Verta pakartoti: Šarūnas Vilčinskas. KONSTITUCINIAI RYŽTO IR KITI SLĖPINIAI DĖL DVIGUBOS PILIETYBĖS

 Pripažįstu, kad rašinio pavadinimas yra skirtas ne tik  tam, jog nurodyti, kur tikrai paslėptas ryžtas Konstitucijoje. Jo tikslas paprastesnis – kartu su skaitytojais paklaidžioti po Konstitucijos slėpinius  ir valdžios  veiksmų labirintus, kuriuose valdžios dėka Lietuvos žmonės kartais yra įpainioti ir, atrodo, nežinia kuriam laikui dėl dvigubos pilietybės. Akcentuoju, jog rašinys yra tik mano asmeninė nuomonė, paremta ta pačia Konstitucija, kurios nuostatos kai kam dėl pilietybės neaiškios  jau daugiau kaip dešimtmetis ir po visiems žinomo 2006.11.13d. Konstitucinio Teismo nutarimo (toliau – KT nutarimas), kuriuo 2002.09.17d. Pilietybės įstatymo (su vėlesniais pakeitimais) kai kurios nuostatos buvo pripažintos priešingomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.    Kad problema vis dar rimta, informacija spaudoje liudija. Net Lietuvos Respublikos aukščiausi vadovai ir įstaigos dar kartą kreipėsi Į KT, kuris paaiškintų  tą dvigubą pilietybę ir reikalus apie ją. Kaip 2017.06.27d. buvo skelbta, pats Seimas nori dar vieno   KT išaiškinimo. Kartu tenka pridurti, jog dvigubos pilietybės reikalai priklauso prie nuolat besikartojančių ir tarsi užburtų, tokių, kaip valstybinės lietuvių kalbos, teismų, policijos ir kitų neišsprendžiamų problemų.

     Palikus šalia visus prašymų projektus bei nuomones, pabandykime pasiremti Konstitucijos taisyklėmis, kurios padėtų nuspręsti, ką gi su ta dviguba piletybe daryti. Konstitucijos 7 str. 1d. įsakmiai nustato, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Tai reiškia, jog ši norma turi tokią savybę.  Bet kurio akto, priešingo Konstitucijai prigimtis yra niekinė, t.y., toks negaliojimas būna iš karto, nepriklausomai nuo to, ar vėliau kas nors ginčys nustatyta tvarka įstatymo ar teisės akto priešingumą Konstitucijai, ar už tokius priešingus Konstitucijai teisės aktus kas nors atsakys baudžiamąja, civiline ar kokia kita tvarka.  Šis imperatyvas dar reiškia ir tai, jog ne tik teisės aktai, bet ir padaryti priešingi Konstitucijai veiksmai  (susitarimai ir sutartys, įsakymai, nutarimai, teismų sprendimai ir t.t.) irgi turi negaliojimo Konstitucijai niekinį bruožą.Toks teisės principas yra apspręstas teisės kaipo sistemos savybės, nes negali būti vienas kitą paneigiantys ar prieštaraujantys dalykai. Kartu ir negalima laukti, kol kai kurios valstybės įstaigos atsibus ir klaidas ištaisys. Dėl to, bet kuris asmuo, remdamasis Konstitucijos 7 straipsnio 1dalimi turi teisę, o mano požiūriu, ir pareigą, nesivadovauti priešingu Konstitucijai aktu (ar veiksmu). Suprantama, kad toks asmuo rizikuoja, nes jis gali suklysti. Tačiau, tai jau šiek tiek kita problema. Tiesa, pačios Konstitucijos 107 straipsnis yra palikęs ydingą sakinį, pagal kurį teisės aktai priešingi Konstitucijai, negalioja nuo KT nutarimo oficialaus paskelbimo dienos, – kas sudaro sąlygas, pvz., pagal korupcinį įstatymą kam tai pasinaudoti juo, o vėliau per KT pripažinti priešingu Konstitucijai. Ir korupcinio įstatymo galiojimas lyg ir teisėtas tampa. Bendrieji teisės principai, – civilinių sandorių negaliojimo pripažinimas nuo neatmenamų laikų yra pripažįstami negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, o ne taip, kaip su KT nutarimais.

     Toliau,- labai svarbi konstitucinė nuostata yra ta, kad  įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 str. 3 d). Ši taisyklė yra reikšminga keliais aspektais. Visų pirma, ji pažymi teisės kaip reiškinio prievartinį bruožą, nes atsakomybė yra visuomet susijusi su valdžios pareiga tą atsakomybę užtikrinti prievarta. Antra yra tai, kad įstatymo nežinojimas yra ir universalus, – kiekvienas turi žinoti, jog pagal šią taisyklę visi lygiai ir be išimčių atsako, ką Konstitucijos 29 straipsnis, akcentuodamas lygybę, detaliau aptaria. Kitaip sakant, pagal šį konstitucinį atsakomybės principą nė viena įstaiga (tarp jų ir teismai), nė vienas pareigūnas ar asmuo neturi rezervuoto atleidimo nuo atsakomybės, jei nežino įstatymo ir jį pažeidžia, arba žino ir vis tiek elgiasi pagal savo išmonę. Ir, pagaliau, trečia yra tai, kad tokiai konstitucinei atsakomybei nesvarbu nei kaltės forma, nei teisės (konstitucinė, baudžiamoji, administracinė, civilinė ir t.t.) rūšis ir kiti atsakomybės atributai. Šie atsakomybės požymiai ir jos rūšys privalo būti numatyti atskiruose įstatymuose, kurie  nustato atsakomybę ir piliečiams, ir visų rangų valdininkams. Taigi, nė vienas asmuo, pareigūnas ar įstaiga privalo atsakyti, jei nežino įstatymo išvis ar iš dalies.

    Pagal konstitucinę valstybės valdymo praktiką bet kuris valdymo fakto patikrinimo atvejis pradedamas nuo to, ar pats tikrintojas elgiasi pagal Konstituciją, šiuokart Konstitucinis Teismas, kuris yra minėto   2006.11.13d. nutarimo autorius. Man sunku dabar pasakyti kodėl ir kaip atsitiko – gal 1992 metais ir 1993 metų pačioje pradžioje Konstitucijos tekstas kai kam dar buvo perdaug sudėtingas ir pačio KT dar nebuvo, ar Seimo narių padėjėjai buvo nepatyrę, ar teisinės minties profesionalai ir pati teisinė mintis buvo apsnūdę ir primiršti, ar dar nebuvo greitojo-absinencinio teisės kadrų ir teisės mokslo atstovų paruošimo būdų (per nuotolį ir nedalyvaujant), bet 1993.02.03d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas (toliau – KT įstatymas) prasidėjo su klaidomis ir liko su jomis iki šiol. Ir šios klaidos ne bet kokios, o motyvuotos ir sąmoningos bei tikslinės, nes buvo paruoštos, apsvarstytos, už jas buvo balsuota ir jos paskelbtos ir beveik 25 metai galioja kartu su peržengta konstituciniams reikalavimams riba. Kai kuriomis iš šių klaidų net buvo girtasi kaipo konstitucinių doktrinų pagrindais bei kokiais tai aukšto konstitucingumo požymiais ir kitomis dorybėmis.

      Antai, jau KT įstatymo 1-ajame straipsnyje ir pirmame sakinyje nustatoma, kad KT garantuoja Konstitucijos viršenybę ir konstitucinį teisėtumą, nors Konstitucijos VIII skirsnis, kuris paskirtas pačiam KT, tokių funkcijų jam nepriskiria. Jų nėra ir kituose Konstitucijos skirsniuose. Ir tas labai logiška, nes visi įpareigoti Konstitucijos laikytis, o tai ir yra teisėtumas. To pačio 1-jo staipsnio 3-ji dalis skelbia, jog KT yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka. Nei Konstitucijos VIII skirsnyje, nei jokiame kitame straipsnyje KT  pagal Konstituciją neturi teisminės valdžios funkcijų ir jam teisingumo vykdymas nepriskirtas. Nuo senų laikų taisyklė galioja – valstybės įstaigos turi tiek ir tokių galių, kurios ryškiai ir aiškiai Konstitucijoje numatytos. Tik žmogaus teisės bei laisvės gali būti aiškinamos plačiau, bet ne valdžios įstaigų (šikart KT) teisės ir pareigos, nes Konstitucijos 5-as straipsnio 3-ia dalis įsakmi – valdžios galias riboja Konstitucija. Jeigu dar priminti Konstitucijos tvirtą požiūrį, kad KT nėra priskirtas teisingumą vykdančių teismų sistemai (Konstitucijos 109; 111 straipsniai) , KT konstitucinė padėtis yra kaip įstaigos, esančios ne trijų valstybės valdžią vykdytojų sąraše, o turinčios tik specialią užduotį – tikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų priešingumą Konstitucijai be jokių ne Konstitucijoje parašytų pašalinių funkcijų. Konstitucinė teisė žino ne tik sisteminį, bet ir atskyrimo, principus. Todėl nieko keisto, kad KT Konstitucijoje atskirtas nuo kitų teismų. Jau seniai įprasta, kad specialios paskirties įstaigos neperžengia joms numatytų ribų ir jų veikla paprastai nesukuria jokių bendrų taisyklių. Tokios įstaigos net vengia samprotauti apie bendrus teiginiuis, nes siaura, specializuota sritis pati savaime apriboja bendrumus ir tinkamą jų supratimą. Teisės sistemos aspektu aiškinti, kad KT yra teismas taip pat negalima, nes sistema ar jos bet kuri dalis negali būti grindžiama priešingumu Konstitucijai ir toks priešingumas būti gėrio dalimi, jei Konstituciją suprasti kaipo gėrį. O kitaip ir negalima.

     Be to, tenka priminti, jog tik valdžios šeimininkas gali garantuoti Konstitucijos viršenybę. O juo Tauta ir kiekvienas pilietis yra ir jiems Seimas atstovauja (Konstitucijos 1-3 straipsniai ir kitos nuostatos). Tas, kas gali keisti ir priimti Konstituciją, tas ir garantuoja jos viršenybę (Seimas, Tauta – Konstitucijos  9, 67 str.). Joks asmuo, šnekantis ar rašantis apie Konstituciją pagal pareigas ar savanoriškai, nėra Konstitucijos garantas tegul ir įstatymo pagrindu, jeigu Konstitucija tokių įgalinimų jam nenumato. Kaip beatrodytų keista, bet tikras bet kurio daikto garantas gali būti tik tas, kuriam tas daiktas priklauso, o ne koks pašalietis, neturintis tokio titulo. Šiuo atveju garantas tas, kas Konstituciją priima ir kas ją keičia.

     Pažymiu dar ir tai, kad Konstitucija pati akcentuoja KT biurokratinę ir ribotą prigimtį, nes pats pilietis – valdžios šeimininkas negali pasinaudoti teise kreiptis į KT Konstitucijos 30 str. 1d. pagrindu, kadangi kitas Konstitucijos straipsnis (106) nenumato tokios galimybės. Tokia padėtis irgi patvirtina žinomą padėtį, kad KT ne teismas, nes specializuotos įstaigos paprastai negina betarpiškai žmogaus – jos tik įpareigotos pačios nepažeisti žmogaus teisių. Nelabai pamenu, bet atrodo, jog retai yra (ar visai nėra)  valstybėse tokių įstaigų, į kurias žmogus negali kreiptis dėl jo teisių gynimo ir kad tokios įstaigos vadintųsi teisingumo vykdymo įstaigomis. Paskaičius Konstitucijos 106 straipsnį, kuriuo numatyta, kas gali į KT kreiptis, ir be specialių patarėjų matosi, jog KT yra skirtas tik specialiai parinkto elito kokioms tai mintims pasitikrinti. Todėl KT pagal konstitucinę sąrangą negali pretenduoti į tai, kas KT pagal Konstituciją nepriskirta. KT įstatyme numatytos kai kurios taisyklės, kurių nėra Konstitucijoje, nustatančioje KT funkcijas, yra toks pats Konstitucijos pažeidimas, kaip ir kiti neatitikimai jai.

     Bandymai kurti kokią tai KT neklystamumo bei absoliutaus žinojimo aureolę, bent jau mano nuomone, nėra pagrįsta ir paskaičius kitas KT įstatymo taisykles. Ką norėta pasakyti, pvz., 17 –ju straipsniu – Konstitucinis Teismas klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų? Kam tas akcentas į neprieštauraujančius įstatymus? Visų pareiga elgtis pagal neprieštaraujančius įstatymus, nes priešingi Konstitucijai įstatymai negalioja ir taip (minėtas Konstitucijos 7 str.). Pagaliau, juk tokį įstatymų sterilumą neaišku kaip KT posėdyje nustatinėti, kada nagrinėjama kita byla, nesusijusi su kitų įstatymų klausymu ar neklausymu.  Vien dėl propogandos tokios normos nebūtinos. Kur jau kur, bet KT įstatyme reikėjo pasistengti, jog Konstitucijoje parašyti žodžiai ar pavadinimai turi būti tie patys ir KT įstatyme. Štai KT įstatymo 18 straipsnyje (1 dalis) rašoma, kad apie KT teisminius posėdžius paskelbiama …visuomenės informavimo priemonėms, nors Konstitucijos 44 straipsnis aiškiai pavadinęs masinės informacijos priemonės, o ne kitos. Taigi, pačio KT įstatymo tekstas įrodo, kad KT veikla su neprieštaraujančiais Konstitucijai įstatymais yra nesusipratimas, nes pačio KT įstatymo taisyklės, kaip matosi, neatitinka Konstitucijai.

    Ir daugiau gana netinkamų teiginių KT įstatyme yra. Štai kad ir nebūdinga teismams ir į juos panašioms įstaigoms tvarka apie galimybę vienam teisėjui apklausinėti liudytojus, specialistus, šalių atstovus bylos rengimo metu (27 straipsnis) ne teismo posėdyje, kaip visuotinai ir visuose teismų posėdžiuose įprasta, o  kur tai kitur net be kitų KT teisėjų, nekalbant jau apie proceso dalyvius. Čia ir su viešumu kertasi. Bet visas KT įstatymo ydas 30 straipsnio taisyklė viršija – joje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas tiria ir sprendžia tik teisės klausimus. Kad nereikėtų daug kuo įrodinėti, palyginimui -JAV Konstitucija nustato, kad JAV Aukščiausiasis Teismas bylas apeliacine tvarka nagrinėja ir pagal teisę, ir pagal faktą, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Ir tai valstybėje, kurioje be federalinių teismų kiekvienoje valstijoje dvejų-trijų pakopų teismų sistemos egzistuoja. Šis skirtumas tarp KT ir JAV Aukščiausiojo Teismo nėra vien žodžių žaismas. Bylų nagrinėjimas be fakto reiškia,  jog KT nagrinėja bylas ir be fakto pažinimo, kas kartu ir yra be įsipareigojimo nustatyti tiesą. Nuo neatmenamų laikų buvo ir yra aišku, jog bet kuri žmogaus veikla yra neįmanoma be pažinimo apie tai, ką jis daro. Ir tas pažinimas „ką“,  reiškia faktą, kuris gali būti  fizikos, metafikos ar visuotinio gėrio srities, jei mokytis senųjų graikų mąstytojų minčių arba tikėjimo į Dievą pagrindu. O jei norima remtis proto ar patirties viršenybe fakto pažinime, tada galima skelbtis racionalizmo ar empirizmo šalininku. Bet nepriklausomai nuo pažinimo mokyklos ar pakraipos, fakto pažinimas yra būtinas, nes tai yra ir tiesos nustatymas.

    Lietuvos Konstitucija tą būtinumą irgi nustato. Juk bet kuri Konstitucijos nuostata, kuria numatyta kokia nors asmens pareiga ar teisė, kartu, kaip jau minėjome, pagal Konstitucijos 7 str.3d. nustato pareigą žinoti įstatymą, nes asmuo gali atsakyti (ar neatsakyti) tik tada, kada žino (nenorėjimas žinoti – taip pat žinojimas). Arba Konstitucijos 5 str., 67 str. 1d. 1p.,nustatydami Seimui pareigą leisti įstatymus, kartu įpareigoja ir žinoti, kaip tą daryti. Ir teismai, vykdydami teisingumą pagal konstitucinę prievolę, yra įpareigoti pažinti tai, ką jie privalo daryti, kada teisingumą vykdo ir kad tas teisingumas  būtų įvykdytas. Vyriausybė taip pat turi žinoti, ką ir kaip daryti, kada ji pagal Konstitucijos numatytą pareigą vykdo įstatymus. Be pažinimo jokia veikla neįmanoma. Daugiau kaip 200 metų JAV teisminės valdžios konstitucinė patirtis leidžia tvirtinti, kad bet kuriuos teisės reiškinius ir ne tik juos, galima ir būtina pažinti ir pagal faktą, ir pagal teisę. Nemanau, kad JAV teisėjų korpusas per tiek metų yra nuo Lietuvos KT teisėjų erudicijos atsilikęs. Šią pareigą pažinti drąsiai galima pavadinti konstituciniu pažinimo teisėje principu.Taigi, ir pagal Lietuvos Konstituciją ir pagal JAV teismų veiklos sampratą, teismai be fakto pažinimo negali teisingai nagrinėti bylas. Bet koks teismų sprendimas be pažinimo yra ydingas ir nepilnas – ar jis KT ar kito teismo būtų priimtas. KT sprendimai, paremti samprotavimais be fakto pažinimo, tolygūs  sprendimams gal ir ne tiek už pažinimo ribų (nors tikriausiai ir taip), kiek ir be tiesos pažinimo, nes tiesa – teiginio atitikimas tikrovei – faktui.  Kas netyrinėja fakto, netyrinėja ir tiesos.

     Aukščiau aprašyta situacija leidžia teigti, kad pats sprendėjas-KT byloje dėl dvigubos pilietybės Konstitucijos aspektu dirbo ydingu pagrindu, kadangi KT įstatymas turi ryškių neatitikimo Konstitucijai momentų. Pritaikius Konstitucijos nuostatą, kad įstatymas, priešingas Konstitucijai negalioja, gauname tokią aritmetiką teisėje dėl dvigubos pilietybės. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją nėra joks Konstitucijos viršenybės ar teisėtumo garantas; KT nėra teisminės valdžios įstaiga; KT dvigubos pilietybės nenagrinėjo fakto klausimu, t.y., KT nutarimas dėl dvigubos pilietybės išnagrinėtas be konstitucinio pažinimo teisėje principo, o tai reiškia, kad ir tiesos klausimas nebuvo nagrinėjimo dalykas. Specialus KT 2006.06.06d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo buvo pripažinta, kad neprieštarauja, – kalbama prasme negali legalizuoti KT įstatymo Konstitucijos požiūriu, nes ir šis nutarimas paremtas KT įstatymo tais pačiais nurodytais trūkumais. KT teisėjai tiesiog pagal pareigas, mano supratimu, privalėjo žinoti, jog joks metodas  (verbalinis, teleologinis, sisteminis, dedukcinis ar indukcinis ir pan.) negali būti paremtas teiginiais ar žodžiais, kurių Konstitucijoje nėra, kada ji nustato KT funkcijas.  Ir, juolab, bet koks principas ar slėpinys, esantis Konstitucijoje, negali būti motyvuotas, paremtas įstatymų nuostatomis, neatitinkančiomis Konstitucijai ar tokių neatitikimų pagrindu suformuluotas.

      Nebe pagrindo jau buvo skelbta, kad KT šioje byloje nesilaikė Konstitucijos 102 straipsnio reikalavimų, kurie užrašyti tokie – KT savo funkciją privalo atlikti tik dėl tokių įstatymų, kurie galioja, nes Konstitucijoje esamasis laikas parašytas – „neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“. O nutarime net 15 atvejų iš 23, kur jau buvę įstatymai pripažinti priešingais Konstitucijai. Pavyzdžiui, nutarimo rezoliucinės dalies 2 p.: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10d. redakcija;  Žin., 1991, Nr. 36-981) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštaravo Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai“ . KT turėjo žinoti ir tai, jog ką tik aptartas pavyzdys bylos nagrinėjimo metu ne tik kad negaliojo (prieštaravo) Konstitucijos 12 str. 2d., bet ir pati Konstitucija dar nebuvo priimta ir, suprantama, pačio KT nebuvo 1991m. gruodį. Negana to, 1992.11.06d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnis jau buvo nustatęs, jog ankstesni teisės aktai galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai. KT neturėtų praktikuoti tokių dalykų, kurie susiję su jau negaliojančių aktų pripažinimu priešingais Konstitucijai, nes tas yra ne pagal Konstituciją ir daugiau nėra ką komentuoti. O šiuo atveju atrodo, kaip ir priedanga kokiam tai KT darbštumui ir intelektui įrodyti ar parlamento veiklai pažeminti, nes Seimas ir praeityje negerus teisės  aktus priimdavo.

     Panašus ir ne kartą aptartas KT nesiskaitymas su kalbos reikalavimais yra nutarime ir tada, kad KT „atskirąjį atvejį“ aiškina kaip „tik labai retą“ ir „ypač retą išimtį“. Galima būtų siūlyti laikas nuo laiko pažiūrėti į žodyną ar paskaityti kokias tai kalbos taisykles, kad tokių dalykų nebūtų. Bet šįkart šių žodžių pagalba daroma išvada, kas reiškia, jog jais pakeičiama Seimo patvirtinta atskirojo atvejo reikšmė ir Seimo išimtinė teisė nuspręsti.  Teisingai jau anksčiau buvo rašyta, kad Seimas ir tik Seimas turėjo ir turi teisę pasirinkti „atskirojo atvejo“ prasmę. Ir čia  svarbu, kad nebūtų bendras atvejis, kas reiškia, jog gali būti specialus ir pan. Net formaliai bet kurio teisės akto neatitikimas Konstitucijai negali būti aiškinamas aiškintojo sugalvotais žodžiais, kurie nėra bent jau sinonimai. Paprasčiau sakant, Konstitucijoje parašytų žodžių aiškinimas juos pakeitus kitais, kurie kertasi su parašytais Konstitucijoje ir gramatika, gali būti teisės pažeidimu ir juo yra, jei žodžiai ne sinonimai. O pažeidimo pagrindu doktrinos net ir KT negali kurti.

   Galiu patvirtinti, kad ir pačiam teko susidurti su gramatikos laisvamanišku aiškinimu. Vienas iš konstitucinės teisės žinovų p. J. Žilys mano aprašytą faktą (leidinėlyje „Lietuvos Konstitucijos projekto principai“, Vilnius, 1991, p.1), kurį cituoju: „Autorius, nuoširdžiai norėdamas padėti paruošti kuo geresnį Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą, o taip pat išreikšti savo požiūrį į pačius reiškinius, kuriuos turi reguliuoti Konstitucija“… po 10 metų tiesiog neskirdamas savybinio įvardžio „savo“  reikšmės, užrašė, kad tai buvo kartu su filosofų ir teisininkų draugijomis (J. Žilys. „Konstitucinis Teismas – teisinės ir istorinės prielaidos“, Vilnius. 2001, p. 115), nors rašinys buvo parašytas ne tik be filosofų, bet ir be sociologų ar teisės antropologų pagalbos. Be kita ko, Konstitucijos pagrindinės idėjos mano buvo paskelbtos iki to bent keliuose to meto žurnalo „Teisės apžvalga“ numeriuose. O įvardžiai „mano“, „tavo“ „savo“ ir į juos panašūs paprastai išreiškia nuosavybę – kam kas priklauso be jokių iš šalies galinčių pasirodyti priemaišų, –  bet kuriam rašančiam turi būti žinoma. 

   Tai galima būtų palikti kokiam tai asmeniniam nesupratimui, jeigu tokie gramatiniai ekskursai nebūtų atsidūrę net Konstitucijoje. Antai atrodo, jog Konstitucijos tose vietose, kur yra kalbama apie valdžios pareigūnų teises ir pareigas (funkcijas, įgalinimus), rašoma, kad tai „įgaliojimai“ ( Konstitucijos 63 ir kiti straipsniai). Akcentuoju, jog Konstitucijos ruošimo metu Civilinis kodeksas 67, 64 straipsniuose aiškiai buvo užrašęs, kad „Įgaliojimu laikomas rašytinis įgalinimas, vieno asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui“ ir kad „Sandoris, vieno asmens (atstovo) sudarytas kito asmens (atstovaujamojo) vardu pagal įgalinimą, pagrįstą įgaliojimu“. Tai reiškia, jog pagal įstatymo apibrėžimą įgaliojimas yra tik dokumentas, kuriame įgalinimai ar teisės bei pareigos parašytos. Kitokiame įstatyme įgaliojimo sąvokos kaip ir nebuvo. Tą kiekvienas žinojo, bet nebe kieno tai pagalbos Konstitucijoje „įgaliojimo“ sąvoka atsirado netiksli. Tiesa, žinau, kad šaknys tokio požiūrio glūdėjo kitur. Mat, paskutinėse SSSR ir LSSR konstitucijose rusiškas terminas „pravomočija“ teisės ir kalbų žinovų į lietuvių kalbą buvo išverstas „įgaliojimai“. Tačiau, pačioje rusų kalboje „pravomočija“ lyg ir ne įgaliojimas kaip dokumentas, o pirmiausia teisė ir pareiga. Pasekmė – neteisingi žodžiai apsprendė ir neteisingas sąvokas ir tuo parodė gana rimtą trūkumą. Be to, pakartoti kituose teisės aktuose.

   Nežinau, ką pats KT galvojo ir nereikia man to žinoti, kada jis savo 2006.11.13d. nutarimu Pilietybės įstatymo 16 str. 1d. (apie išimties tvarką) ir 20 str. 2d.(apie pilietybės sugrąžinimą) pripažino priešingais Konstitucijai. Bet to jis negalėjo padaryti. Ir priežastis labai paprasta – pareiškėjai to net neprašė, o Konstitucija tokios galimybės, kad pats KT be prašymo ieškotų sau bylų, nenumato (Konstitucijos 105, 106    str. str.). Tai rimtas priekaištas KT veiklai ir jis negali būti pateisintas jokiais argumentais, juo labiau, kada tai susiję su žmogaus teisėmis. KT teisėjai turi žinoti, jog bet kurių pareigūnų elgimasis ne pagal Konstituciją yra teisės pažeidimas ir ne bet koks, o konstitucinės teisės pažeidimas. Jo viena iš savybių yra ta, kad atsakomybė už tokį pažeidimą neturi senaties ir dingsta tik tuo atveju, jei Konstitucija yra pakeičiama.

   Tiesiog nesikartojant, belieka tik pritarti ir kitoms pastaboms, kurios buvo skelbiamos dėl 2006.11.13d. KT nutarimo ir ne kartą buvo aptarinėjamos. Antai, kad ir požiūris, jog pilietybė yra prigimtinė teisė. Tokiu atveju, bet koks svarstymas turėtų prasidėti ir pasibaigti bent jau tuo, kad Lietuvos pilietybės tik pats pilietis gali atsisakyti. Ir lyginti KT nutarime repatrijavusių teises su buvusiais lietuvių kilmės Lietuvos piliečiais ir įgijusiais kitų valstybių pilietybę, vargu,ar buvo reikalinga, nes tai labai skirtingi dalykai.

    Taigi, koks atsakymas galėtų būti, kad išspręsti dvigubos pilietybės problemą, kurios dirbtinumas akivaizdus. Einant konstituciniu valdžių pasidalijimo principu, tik Seimas turi įgalinimus tvarkyti pilietybės reikalus. Tą Seimas gali padaryti pagal savo kompetenciją, priimdamas atitinkamą Pilietybės įstatymą. Jis gali būti visiškai naujas, gali būti pataisytas ar net netaisytas tas Pilietybės įstatymas, kurio redakciją KT svarstė. Mano įsitikinimu, Seimas iš principo yra laisvas ir KT nurodymų kaip tokių gali nepaisyti, nes, kaip jau minėjome, pačio KT veikla paremta nuostatomis, kurios ne visos  atitinka Konstitucijai. Juk nagrinėti bylas be fakto pažinimo (kas reiškia ir be tiesos nustatymo) ar tiesiog pakeisti įstatymo žodžius į kitus, kurie ne sinonimai, ar nagrinėti įstatymą ar jo dalį praeityje, kada tik galiojančių įstatymų revizija yra nustatyta ir skelbti kokias tai išvadas apie pilietybės neatitikimą Konstitucijai, nėra teisinga.

     Sakyčiau dar daugiau – Seimo netgi pareiga taisyti padėtį įstatymų pakeitimais tais atvejais, kada panašios į teismus įstaigos ar teismai klysta, ypač, žmogaus teisių srityje. Betarpiškai bylos nagrinėjimo teismuose metu Seimas negali reikalauti ar nurodinėti, tačiau įstatymu taisyti padėtį gali ir net privalo. Konstitucinis valdžių pasidalijimo principas Konstitucijoje netgi įpareigoja tą daryti. Šiuo atveju KT, vadovaudamasis įgalinimais ne pagal Konstituciją, padarė klaidą, kuri gali būti tik įstatymu pataisyta. Įstatymų leidimo priedermė numatyta Seimui. O kada klaidas reikia taisyti, ši įstatymo leidybos funkcija įpareigoja Seimui ir pasinaudoti ryžtu tą daryti be jokios agitacijos ir be jokių klaidomis pridengtų išvadų bei pasiūlymų. Valstybėje negali būti  tokios situacijos, kad ir labai aukštos vienos valstybės įstaigos klaida trukdytų spręsti ir išspręsti bet kurią problemą, – dėl dvigubos pilietybės taip pat. Pažymiu, jog KT įstatymo 72 straipsnio 5 dalis, kurioje užrašyta draudimas pripažintą teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį, negali būti taikoma dėl pačio KT teisinės padėties neatitikimo Konstitucijai ir pačio KT nutarimo ydingumo. KT įstatymo 72 str. 5 d. galėtų būti privaloma tik tada, kada pats KT ir jo nutarimas būtų be trūkumų, t.y., atitiktų Konstitucijai.

     Konstitucinį ryžtą Seimui pataisyti Pilietybės įstatymą suponuoja pareiga leisti įstatymus valdžių pasidalijimo principo ir Konstitucijos atitikimo pagrindu. Jokių Konstitucijos pakeitimų tam nereikia. Pati piliečių valdžios samprata įpareigoja, jog tokie atvejai, kada įstatymai yra susiję su žmogaus teisėmis, juos keisti, taisyti ar naikinti būtina tiesiog nedelsiant, o ne laukti dešimtmečius. Ypač tada, kada žmogaus teisių pažeidimas atsiranda nebe valstybės įstaigų paramos ir dar pasklinda praktiškai po visą pasaulį. Jeigu teisybė, jog apie 70% KT teisėjų yra dar ir profesoriai bei aukštųjų mokyklų dėstytojai, tai ne visai teisinga KT nutarimo dėl dvigubos pilietybės dvasia galėjo persiduoti ir ne vienai teisininkų kartai nuo 2006 metų.Todėl Seimo ryžtas taisyti padėtį tampa dar svarbesniu. Kartu reikėtų  apgalvoti operatyvesnes priemones, kad nebūtų galimybės valstybės įstaigoms savo sprendimus paremti įstatymais, kurie neatitinka Konstitucijai.

      Ir dar  vienas dalykas. Jis yra toks – jeigu jau kada reikia turėti reikalų su teismais ir žmogaus teisių gynimu bei žmogaus teisėmis ir laisvėmis, tai tikrai įstatymų praktika turi būti paremta išimtinai pagal Konstitucijos tekstą su visais joje parašytais skyrybos, rašybos ir intonacijos ženklais. Ir jokiu būdu ne priešingai.

2017.09.26d.             Advokatas    Šarūnas  Vilčinskas