Taigi ką daryti? Liudviko Jakimavičiaus atsakymas į esminį šiandienos klausimą

Taigi ką daryti? Liudviko Jakimavičiaus atsakymas į esminį šiandienos klausimą Šiandienos politinę situaciją labai tiksliai nusakė profesorė Rasa Čepaitienė (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/rasa-cepaitiene.-klausimai-politologams). Joks šiaudinis „elito“ politologas net per šviesmylę nėra priartėjęs prie tokių aiškių ir tiesių klausimų kėlimo.

Pagrindinis iškeltas klausimas: „Ką daryti visuomenei tokioje situacijoje?“

Jei Lietuvos visuomenė turėtų bent kokių politinio brandumo požymių, atsakymas būtų labai aiškus – rytoj pat turėtų išeiti į gatves, rinktis į Daukanto aikštę ir nesitraukti, kol iš ten nepasitrauks ponia su visa lezbinaičių ir bailių pataikūnų svita. Panašiai, kaip prieš kelias savaites padarė armėnai.

Bet lietuviai – ne armėnai, ir į aikštes neišeis. Lietuviai yra neįtikėtino masto bailiai, merkantilai ir egoistai, pataikūnai ir veidmainiai. Tokia užaugo karta, kuriai nusispjaut ant tos Lietuvos. Gyvena šuns gyvenimą ir jiems taip patinka, kol konkrečiai jo nepradeda spardyti. Tuomet jau pabrukęs uodegą ima inkšti arba bėga į užsienį tarnauti mandagesniam ponui.

Todėl manau, kad Maidano galimybė yra labai menkai tikėtina. Tad ir raginimai išeiti į gatves gali turėti labai dviprasmiškų pasekmių.

Paaiškinsiu, kokių. Akivaizdu, kad yra tikrų tikriausia valdžios krizė. Lenino žodžiais tariant, viršūnės nebegali gyventi po senovei. Vyksta pjautynės aukštutinėse vištidės lentynose. Besipjaunančios grupuotės nori į tas pjautynes įvelti kuo didesnes visuomenės grupes. Neužmirštuolininkai (Grybauskaitės klapčiukynas su konsevatorių politiniu šliundrynu) ginsis nagais ir dantim nuo ne ką geriau atrodančio karbauskinio liaudies gaivalo, neblizgančio nei intelektu, nei sugebėjimu racionaliai veikti.

Atsitiktų kažkas panašaus į pilietinį konfliktą. Ir visai nesvarbu, kas būtų laimėtojas, Lietuvai nuo to geriau nepasidarytų.

Mano galva, todėl protingiausia būtų elgtis taip: visuomenė turėtų laikytis šiek tiek atokiai nuo tų pjautynių ta prasme, kad neįsiveltų aktyviai talkinti kuriai nors pusei, bet, laikydamasi distancijos, agituotų kuo nuožmiau kautis pačią valdžią dėl valdžios, kad patys išsipjautų, gražiai pažadant būsimą paramą laimėtojui.

Kaip 30 metų jie mus vienus su kitais priešino, atsilyginkim jiems tuo pačiu. Katalizuokim jų pjautynes. Tegu išsipjauna, o tada ateisim užkasti lavonų ir labai gailiai apraudosim.