Kęstutis Masiulis išsityčiojo iš A. Verygos, kuris palaikydamas Skvernelį nusiskuto plikai.
Kai Masiuliui pasiūlė atsiprašyti, jis replika: „Atsiprašyčiau, jei man kas nors imtų ir paaiškintų, kodėl taip negalima“. Daugiau
Gyvenimiškos istorijos
Justina GAFUROVA. Medikų pasmerktas lietuvis atsigavo prieš pat eutanaziją
Ieškant geriausių sprendimų Lietuvoje dažnai sukame galvas į Vakarus, kur, manome, jog viskas sustyguota pavyzdingai. Tačiau kartais įvaizdis apgaulingas. Tuo įsitikino lietuvė Vilija Stančiauskaitė, akis į akį susidūrusi su vakarietiška Olandijos medicinos sistema, kur pacientams taikoma „komfortiška mirtis“. Iki tol moteris nebūtų įsivaizdavusi, kad teks plėšti vieno iš savo sūnų gyvybę iš medikų rankų – myriop gydytojų pasiųstas jaunas vaikinas paskutinę akimirką pramerkė akis.
Algimantas Rusteika. Iš feisbuko gyvenimo: apie žmones su kaukėmis
Vis kas nors paklausia dėl feisbuko „draugų“ ir „sekėjų“ – ko tu šito ar kito neblokuoji, nes jis kalba ne taip kaip mes, anonimas, koks nors vatnikas ar konservatnikas ir t.t.
Iš tikrųjų, tai žmonės, kurie čia slepiasi po tuščiais paveiksliukais, svetimais atvaizdais, gyvūnėliais, trispalvėmis ir netikromis pavardėmis. Kas jie?
Algimantas Rusteika. Kai aš buvau vienintelis vyras
Kai įeini pro duris, pasuki dešinėn ir koridoriaus gale būna baltos medžio plaušo durys: didelis, privalomasis alijošius ant palangės, apvalus stalas su pasogine, suskalbta mamos staltiese – šilko siūlais drobėje išsiuvinėtos tulpės, pilki kutai pakraščiuos, iš skiaučių, sujungtų peltakiu, kuriuos mama vadindavo mereškavimais. Čia šiaurinė miesto pusė, saulės nematyt niekada, tik kiemo gale, šalia restorano stogo, ant kurio kaip prikaltos laukia atliekų žuvėdros, kyšo vandentiekio bokštas ir sekmadienio rytais nuo ežero atsklinda baltosios bažnyčios varpas.
Algimantas Rusteika. Kovo 11-ji. Rekviem
Tragedija baigėsi. Žemes nuo tavo akių nukasė, bet šviesos nesugrąžins. Dabar, kaip visada, dar ašaroms nenudžiūvus, prasidės farsas, vadinamas gyvenimu. Viskas bus apie tave, nors tave seniai pamiršo, dabar tik apie mus, mūsų, mums, kurie šitaip už tave.
Iki ryto kaukšės klavišai ir tarkšės išpuoselėti raudoni žiurkyčių nagiukai į ekranėlius. Dabar gimsta tekstai, gimdantys klikus, kurie gimdo komentarus, žinomumą, pasidalinimus ir kainas. Teisė žinoti ir kuo daugiau detalių, kaip, kur, kodėl, ką, kas, keliese tau, kuo, kada darė ir ko ne. Daugiau
Kaip susitaupyti pinigų senatvei
Gyveno senukas ir senutė, kurie buvo vedę jau 60 metų. Jie dalijosi visais rūpesčiais, apie viską pasikalbėdavo. Jie neturėjo viens nuo kito jokių paslapčių, išskyrus batų dežutę, kurią senutė laikė spintoje. Senukas niekuomet nebuvo atidaręs dėžutės ir niekad apie ją neklausinėdavo.
Viskas baigta
Viskas baigta. Atsiguliau. Jau atsisakė visi sąnariai. O atrodė, kad mano daliai užteko vaikystėje sulaužyto stuburo. Netgi buvo per daug. Tačiau ne — pasirodo dar per mažą kryžių nešiau…
Guliu ir žiūriu į lubas — bijau net kryptelėti, kad nepabudinčiau skausmo, nors nugara jau nutirpusi. Svarbu nepajudėti. Ir su siaubu galvoju, kaip reikės atsisėsti, atsikelti ir nušliaužti iki prausyklos. O juk reikės. Mintimis susiplanuoju kiekvieną centimetrą.
Knyga ,,Mes esame čia”
Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis sausio 26 d. susitiko su knygą apie Holokausto Lietuvoje istoriją parašiusia autore ir žurnaliste Ellen Cassedy. Knygoje „Mes esame čia“ Holokausto istorija Lietuvoje pateikiama per autorės šeimos išgyvenimus ir netektis. Pasak E.Cassedy, knygą ji rašė tikėdama, kad tai padės stiprinti lietuvių ir žydų dialogą bei jų tarpusavio supratimą.
,,Draugė”…
Šią vasarą buvau Lietuvoje. Daug laiko praleidusi su mama, skyriau jo ir savo giminaičiams, artimiausiems draugams, tiksliau – draugėms. Smagu pasimatyti su žmonėmis, su kuriais kartu užaugome, gyvenome toje pačioje gatvėje, mokėmės toje pačioje mokykloje ar net vienoje klasėje. Aplankiau ir tas drauges, su kuriomis suvalgėme ne vieną ,,pūdą druskos”, bestudijuodamos Vilniuje…
‚,Toks likimas……..‘‘ (Tikra istorija)
Ji atrodė gražesnė nei kitos miestelio moterys, tokia skaistaveidė, raudonskruostė, besiritančiom per kaktą garbanom, kurias, tarsi jūros bangeles, pati sukeldavo – jas švelniai formuodavo stiklinaitėn įmerkusi pirštukus. Plaukai paisė jos noro ir bangavo visom kryptim. Kaimynės naudojosi savos gamybos suktukais (populiariai vadinamais ,,bigudukais“) – laikraščio skiaute Daugiau