Sausio 13-oji

  Kas mes būtume be Sausio 13-sios? Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus… Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę… Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio…

 

Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs… Kokia trumpa mūsų atmintis – ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13-ją? Greitosiomis pasakyti, įvardyti?

Kas mes būtume be jų, reikliai ir rūsčiai žvelgiančių į mus iš anapus – ar dar nepavirtote Sausio 16-osios minia, daužiusia ne tik langus, bet ir jų sielas, ir mūsų širdis. Sausio 13- ji ir Sausio16-ji – tik trys dienos, bet tarp jų prarajá…

Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą – skolon, jų gyvybės ir aukos sąskaita. Kaltės jausmo – kad ne tu jų vietoje, kad tebesi, kad tuščiai bėga tavo dienos, už kurias sumokėjo jie.

Kas mes būtume be pavydo, – kad jie jau ten, Amžinybėje, o tu dar čia, paskendęs profaniškoje pilkųjų savo dienų tėkmėje, o akistatos su Raktininku – neišvengt…

Kas mes būtume be jų globos iš ten, iš aukščiau, jų visa apimančios, atlaidžios ir supratingos meilės mums, žemės kurmiams, įsiraususiems į savo suplėkusio gyvenimo urvelius?

Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonõs, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos – kas mes būtume?         

Ir ar būtume išvis?
* * *

O dabar keletas žodžių apie kiekvieną iš jų:

 kaip sutraiškytom kojelėm pas Dievulį tu nueisi
 pas senelį į dausas aukštąsias kas nuneš?…

 —————————————————————————-

 motinyte, nesirūpink, pagijau aš, užmiršau aš leteną to tanko baisią
 cherubinų nešama dabar linksmai keliauju aš…

                                                   (Bernardas Brazdžionis, „Aukos lelija“)

Loreta ASANAVIČIŪTĖ, 24-erių. Dvylikos brolių, išskridusių sakalais į dausas, seselė. Televizija rodė ir rodė nekaltą nuogą mergaitės kūną, pervažiuotą tanko vikšrų. Jos draugė, irgi Loreta, taip pat buvo paglemžta vikšrų, bet liko gyva. Loreta – tamsiaplaukė, juodomis kaip juodosios nakties žvaigždės akimis, kiek įkypomis – jos tėvas buvo iš totorių. Olandų skulptorius Boetes‘as sukūrė Indijoje jos paminklą iš granito. Deja, po vikšrais buvo ne šis granitas…

Virginijus DRUSKIS, 22-ejų. Po sovietinės armijos mokėsi KTU. Vedė tik prieš metus. Pamatęs, kas vyksta, pasakė – „nesiduosiu žeminamas…“ Ką jis norėjo tuo pasakyti, dabar nebesužinosime…Nors buvo įvaldęs Rytų kovos menus, jų dvasią, krito pirmasis – kulka buvo greitesnė…

Darius GERBUTAVIČIUS. Rokeris. Pats jauniausias iš sakalų – dar neturėjo nei 18-kos. Keturios kulkos pataikė į kojas, penktoji buvo paskutinė. Tėvas per laidotuves pasakė: „Ačiū Dievui, gulės savo žemėje, ne afganistanuose…“ .Buvo vienintelis vaikas šeimoje.

Rolandas JANKAUSKAS, 22-ejų. Aukštas, stiprus. Iš KTU buvo paimtas tarnauti laivyne. Grįžęs, už poros mėnesių žuvo po ratais šarvuočio, kurį vairavo tie , su kuriais kartu tarnavo. Kilęs iš inteligentiškos šeimos. Tėvas, chorvedys, po sūnaus žūties parašys jam skirtą muzikinį kūrinį.

Rimantas JUKNEVIČIUS, 25-rių, marijampolietis. Mėgo klasikinę muziką, už užsidirbtas lėšas pirkosi aparatūrą. Senelis, 1945m. jėga paimtas į Raudonąją armiją, nuo vokiečių kulkos žuvo Berlyne. Anūkas nuo ruso kulkos žuvo Vilniuje. Už ką jis žuvo? Už tai, kad lietuviai, jei ir žūtų, tai už Lietuvą.

Alvydas KANAPINSKAS, 39-erių. Irgi atitarnavęs SA. Žuvo ne prie TV bokšto, kaip jo bendražygiai, bet Konarskio gatvėj, prie Radijo ir televizijos pastato – dabar ten mažas Kryžių kalnelis. Žmona pasakoja, kad jų šeimos laikrodis sustojo šeštą valandą ryto – kai krūtinėje amžiams įstrigusi kulką atėmė jos vyrui gyvybę, o jų šeimai – paprastos, žmogiškos laimės galimybę…

Algimantas Petras KAVOLIUKAS, 52-ejų, pardavėjas iš Karoliniškių. Sausio 13-ąją, vidurdienį, sūnus Gintaras grįžo atostogų iš sovietinės armijos ir taksi iš geležinkelio stoties atskubėjo namo. Duris atidarė juodai apsirengusi motina. Tėvą prieš keliolika valandų buvo pakirtusi kulka.

Vidas MACIULEVIČIUS, 25-erių. Nušautas į nugarą. Liko dvejų metukų sūnelis Simukas.

Titas MASIULIS, 29-erių. Vienintelis kaunietis. Tarnavo laivyne. Sąjūdininkas, atsisakė sovietinės pilietybės. Liko trys seserys. „Gulėjo karste gražus kaip karalaitis…“ – motinos žodžiai.

Alvydas MATULKA, 35-erių, iš tremtinių šeimos. Atvykęs iš Rokiškio, išklausė Katedroje mišias ir nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. Tolumoje – bet atrodė čia pat – pasigirdo tankų šūviai. „Jie šaudo į žmones ?!“ – lyg paklausė, lyg apstulbo, pasakoja giminaitė. Ir susmuko ant žemės – plyšo širdis. Jaunam, sveikam, niekad nesirgusiam…         

Apolinaras POVILAITIS, 54-erių, vyriausias amžiumi, kilęs iš Vinco Kudirkos giminės. Šaltkalvis, turėjo auksines rankas. Jau buvo susidūręs su sovietų desantininkais, muštas Katedros aikštėj, per „bananų balių“. Šį kartą buvo ne bananas, bet kulka…

Ignas ŠIMULIONIS, 17-kos, moksleivis dvyliktokas iš Vilniaus. Iš nespalvotos nuotraukos žvelgia vaikinukas labai lietuvišku veidu – tikriausiai šviesiaplaukis, tikriausiai strazdanotas… „Geležinio vilko“ kuopos šaulys – tai skamba. Tačiau šįkart jaunajam šauliui neteko iššauti – jį patį priešo kulka pasirinko taikiniu…

Vytautas VAITKUS, 48-erių, kuklus ir darbštus žemaitis nuo Šilalės. Nušautas tiesiai į širdį.

Vytautas KONCEVIČIUS, 50-ies. Aukštos kvalifikacijos darbininkas. Jaunystė praėjo Sibire, ten žuvo tėvas, kapas nežinomas. Šešerių metų broliukui motina pati savo rankomis iškasė duobę. Mirė nuo žaizdų ilgai ir sunkiai, visą mėnesį, kartu su juo kasdien mirdavome ir mes…
* * *

DULCE ET DECORUM EST PRO PATRIA MORI – kilnu ir garbinga už Tėvynę mirti. Tačiau pati mirtis atrodo kitaip:

„…padaryti šie kūno sužalojimai: muštinės, traiškytos žaizdos kakle, pakaušyje, apatinėje lūpoje, su aplinkinėmis kraujosruvomis. Kaukolės skliauto, pamato ir veidinės dalies kaulų lūžimai, galvos smegenų suspaudimas su kraujosruvomis, daugybiniai krūtinės, nugaros, liemens, žastų, alkūnės nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, dešinės menties, dešinio raktikaulio, dalies šonkaulių lūžimai, diafragmos, abiejų plaučių plyšimai, masyvi dešinės pusės pilvaplėvės kraujosruva, blužnies ir kepenų plyšimai…“ (iš medicininio dokumento).

Taip atrodo mirtis realybėje. Kitaip ji atrodo paminkluose. Ar mokame juos statyti? Ar mokame išlaikyti atminimą tų, kurie mokėjo už mus numirti. Mirti mes mokame, bet po to… Dar nepastatėme deramo paminklo PARTIZANUI, o jau pasigirsta raginimai statyti paminklą kolaborantui…

Štai šiandien jie čia, šitoje erdvėje, kartu su mumis. Jauna, nekalta mergaitė ir dvylika vyrų, daugiausia jaunų, nuo moksleivio iki penkiasdešimtmečio. Visi jie, išskyrus moksleivius, buvo paimti tarnauti į priešo-okupanto kariuomenę, kuri juos ir nužudė. Dauguma jų – tremtiniai ar iš tremtinių šeimos, likę gyvi po sibirų, bet tų pačių blogio demonų pasivyti tada, kai jau , atrodo, buvo paprastos žmonių laimės galimybė. Visi jie – iš pačių tautos gelmių, liaudies, eilinių žmonių, nei vienos garsenybės arba, kaip dabar sakoma, elito. Ir visi Jie – jau amžini, amžiams mūsų, mūsų tautos atminty, ir liks ten, kol bus gyva tauta, ir pirmas požymis, kad tautos nebelieka, bus tas, kada jos atmintyje pradės nebelikti jų atminimo. Kartais išgirsti, o ypač iš tų, kurie išvažiuoja – kas ta tauta, kur ji, kas ją matė, ar tai ne išsigalvojimas, mokslinčių vaizduotės peršamas miražas?.. Atsakymas būtų – pažvelkite į šias nuotraukas, pažvelkite į jų palikuonis.. Štai ji, tauta! Jie, kurie sėdi čia, salėje, ir tie, kurie žvelgia į jus, į jūsų sielas iš aukštybių, jie ir yra tauta, jie ir yra įrodymas, kad tauta yra išties, õvyje, o ne kieno nors vaizduotėje…

Bernardinai.lt, tiesos.lt

Sausio 13-oji

Šiandien Sausio13-oji – Laisvės gynėjų diena. Sausio 13-ąją  Nepriklausomybės priešai šaudė į laisvą žodį, lietuvišką kalbą. Pskovo desantininkai šaudė draustomis centruotomis kulkomis. Tiesiai į širdis. Jei, anot frontininkų, būtų šaudę nuo stogų, tai būtų šaudę į galvas…
Budėjusieji prie Aukščiausiosios Tarybos, Televizijos bokšto, Radijos ir Televizijos komiteto niekada nepamirš Sausio13-osios  – ji giliai įsirėžė į mūsų atmintį. Sausio13-osios naktis tapo  mūsų laisvės, kovos, pasipriešinimo  ir pergalės simbolis, tai – Pergalės džiaugsmo ir netekties liūdesio diena..

(daugiau…)

SAUSIO 13-OJI

Just. Marcinkevičius

Diena atrištom akim.
Tauta – iš kapo pakilus.
Viešpatie, leisk jai atgimt –
Tebūna jos žodžiai kilnūs.

Pašauk ją. Pašauk atsitiest
Ir laisvę išskleist kaip esmę.
Štai mes, ir mūsų tik tiek –
Kiek buvo ir kiek esame.

Kiek būsim šioje dienoje
Sudygę augimui ir brandai.
Ant žemės gyvi ir po ja,
Paženklinti lietuvybės randais.

Prie savo kalbos prikalti,
Prie istorijos prirakinti.
Žmonės, jūs nekalti,
Jūs tik labai iškankinti.

Bet jau esam atrištom akim
Ir kaip vėliava jau pakilę.
Lietuva, leisk mums atgimt,
Tebūna mūs polėkiai kilnūs.

***

Kokia svarbi ir tragiška buvo toji naktis. Tie, kurie buvome prie TV bokšto, kurie apjuosėme jį susikibę rankomis, susirėmę petys į petį, kuriuos karšta arbata vaišino žmonės iš aplinkinių namų – niekados nepamiršime kraupiosios nakties.

Ne visus sužeidė fiziškai, ne visų artimieji žuvo. Sausio 13-osios naktis –tautos stiprybės išbandymo, jos patriotizmo naktis. Ir mes atstovėjome, įgijome tvirtybės.

Ar galėjo kas patikėti, kad nepriklausomoje Lietuvoje įsigalės žmogaus nuskurdinimo, viešo apvogimo teisė? Ar dėl tokios nepriklausomos Lietuvos už jos laisvę žuvusieji sumokėjo pačia brangiausia kaina – gyvybe?

Ar niekam negraužia sąžinė, kad per dvidešimtmetį Lietuva nuskurdo, o penki procentai šalies gyventojų tapo milijonieriais?

Kodėl pusė milijono darbingų žmonių apleido savo gimtinę, kad galėtų išgyventi, pragyventi, kad nereikėtų stovėti su ištiesta ranka ir nusižeminusiems prašyti bet kokio darbo?
Kodėl buvo leista prichvatizacija, kodėl žemes galėjo perkelti išrinktieji, pamiršę, kad reikia pirkti ar parduoti, kodėl valstybės turtas buvo taip lengvai iššvaistytas? Ar tik komunistai-socdemai kalti? Nejau penkias dešimtis metų trukęs tautos genofondo naikinimas įteisino vagystę kaip gyvenimo būdą?

Kas atsakys, kodėl saujelė LR Konstitucinio teismo teisėjų ir Prezidentė nusprendė už mūsų tautos išrinktą Seimą, kad išvykusieji neturėtų teisės išlaikyti prigimtinės Lietuvos respublikos pilietybės, nes spiriami būtinybės, jie turėjo priimti kitos šalies pilietybę?

Kas šiandien sprendžia tautos gyvybės ir išlikimo klausimą? Ar jis kam nors dar rūpi?

Kas dėl visko kaltas? Ar atsakys kas nors į šiuos klausimus?

Lietuvių tauta iš seno nepasidavė nei rusinimui, nei susinimui. Tie, kurie žinome savo tautos istoriją, jos nepainiojame su okupantų primestaja. Žinome, kas Sausio 13-osios naktį šaudė ir kodėl – buvo tikimasi, kad lietuvių tauta pasiduos. Apsiriko. Mūsų tauta parodė, kad jos dvasingumas stipresnis už fizinį būvį – atstovėjome kruviną sekmadienio naktį ir apgynėme Tėvynę, nes dar anksčiau už mus aukojosi Lietuvos partizanai-miško broliai…

Kad šiandien ne viskas gerai Tėvynėje esame kalti ir mes patys išsirinkę tokią valdžią. Gal, pasimokę iš savų klaidų, į kitus rinkimus ateisime atidesni, tvirtai nusistatę nerinkti populistų, siekiančių seimūno mandato tik savanaudiškais tikslais.

Amžina pagarba tiems, kurie atidavė gyvybę už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, kurie rizikuodami viskuo atstovėjo, buvo kartu.

Tikiu, jei prireiktų, mes ir vėl stotume ginti savo Tėvynės, kur bebūtume – šiapus ar kitapus Atlanto. Žuvusieji už Laisvę mus įpareigoja nepasiduoti.

Nuotr.: Sausio 13-oji. Koliažas. Autorė Audronė Beckman, TX

(daugiau…)