Nida Vasiliauskaitė. Dar kartą apie #MeToo

Nida Vasiliauskaitė. Dar kartą apie #MeToo#MeToo įgauna pagreitį: „Taip, tą pirmąjį kartą buvo smalsu, buvau tokia girta, kad, matyt, būčiau sutikusi su daug kuo. Deja, vėliau reikėjo tai daryti ir blaiviai, buvo šlykštu. J. G. rašydavo SMS: „Ateik“. Kodėl eidavau? Bijodavau, be galo bijojau prarasti įsivaizduojamą viršenybę prieš kitus studentus, juk gaudavau gerus pažymius, mane „išgelbėdavo“, pasakęs, ką ir kaip tapyti (tuo metu man taip atrodė). Be to, man argumentuotai pasakojo, kodėl kiti dėstytojai blogi, neverta jų rinktis kaip vadovo, kodėl kitų studentų darbai blogi. Taigi tai tęsėsi. […]“ Ir t. t., ir pan. Aplink specialiai anoniminiams įskundimams sukurtą tinklapį liejasi piktdžiuga ir ovacijos: kokios drąsuolės, kokie seni ištvirkę niekšai, kokie siaubai dedasi po VDA stogu!

Palaukite. Jis (pasak nukentėjusios) naudojo fizinę prievartą? Ne. Grasino ja arba institucinėmis sankcijomis? Ne. Šantažavo? Ne.

Kaip nors privertė, nors mergina aiškiai priešinosi? Ne. Nugirdė per prievartą? Ne. Išsiblaiviusi kitaip elgtis nutarė? Ne. Leido suprasti, kad jis to nori – ir ji leido suprasti, kad ne prieš. Bijojo? Dabar sako, kad taip. Ko tiksliai? Smurto, persekiojimo, akademinių skolų? Ne.

„Prarasti įsivaizduotą viršenybę prieš kitus studentus“. Ir kad gal nebepasakys, kaip ir ką tapyti. Ne jis taip sako – ji taip sako. Kaip niekur nieko, be nuovokos, kad tokius niuansus kaltinant (idant apkaltintasis išties atrodytų kaltas, o ji – auka) derėtų nuo viešumos nuslėpti.

Norima įtakos, globos, „užnugario“ darant būsimą karjerą, išskirtinių konsultacijų, nepelnyto prestižo bendrakursių akyse, taip pat patepti nuosavą savimeilę – ir sutinkama (elementarūs abipusiškai naudingi mainai: aš – tau, tu – man).

Ak, tiesa, yra toks dalykas kaip žalia jaunystė ir negebėjimas atsispirti autoritetui. Žalia žalia – beveik vaikystė.

Aštuoniolikos ar dvidešimt dviejų mažutė mergytė gali tuoktis, prasimanyti vaikų, skirtis, balsuoti, įsidarbinti, atsidaryti sąskaitą banke, pirkti/parduoti nuosavybę, rinktis arba mesti profesiją, gyventi atskirai nuo tėvų, emigruoti, tačiau nuspręsti ar sutinka leistis į erotines transakcijas įgali nėra. Jai tik atrodo, kad sutinka. Praeis keliolika metų – ir susivoks, kad IŠ TIKRŲJŲ GAL nesutiko. (Jei taip, tai gal įstatymais pakelti pilnametystės ribą iki trisdešimt penkerių, o gal – penkiasdešimties? Arba uždrausti studijuoti ten, kur dėsto autoritetingi suaugusieji? Arba lankytis viešose vietose vienoms, be apsaugos?) Nes autoritetas svaigina. Autoritetas paralyžiuoja valią (jei tokios esama). Aiman, sutikau (bet ne tikrai sutikau, o tik nepajėgiau nesutikti), NES jis toks įžymus, protingas, išsilavinęs, įtakingas, puikiai tapo, nuostabiai groja, visų mėgstamas, gražus kaip dievas, aukštą postą užima, vyresnis, turtingas!..

Mano sutikimas būtų neprievartinis ir tikras tik tuo atveju, jeigu niekuo tokiu jis nepasižymėtų, jokiu parametru neimponuotų ir nedarytų jokio įspūdžio, ar ne? Tegul visi žino savo socialinę vietą ir jos neperžengia: bet koks erotinis kontaktas (ar užuomina į jo galimybę) tarp skirtingą statusą turinčių arba pedagoginiu santykiu susijusių asmenų, pagal šią logiką, tampa smurtu ir prievarta.

Praėjo kelios dienos, ir įvykiai išsiplėtojo dar įspūdingiau. Dabar jau kliūva ne kad priekabiavo, o kad alų gėrė, per arti priėjo užsiėmimo metu auditorijoje (anonimiškai paviešintas ir toks nusikaltimas: priėjo arčiau, dar arčiau – už manęs tik langas, vos pro jį neiššokau!), per ilgai žiūrėjo, arba visai nežiūrėjo, įžeidė ar gniuždančiai sukritikavo darbus (atkreiptinas dėmesys, jog vienas geriausių Lietuvos tapytojų yra neabejotinai tarp tų, kurie apie tokius dalykus geba kompetentingai, jei ir nebūtinai visada teisingai, spręsti, tuo tarpu pasipiktinusios mamos, politikai, aktyvistai ir žurnalistės – veikiausiai ne).

Na, arba šiaip nemalonus tipas: kažkam negražus, kažkam balsas nemalonus. Ne tik šitas, bet dar ir kitas, ir trečias, ir?.. Gal – „visi jie tokie“? Bet apkaltintieji – talentingi menininkai. Ha-ha-ha! – atsako #MeToo choras. Koks dar talentas, kokie tamsuoliai rimtais veidais vartoja tokį žodį?

Manote, kad „talentas“ leidžia rodyti blogą pavyzdį jaunimui nesveika gyvensena? O gal – vėluoti į paskaitas? O gal – tarti, kad nesi reikalingas lapelio su instrukcija, kurioje detaliai parašyta, kas gražu, o kas negražu, kas galima, o kas negalima?!

Vakaruose taip nebūtų, Vakarai to neleistų. Pasinaudokime precedentu prie jų priartėti. „Vakarietiško universiteto“ – kuriame, žinia, nenutinka jokių „nestatutinių“ dėstytojo-studento santykių, nes viskas griežtai smulkiai reglamentuota biurokratų (jokio vyno kavinėj, jokio susidūrimo auditorijoj prie keturių akių, nesant trečio, kuris, jei ką, paliudys, kad priekabiavimo nebuvo, jokių „tu“, jokio hierarchiją ignoruojančio neformalumo, pašnekesio kaip su draugu…), viskas pagal instrukcijas – ilgesiai reiškia ne ką kitą, kaip pildymą politinės vizijos, kur žmonės griežtai redukuoti į savo socialinius statusus ir vaidmenis ir iš jų neišlenda: ne žmonės jie, ne individai, o „studentas“ (besielgiantis pagal taisykles „studentui“), „dėstytojas“ (besielgiantis tik pagal taisykles „dėstytojui“; taisykles, kurias sukūrė maži anoniminiai protai, iškilesni, be abejo, už mokslininkų, filosofų ar menininkų), „dekanas“ etc. Kartoninės pieštos nuspėjamos figūrėlės.

Klusnios, kvailos, valdomos anoniminės „sistemos“. Mirę. O kartu – vizijos, kurioje nėra vietos talentui. Kur tapyti mokys ne iškilūs tapytojai, o padorūs mokyklinių sienlaikraščių apipavidalintojai: gal ir prastokai tapo, bet už tai žino, kad erotika su studentais – tabu.

Užbėgsiu už akių: ne, nereikia čia taikyti savos logikos įsivaizduojant, kad tai manoji tokia: esą, jei talentingas, tai būtinai bjauriai elgiasi, gausiai geria et vice versa – jei gausiai geria, įžeidinėja ir priekabiauja, tai talentingas.

Nei „jei“, nei „tai“, šios implikacijos, be abejo, negalioja. Bet galioja kitas momentas: talentingas žmogus todėl ir talentingas, kad kai kuo skiriasi nuo malonaus drausmingo biuro darbuotojo, atsitiktinių aplinkybių perkelto į tapybos rinką ir apmokyto amato.

Kai kuo esminiu. Kai kuo, dėl ko jis niekada negalėtų eiti į tokį biurą kitaip, kaip į katorgą (dar kartą: ne, tai nereiškia, jog kiekvienas, einantis ten kaip į katorgą, yra potencialiai didis – ar bent šioks toks – menininkas ar mąstytojas).

Kai kuo, dėl ko jo gyvenimas nesutelpa į kuklų gero darbuotojo, gero šeimynykščio, gero piliečio ar net gero malonaus žmogaus projektą (jei sutelpa – tai jis ir tebus tik geras darbuotojas/pilietis/šeimynykštis, bet ne daugiau: stokos atskirumo nuo aplinkinių jausmo ir, kartu, buvimo visuotinybe, valstybe-sau, kuri kartu yra ir valstybė-kaip-tokia, žmonija-kaip-tokia; stokos intelektinio smalsumo, egzistencinio nerimo, stiprių aistrų, įtampų, verčiančių mąstyti ir kurti, kai kiekviena akimirka, praleista nemąstant, yra nebūties invazija).

Kai kuo, dėl ko jis, tikėtina, ieškos ekstazės, išmėgins viską, kas gali sukelti pakitusią sąmonės būseną, padovanoti naują dvasinę patirtį – taip, alkoholį, taip, narkotikus, taip, riziką, taip, patekimą į socialiai keistas ir pavojingas situacijas, taip, gal net nusikaltimą. Ir taip, jis bus pernelyg užsiėmęs savimi, kad pastebėtų dar ir kitus.

Todėl dauguma žmonių jam bus objektai, o ne „kitas aš“. Todėl galbūt įžeis – užgaulia replika, „nejautrumu“ ar nepastebėjimu. Galbūt nepelnytai nuvertins kažką vertingo, tačiau pernelyg jam svetimo. Ir jau tikrai alergizuos į pretenzingą vidutiniškumą – be gailesčio, smurtingai.

P.S.

Mano bakalauro laikais sklido gandai apie kai kuriuos dėstytojus, paveldėti iš nežinia kiek ankstesnių studenčių kartų, kad reikia, jų egzaminą laikant, apsirengti kuo seksualiau, kuo labiau provokuojančiai, nes kitaip… Kitaip neišlaikysi! Niekada taip nesirengiau – visada gavau dešimt. Buvo, kas rengėsi – gaudavo dažniausiai ne kažką.

 

 Delfi.lt