Vytautas Vyšniauskas apie baimę. Kalbėjau ir už tuos, kuriuos jau įbaugino, kurie net tam, ką pasakiau, viešai pritarti neišdrįs

Vytautas Vyšniauskas apie baimę. Kalbėjau ir už tuos, kuriuos jau įbaugino, kurie net tam, ką pasakiau, viešai pritarti neišdrįsKelios pastabos apie ta, kas ir kodėl kalbėta mitinge Simono Daukanto aikštėje, Vilniuje, balandžio 25 dieną.

Kalbėjau už pažįstamus žmones – pradedant studentais ir baigiant dėstytojais, – kurie dažnai bijo viešai pasakyti tai, ką sako privačiai, bijo viešai paremti (nors privačiai palaiko), bijo būti pasmerkti savo akademinių „draugų“ ir „klanų“, bijo būti su kuo nors supriešinti, bijo netekti darbo, netekti galimybės toliau studijuoti.

Įtampa, spaudimas, subtilios užuominos, užmaskuotos sankcijos ir panašūs dalykai seniai tapo kasdienybe. Daugybė žmonių dažnai net bijo ar nenori socialiniuose tinkluose spustelėti mygtuko „patinka“ ties tuo, kas jiems patinka, jei tik tai gali turėti nors menkiausių padarinių. O jų turi – pagal patiktukus žmonės yra blokuojami, atfiltruojami, sekami, teko girdėti net apie iškvietimus pasiaiškinti dėl tokios virtualios paramos tam, ko galios pozicijoje esančiųjų požiūriu remti nederėtų. Pagal patiktukus žmonės nustoja sveikinęsi.

Ar tai normalu, kai bet kokiu aštresniu klausimu tu susilauki daugybės palaikymo, tau rašo laiškus, asmenines žinutes, skambina, būtinai pagiria sutikę gyvai, bet viešumoje nieko panašaus niekada neišgirsi. Ir dėl to nėra kalti tie, kas nenori prarasti savo mylimų veiklų ar pragyvenimo šaltinių. Ne, tai būtent tiems, kurie palaiko tokią baimės atmosferą, tenka visa kaltė už tai, kad kartais net geriausi jų bičiuliai jaučiasi prispausti dėl to, kad negali viešai adekvačiai kalbėti ar net atsistoti šalia jiems patikusioms idėjoms atstovaujančių žmonių.

Ne, nesakau, kad mano ar mano bendražygių pažiūrų žmonių yra labai labai daug, bet jie bijo. Taip nėra. Tačiau jų yra gerokai daugiau nei matyti viešumoje. Labai daug yra žmonių, kurie tau pritartų vienu ar kitu klausimu, bet to niekada nedrįs padaryti, nes iš karto bus susaistyti su tais klausimais kalbančiais žmonėmis ar judėjimais, juos ekstrapoliuojant į visus kitus klausimus. Taip neturi būti.

Nekaltinu, nesmerkiu ir netgi visiškai palaikau tylinčius ir nesirodančius. Niekas neprivalo eiti į viešumą prieš savo valią ar rizikuodamas asmeniniu gyvenimu ir savo šeimos gerove. Niekas! Tačiau yra taip darančių, ir dėl to kalti opresoriai, susikūrę patogius akademinės mafijos tinklus, įvairias organizacijas ir struktūras, kurios leidžia vieniems kitus dangstyti ir daryti spaudimą išstumiant nepatogias pažiūras ar jų raišką net iš tų žmonių, kurie yra jų pačių tarpe, kad tik nebūtų iš to tarpo išmesti dėl vieno ar kito kitaip permanyto klausimo.

Mūsų oponentai remiasi patyčių, gėdinimo, pasmerkimo, ironizavimo ir perrėkimo strategijomis, kitaip tariant, įbauginimu – tai geriausias mano išsakytų teiginių įrodymas.

Bet pamažu to nebeužtenka, ir kuo toliau, tuo daugiau dalykų, kurie iki šiol buvo daromi, nebeužteks.

KOMENTARAI:

liūdna       2018-04-27 18:23

Išgyvenau sovietmetį todėl viskas iki koktumo pažįstama. Ir baimės jausmas pažįstamas ir kolektyvinis “pasmerkimas” ir visas praeities peizažas atgijo prieš akis, perskaičius gerb. Vytauto straipsnį. Apmaudu. Ėjome, ėjome apie trisdešimtį metų ir niekur nenuėjome. Eilinį kartą prisimenu epizodą iš vienos dramaturgo K. Sajos pjesės – minia giliai įklimpusi į smalą, sunkiai traukia iš smaluotas kojas ir eina, eina, eina…O iš tikrųjų niekur nenueina, stovi vietoje su į smalą sukištomis kojomis.
Ačiū, Tau, jaunas žmogau, už drąsą.

dėdės tomo trobelė       2018-04-27 16:41

gražiai dagyventa “laimėjusios demokratijos” santvarkoje. jei dirbsi rankomis, kasi ar mūrinsi tai kalbėk tu ką nori, bet jeigu esi viešas asmuo tai mažų mažiausia privalai savicenzūruotis, nes darbo netekimas tolygus mirčiai. banko paskolos, anstoliai paleisti nuo grandinės. sistemos krumpliaračiai sumals bemat.