O.Strikulienė: Dar vienas bandymas užčiaupti žiniasklaidą

„Respublikos“ savaitės akiratyje – vėl atkutę žiniasklaidos cenzoriai. Sausio 13-osios išvakarėse Seimui pateiktas Visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektas. Pataisas Seimo Kultūros komitetas paruošė vykdydamas Europos Parlamento ir ES Tarybos parengtą Audiovizualinės žiniasklaidos direktyvą. Tačiau – dėmesio! Kultūros komitetas įvykdė tai, apie ką Briuselio direktyvoje net neužsimenama.Ten, kur Briuselio direktyva bylojo apie ratus, mūsiškiai perskaitė apie batus. Direktyvos teksto suvokimo rezultatas – visuotinis sujudimas, kad Lietuvos piliečiams ir žiniasklaidos priemonėms norima apriboti teisę kritikuoti valdžią bei jos institucijas.

Seimo Kultūros komitetas, susidedantis iš įvairių frakcijų atstovų, gavo iš Briuselio Audiovizualinės žiniasklaidos direktyvą. Labiau pritaikytą prie dabarties, kai audiovizualinė žiniasklaida veikia ne tik radijuje bei televizijoje, bet ir įvairiose interneto platformose bei vaizdo ir garso klipuose. Tad Direktyvos tikslas buvo taip sureguliuoti audiovizua-linių paslaugų rinką, paslaugų retransliaciją ES valstybėse, kad tarp rinkos dalyvių išliktų lygiateisiškumas ir konkurencinė pusiausvyra. Taip pat pabrėžiama, jog ši Direktyva turi būti taikoma tik toms audiovizualinėms paslaugoms, kurios saugo nepilnamečius nuo žalingo turinio, o visus piliečius – nuo neapykantos, smurto ir terorizmo kurstymo. Jei audiovizualinėje rinkoje pastebimi anksčiau išvardinti neigiami požymiai, tokiai žiniasklaidos priemonei paslaugų teikimą gali apriboti ES Teisingumo Teismas. Bet ne Ramūnas Karbauskis.

Pjesės pavadinimas tas pats, o turinys – naujas

Tačiau mūsų Seimo Kultūros komitetas įsidėmėjo, matyt, tik tai, jog negalima žiniasklaidoje kurstyti neapykantos, smurto ir terorizmo. Bet neįsidėmėjo ES Teisingumo Teismo. Nutarė, kad teorinius, dar tik pakurtos vaizduotės įsivaizduojamus kurstytojus – Lietuvos žurnalistus – iš anksto turi sutramdyti, eliminuoti R.Karbauskio vadovaujamas Kultūros komitetas.

Briuselio direktyvoje visiškai nekalbama apie tai, ką Seimo Kultūros komitetas prigrūdo į mūsiškio Visuomenės informavimo įstatymo pataisas. Nes mūsiškiai politikai Briuselio Audiovizualinės žiniasklaidos direktyvą sukryžmino su mūsų Seimo priimta Valstybės nacionalinio saugumo strategija. Todėl atsirado ne tik draudimas skleisti dezinformaciją, karo propagandą ar kurstyti karą. Tai savaime suprantama, nors kokį saldofoną gali sukurstyti ir istorikų priminimas apie Durbės mūšį. Dar uždrausta „skatinti nepasitikėjimą valstybe ir jos institucijoms, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekti stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti valstybę“.

Jei lauke lyja, o žadėjo saulę, tai irgi dezinformacija

Štai kaip Briuselio pamokymus išvartėme. Briuselio direktyva draudė rodyti vaikučiams tik suaugusiems skirtus klipus, o Lietuvos klipas, vardu Seimo Kultūros komitetas, dar užgrius ant žiniasklaidos už tautinės tapatybės silpninimą bei tautines ir kultūrines takoskyras, dezinformaciją ir t.t. Pirmiausia, nežinau, ar tautinės tapatybės sąvoka yra teisiškai apibrėžta. Tautinės bei kultūrinės takoskyrų apibrėžimai irgi nėra įstatymiškai reglamentuoti. Todėl kaip nustatyti, ar žiniasklaidos informacijoje ši takoskyra vieno metro ar vieno metro ir 10 cm. Ir nuo kurio konkretaus momento prasideda tautinės tapatybės silpninimas? Vertas bausmės. Matyt, kai tautinei tapatybei duodama į akį ar per pakinklius? O kokiu įstatymu yra apibrėžta istorinė atmintis? Kiekvieno žmogaus istorinė atmintis vis kitokia. Kiekvienas ant kupros velkasi vis kitokį genealoginį medį, pušį ar beržą.

Galų gale, jei remtumėmės pataisomis, sukryžmintomis su Nacionalinio saugumo strategija, visos pasaulio žiniasklaidos priemonės kasdien paskleidžia dezinformaciją bent vieną kartą. Pvz., meteorologai praneša, jog rytoj Kaune laukiamas sniegas ir speigas, žiniasklaida šią žinią parašo. O kauniečiai kitą dieną pamato – atlydys. O jei per tokią dezinformaciją paslys mūsų tanketė arba NATO karys įvažiuos į griovį? Tada, matyt, būsime apkaltinti, jog sąmoningai klastodami meteorologinius duomenis silpniname krašto gynybą. Žurnalistas nedrįs praverti burnos apie romų taborą prie Vilniaus, negalės užsiminti apie mūsiškių karaimų ar totorių kultūrą, papročius, nes taip pat „skatins tautines bei kultūrines takoskyras“. Aišku, skatins! Nes tikrai ras takoskyrą tarp kibino ir aukštaitiško blyno. Žurnalistas nedrįs pranešti, kiek procentų šauktinių dėl sveikatos netinka karinei tarnybai, nes tai bus priešiška informacija. Nukreipta prieš mūsų karines pajėgas.

Tegyvuoja mūsų vadas ir mokytojas San Čio – Čio Sanas!

Šiemet net treji rinkimai, įskaitant ir Europos Parlamentą. Tačiau žurnalistai, suparalyžiuoti Visuomenės informacijos įstatymo ir valdančiųjų baimių hibrido, vargiai išdrįs ką nors karktelėti.

Žiniasklaida atrodys taip. TV eteryje pasirodo diktorė, kalbanti lietuviškai su aiškiu Šiaurės Korėjos akcentu. Už diktorės – Šiaurės Lietuvos Naisių VADO San Čio – Čio Sano statula. Žandai išpūsti. Paltas prikimštas penkiais sluoksniais vatalino, kad VADAS būtų gana drūtas. Diktorė apsalusi čiauška (gerklėje grikši susižavėjimo ašara):

„Lietuvos žmonės širdingai sveikina visų mūsų VADĄ San Čio – Čio Saną su pirmadieniu. Linki nuveikti dėl mūsų daug didingų darbų. Nes VADAS didis ir nemarus. Šiandien VADAS lankėsi Seime ir pateikė tezes, kaip kovoti su vis dar pasitaikančiu valstybės institucijų šmeižimu. Nustatyta, jog vakar ligonis X per žiniasklaidos priemonę Y apšmeižė Sveikatos apsaugos ministeriją ir Valstybinę ligonių kasą. Žiniasklaidos priemonė uždaryta. Žurnalistai išsiųsti į darbo stovyklą prie Mosėdžio. Tampyti akmenis nuo Žemaitijos dirvonų. Šmeižikas – areštinėje. Vėliau bus perkeltas į Vasaros gatvę, nes Lietuvoje valstybines institucijas kritikuoja tik psichikos ligoniai. Linkime VADUI San Čio – Čio Sanui daug sveikatos! Kad pasitelkęs savo antgamtines galias, išvarytų iš žiniasklaidos nepaklusnumo ir nesusitaikymo demonus“.

Ar Briuselio direktyva tokių nesąmonių reikalauja? Toli gražu. Tačiau valdantiesiems taip norisi, kad bent prieš savivaldybių ir prezidento rinkimus žiniasklaida užsičiauptų. Neknistų rinkėjams protų dėl referendumų. Ajajai, dar rinkimus sugadins. Paaiškėjus, jog ne tokia jau tyra fizionomija.

Aišku, visuomenei pasipriešinus, tokios Visuomenės informavimo įstatymo pataisos nepraeis. Jau dabar pataisų iniciatorius užgriuvo kritika dėl Lietuvos valdžios mėginimo apriboti žodžio laisvę. Bet ar tai – kas nors nauja ir negirdėta? Juk jau mėgino. Norėjo, kad 50 proc. informacijos būtų teigiama, o tik 50 proc. – neigiama. Visuomenės gyvenimas – ne tortas, kad būtų galima iš karto pasakyti, kiek reikia įdėti miltų, įmušti kiaušinių. Tačiau svarbu pats principas. Politikai vis periodiškai užsimano užčiaupti žurnalistus. Ir kad užčiauptų, sugalvoja pačius keisčiausius pretekstus. Šįkart nevykusiai įkinkė Briuselio direktyvą.

respublika.lt