(veidaknygė) tinklaraštininko Ričardo Savukyno sienoje:„Bukagalviams, koloradams ir šiaip glušpetriams užtrumpintomis smegenimis kliedintiems apie krapus, rūtas ir pan. galiu tik pakartoti: kai pasiūliau šitą idėją konservatoriams, nebuvo jokių minčių apie masonus, krapus ar trispalves, taip, nukopijuota nuo britų popio, ir nė kiek ne gėda, nes gerus dalykus kartoti ne gėda (o ne, kaip sako vietiniai izoliaciniai talibai – „geriau savo viską turėkime“. Tokius išties reikėtų apvynioti švitrinio popieriaus švelnumo izoliacine juosta ir kaip ryšulius-siuntinius į Maskvą traukiniu), nes mums reikėjo atitinkamo simbolio – aiškaus, ryškaus, brendinio. Kodėl ne vėliava, Gedimino stulpai ir pan.? Why? Fuck you, that’s why. Nes reikėjo simbolio ir taškas. Ir nereikia kaip kalbajobams aiškinti koks brendas pagal jūsų siauraprotišką supratimą geriausias, ne jūs sprendžiat.“
Tomo Baranausko komentaras:
Kokį gi „brendą“ siūlo į Sausio 13-osios minėjimą besirenkantiems žmonėms konservatorių troliai? Kaip jau matėme tokį „belekokį“, kuris atėjo į Vaido Saldžiūno galvelę, kai jis pamatė britišką „popį“, t. y., aguonos simbolį, angliškai vadinamą „Remembrance poppy“. Pastarasis buvo skirtas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems britų kareiviams atminti. Skirtingai nuo Saldžiūno, kuriam tiesiog „reikėjo simbolio ir taškas“, britai aguoną pasirinko ne atsitiktinai. Ji pradėta naudoti 1921 m., po karo praėjus tik 3 metams, ir rėmėsi populiaraus karo metų Džono Makrėjaus eilėraščio „Flandrijos laukuose“ motyvu („In Flanders fields the poppies blow /Between the crosses, row on row“).
Iš tiesų tikri praeitį primenantys simboliai ir gali būti tik tie, kurie paimti iš praeities. Praeities elementai gali būti permąstyti, suaktualinti, jiems galima suteikti naują formą, bet pati atminimo idėja reikalauja ryšio su praeitimi. Niekas praeičiai jokių dirbtinų simbolių nekuria ir neprimetinėja.
Tomas Baranauskas. Sausio 13-osios „neužmirštuoliai“: chamizmas keičia pasiaukojimą?