Vis kas nors paklausia dėl feisbuko „draugų“ ir „sekėjų“ – ko tu šito ar kito neblokuoji, nes jis kalba ne taip kaip mes, anonimas, koks nors vatnikas ar konservatnikas ir t.t.
Iš tikrųjų, tai žmonės, kurie čia slepiasi po tuščiais paveiksliukais, svetimais atvaizdais, gyvūnėliais, trispalvėmis ir netikromis pavardėmis. Kas jie?
Kai įeini pro duris, pasuki dešinėn ir koridoriaus gale būna baltos medžio plaušo durys: didelis, privalomasis alijošius ant palangės, apvalus stalas su pasogine, suskalbta mamos staltiese – šilko siūlais drobėje išsiuvinėtos tulpės, pilki kutai pakraščiuos, iš skiaučių, sujungtų peltakiu, kuriuos mama vadindavo mereškavimais. Čia šiaurinė miesto pusė, saulės nematyt niekada, tik kiemo gale, šalia restorano stogo, ant kurio kaip prikaltos laukia atliekų žuvėdros, kyšo vandentiekio bokštas ir sekmadienio rytais nuo ežero atsklinda baltosios bažnyčios varpas.
Tragedija baigėsi. Žemes nuo tavo akių nukasė, bet šviesos nesugrąžins. Dabar, kaip visada, dar ašaroms nenudžiūvus, prasidės farsas, vadinamas gyvenimu. Viskas bus apie tave, nors tave seniai pamiršo, dabar tik apie mus, mūsų, mums, kurie šitaip už tave.
Iki ryto kaukšės klavišai ir tarkšės išpuoselėti raudoni žiurkyčių nagiukai į ekranėlius. Dabar gimsta tekstai, gimdantys klikus, kurie gimdo komentarus, žinomumą, pasidalinimus ir kainas. Teisė žinoti ir kuo daugiau detalių, kaip, kur, kodėl, ką, kas, keliese tau, kuo, kada darė ir ko ne. Daugiau
Gyveno senukas ir senutė, kurie buvo vedę jau 60 metų. Jie dalijosi visais rūpesčiais, apie viską pasikalbėdavo. Jie neturėjo viens nuo kito jokių paslapčių, išskyrus batų dežutę, kurią senutė laikė spintoje. Senukas niekuomet nebuvo atidaręs dėžutės ir niekad apie ją neklausinėdavo.
Viskas baigta. Atsiguliau. Jau atsisakė visi sąnariai. O atrodė, kad mano daliai užteko vaikystėje sulaužyto stuburo. Netgi buvo per daug. Tačiau ne — pasirodo dar per mažą kryžių nešiau…
Guliu ir žiūriu į lubas — bijau net kryptelėti, kad nepabudinčiau skausmo, nors nugara jau nutirpusi. Svarbu nepajudėti. Ir su siaubu galvoju, kaip reikės atsisėsti, atsikelti ir nušliaužti iki prausyklos. O juk reikės. Mintimis susiplanuoju kiekvieną centimetrą.
Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis sausio 26 d. susitiko su knygą apie Holokausto Lietuvoje istoriją parašiusia autore ir žurnaliste Ellen Cassedy. Knygoje „Mes esame čia“ Holokausto istorija Lietuvoje pateikiama per autorės šeimos išgyvenimus ir netektis. Pasak E.Cassedy, knygą ji rašė tikėdama, kad tai padės stiprinti lietuvių ir žydų dialogą bei jų tarpusavio supratimą.
Šią vasarą buvau Lietuvoje. Daug laiko praleidusi su mama, skyriau jo ir savo giminaičiams, artimiausiems draugams, tiksliau – draugėms. Smagu pasimatyti su žmonėmis, su kuriais kartu užaugome, gyvenome toje pačioje gatvėje, mokėmės toje pačioje mokykloje ar net vienoje klasėje. Aplankiau ir tas drauges, su kuriomis suvalgėme ne vieną ,,pūdą druskos”, bestudijuodamos Vilniuje…
Ji atrodė gražesnė nei kitos miestelio moterys, tokia skaistaveidė, raudonskruostė, besiritančiom per kaktą garbanom, kurias, tarsi jūros bangeles, pati sukeldavo – jas švelniai formuodavo stiklinaitėn įmerkusi pirštukus. Plaukai paisė jos noro ir bangavo visom kryptim. Kaimynės naudojosi savos gamybos suktukais (populiariai vadinamais ,,bigudukais“) – laikraščio skiaute Daugiau
Bendrabutis klegėjo, kaip išdraskytas širšių lizdas: ant visų namo paradinių durų buvo iškabinti skolininkų sąrašai su griežtu prierašu apie teisminį sumų išieškojimą, jeigu iki nurodytos datos nebus susimokėta… Už šilumą, už vandenį, už elektrą ir „kitus“ patarnavimus. Šie „kiti“ labiausiai visus ir siutino, nes niekas taip ir nematė jų atliekant, o sumelė už juos buvo didoka.
Nusileido Angelas iš Dausų ir pagarbiai sustingo pamary Drąsiaus Kedžio mirties vietoje. Nusileido su aiškiu visų persekiojamųjų palaiminimu ir nuoroda į pomirtinę Dangaus Karalystę…
Labiausiai Angelu džiaugėsi mažoji Kedytė – dabar ne tik ji viena turi Sargą, bet ir tėvelis taip pat! Svarbiausia – tėvelio Angelą visi mato. Iki šiolei tik su ja viena vienuže Angelas kalbėjo, žaidė ir sergėjo, tačiau kiti jo nematė.