės“ titulą, kurią prisimena dar ir dabar atvykę pirkti rožių. Pati skiepijo rožes, jas gydė nuo ligų, daugino, keitėsi daigais su rožių augintojais, mokė kitus auginti rožes ir taip įgydama Kauno miesto ir rajone geriausiai tvarkomos sodybos diplomus, padėkas.
Gretimais gyvenamos vietovės atsidarė siuvimo ir mezgimo fabrikas „gegužės 1-ji“ Fabriko filialai Kauno rajone. Naujai įmonei reikėjo darbuotojų. Uoli siuvėja Stefanija aukštinama pareigose, apdovanojimai, tęsiama ir individuali veikla savo sklype auginant rožes. Vyras, uolus talkininkas ir dėkingas žmonai savo sugebėjimu išsaugojusia jį nuo tarybinės kariuomenės. Atgavus nepriklausomybę viena iš pirmųjų prisidėjo parama prie atgautų bažnytinių pastatų iš valstybės išpirkimo, bažnyčių remonto. Storas pluoštelis padėkos paveikslėlių su parapijų kunigų parašais, liudija, kad ji prie Lietuvos dvasinio atgimimo iš savo santaupų prisidėjusi ne mažiau, kaip dabartiniai rėmėjai, kuriem už tai, nereikia sumokėti valstybei mokesčių. Mačiau jos aukomis remiamų bažnyčių remontus, bet niekur neradau jose marmuro plytelėje užrašo su Stefanijos S. vardu. Juto tai Stefanija ir nusprendė ne dėl puikybės savo sklype už jos dar neišpasakotą, dievišką mistiką ir stebuklais paženklintą gyvenimą, iš savo sąžiningo gyvenimo, kaip liudijančią auką nusprendė įprasminti į Lietuvos dvasinį atgimimą – įprasminant „Švenčiausios Mergelės Marijos Lietuvos laisvės“ titulo koplyčioje. Šitą jos dvasinį įprasminimą ir dvasinę dovaną į kitokią Lietuvą, šventinant koplyčią, matė to meto žiūrovai pamėgtoje sekmadienio televizijos laidoje „Svetimo skausmo nebūna“ Ji, 80- metė Stefanija rūpinosi kitokia Lietuva visa savo esybe ir darbu, iš savo santaupų, dedant viltį, kad bus kitokia Lietuva. Ruošiant laidą, žurnalistei Aurelijai, Stefanija su džiaugsmu rodė saugomą Prezidento A. Smetonos laišką ir braukė ašaras, po daugelio metų prisiminusi, kad tada rūpesčiuose paskendusi Lietuva, o prezidentas vis tiek surado laiko atkreipti dėmesį, jai jaunai mergaitei, atsiunčiant laišką. Kalbėjo žurnalistei, rodydama ir raštus ir kiek paaukota Caritas organizacijai, bažnyčioms. Rodė valstybinius apdovanojimus ir guodėsi patyrusi nepritarimo nuoskaudą ir abejonių iš dvasininkijos, kad ji 80 – metė ryžtasi pastatyti koplyčią.
Getas, Holokaustas, koplyčia
Okupacijos metais, glaudė savo namuose iš lagerių grįžusius neregistruojamus tautiečius. Jos patalpose rinkosi religiniam auklėjimui susibūręs pogrindžio jaunimas, vienuolės, kunigai. Skubėjo Stefanijai, nes vyras palaidotas o laikas, kaip paridentas nuo kalno akmuo, kuo tolyn tuo greičiau. Norėjo iki mirties suspėti padaryti savo dvasinius įsipareigojimus, svarbius Lietuvos laisvei, už laimingai nugyventus savo metus ir laimingai išgyventus sunkumus. Niko neprašė aukoti, netgi prašyme bažnyčios vadovams buvo parašyta, kad jokios aukos nebus renkamos, tik kad jai netrukdytų įgyvendinti savo noro. Tie, į kuriuos ji, kaip parapijietė kreipėsi patarimo savo planams, prašė iš Stefanijos tik pinigų, ir nestatyti koplyčios. Kiti sakė, kvaila boba. Stefanija atsakė: “raskite daugiau Lietuvoje tokių „kvailų“ bobų, kad statytų koplyčias o ne pakelės karčiamas“. Jos planus suprato ir įvertino jo eminencija kardinolas V. Sladkevičius sakydamas, Kad Lietuva atgims tik iš koplyčių ir kaimo bažnyčių ir matydamas kaip užėjus liberalizmo bangai, Lietuvoje griaunami bažnyčių altoriai, netgi tekdavo įsikišto policijai ( Šito Vatikanas tikrai neįsakė daryti), Ką šiandieną matome karantino metu iš didesnio paklusnumo politikams nei Dievui uždarant katedras. Iš vakaro aplankęs kardinolas V.Sladkevičius jau paruoštą šventinimui koplyčią ir padėkojęs Stefanijai, paprašė savo padėjėją, kaip ilgametį Stefanijos S. parapijos buvusį kunigą, vyskupą V. Michelevičių pašventinti ponios Stefanijos privačią koplyčią kaip, jos vilties įsikūnijimą – laisvai Lietuvai. Koplyčia iškilo toje vietoje kur daugelį metų buvo auginamos rožės ir padėjo Stefanijai sukaupti dalį lėšų koplyčios statybai. Tad iškastos iš Stefanijos sklypo kardinolui patinkančios rožės, pačios Stefanijos buvo pasodintos kukliame kardinolo kiemo skverelyje. Keletą rožių krūmelių, vėliau padovanojo ir kardinolą daugelį metų rėmusį tremtyje kunigas A. Blynas. Koplyčia randasi buvusio žydų geto teritorijoje menanti dvasingą krikščionybės praeitį okupacijos metais su nauja Lietuvos katalikų bažnyčios laisve. Vasarą gausu žydų turistų. Vieną dieną pamačiau kaip nutolęs nuo grupės žydas vaikštinėjo prie namo, vis dairydamasis į kiemą. Pakviečiau vidun. Jis turėjo laišką iš ponios Stefanijos ir teiravosi ar dar gyvena čia Stefaniją? Stefanija vaišino svečią ir ilgai kalbėjosi. Išėjus svečiui, Stefanija papasakojo, kad dirbant „gegužės 1-sios“ fabrike, viršininkais daugumoje buvo žydai. Vienas žydas emigruodamas ( buvo tokia žydų emigracijos banga iš komunizmo rojaus) iš komunistinės TSRS ir negalėdamas pervežti į Izraelį daugiau nei leidžiama aukso, auksinę grandinėlę padovanojo Stefanijai, sakydamas, kad neaiški mūsų kelionė, pasimelski ir naudokis šia grandinėle mus prisimindama. Po daugelio metų jau laisvoje Lietuvoje, atsilankė tas pats žydas iš „gegužės 1-sios“ fabriko . Šį kartą, atsisveikinant žydui su Stefanija prie vartelių, Stefanija padavė žydui dėžutę su išsaugota auksine jo ir žmonos atvaizdu grandinėlę. Žydo nusižeminimas ir atsiklaupimas prieš Stefaniją, manau buvo ilgai subrandinta gyvenimo tikrovė, kad lietuviai, yra labai dori žmonės. Nepriminiau jums ponia Stefanija apie mano šeimos relikviją, kurią maniau jūs panaudojote kaip savo pragyvenimo būtinybę. Ačiū jums. Tai yra mūsų su žmona vestuvinė dovana. Vežuosi kaip didžiausią dovaną žmonai iš Lietuvos – lietuvio gerumą. Kada mes po trisdešimties metų, kaip žydai savo ilgos klajoklės metų, vieni kapstęsi prie daugiabučių smėlio dėžėse ir skundę tuos kurie lanko bažnyčią ir užaugę tokiais, manau mastydami savo galvose smėlio nuovokomis mėtėsi ir mėtosi nuo vienų Lietuvos prekiautojų, prie kitų vis triūbijant apie „gerovės Lietuvą“. Kada nubrauksime Lietuvos piliečių džiaugsmo, vilties, pasitikėjimo vieni kitais, ašaras kaip šis paminėtas žydas suklupdamas prieš krikščionę, kito tikėjimo pensininkę lietuvę močiutę, parodantis, koks investavimas daro dorais Lietuvos piliečiais. nuo kurių darosi kitokia Lietuva.
Kapelionas majoras Alfonsas Bulotas