Ese apie ,,Kalinius ir kalėjimo personalą“

Yra atsiliepiančių apie mokyklą kaip apie ,,kalėjimą’’. Keistokas kalėjimas, jame mokoma apie genijus ir ju didžiuosius išradimus, kaip: I. Niutono, Pitagoro, D. Mendelejevo, Galileo Galilejaus…. Planetos didieji išminčiai nėra ,,prasukami’’ kaip trumpametražinis filmas, jų analizei skiriama daug laiko – metų metus.

Daugiau

Dvidešimt dveji metai kartu…

Esu jau 22 metus vedęs. Vieną dieną pažiūrėjau į savo žmoną ir sakau:
– Brangioji, prieš 22 metus mes turėjome nušiurusį butą, neturėjome automobilio, neturėjome televizoriaus, neturėjome pinigų ir miegojome ant iškleidžamos sofos. Bet kiekvieną vakarą aš guldavausi su karštai atrodančia 18-mete.
Dabar mes turime nuostabų namą, du automobilius, karališko dydžio lovą, pinigų ir plokščio ekrano televizorių. Bet aš miegu su 40- mete moterimi. Man atrodo, kad aš savo pareigą atlikau, o tu savas – pernelyg jau apleidai…

Mano žmona, pasirodo, labai supratinga moteris. Ji pasiūlė man susirasti 18-metę merginą. Ji patikino padarysianti viską, kad aš vėl gyvenčiau nušiurusiame bute, be automobilio, televizoriaus, pinigų ir vėl miegočiau ant tos išskleidžiamos sofos …

Argi pagyvenusios bei patyrusios moterys ne nuostabios … ??? Jos tikrai žino, kaip išspręsti vidurio amžiaus krizę.. . O beje, Vidutinio Amžiaus krizė būdinga ne vien tik vyrams, bet ne ką mažiau ir moterims… Pasaulis sukasi visiems taip pat, į tą pačią pusę…

Atsiuntė Irena Š., CA

Daugiau

Alfonsai (kirtis ant ,,o” )

Alfonsai (kirtis ant ,,o” )
Jei būčiau vyras, niekada nenorėčiau atsidurti jų — ,,alfonsų” (moterų išlaikytinių) padėtyje. Yra juk tokia rūšis stipriosios lyties atstovų — be sąžinės, savigarbos, gerai besijaučiančių, nesidrovinčių, jei juos išlaiko merginos ar moterys. (Tai netaikoma esantiems šeimoje, kai semiama iš bendro aruodo, kai vienas ar kitas daugiau ar mažiau į jį įdeda). Nieko nuostabaus, kai tikra draugė padeda finansiškai savo draugui, o šis būtinai kada nors pasielgs taip pat. Bet, kai koks sugyventinis ar meilužis, pretenduojantis į moters širdį, sąmoningai, egoistiškai naudojasi jos gerumu, nuoširdumu, juolab, kai provokuoja ją taip elgtis — gryniausia gėda. Daugiau

JEI IŠTIKTŲ NELAIMĖ?!

— Būkit atsargūs! — Tikriausiai banalu būtų mokyti vienas kitą tokiu naiviu pasakymu. Mes juk suaugę žmonės, savarankiškai atsidūrę už tūkstančių kilometrų, perskridę Atlantą, įsikūrę įvairiose Amerikos valstijose, dar įvairesniuose didmiesčiuose…Didelė dalis trečiosios bangos imigrantų čia jau gyvena kelerius ar net keliolika metų. Turintieji          dokumentus (žaliasias korteles, studentų, darbo vizas ar net JAV piliečių pasus…) ramiai miega, jiems daugiau galimybių čia kabintis į gyvenimą – prašyti, reikalauti, ginti savo orumą, skųstis, ieškoti pagalbos, teisybės ir dar daugybė teisių. Mūsų tautiečiai, pažeidę vizų Daugiau

ATSARGIAI – NUOMININKAI!

Daug lietuvių, išvykdami ilgam, palieka savo būstus kitų priežiūrai. Gerai, jei — artimie-siems ar bičiuliams, kuriais galima pasitikėti. Natūralu, kad nemažai išvykstančiųjų išnuomoja savo gyvenamuosius plotus laikinai — keliems mėnesiams ar metams, kol dirba toli nuo namų. Apie savo, draugų bei pažįstamų patiklumą, jų patirtus nuostolius, tikriausiai, ne vienas galėtume daug papasakoti. Kartais po gražiais nuomininkų apdarais ir           šypsenomis slypi nešvari sąžinė, prarastas  atsakomybės ir gėdos jausmas. Šios, žemiau aprašytos istorijos neišgalvotos. Gal tebus tai perspėjimas kitiems, ketinantiems užleisti savo namus, butus svetimiems, nepažįstamiems.

Būkite atsargūs, būtinai pareikalaukite naujųjų gyventojų pasų. Tegul jie palieka dokumentų kopijas. Sudarykite su naujaisiais pažįstamais sutartis, patvirtintas notarų, kur atsi-spindėtų visos būtinos salygos, jei nuomininkai nemokėtų sutartos sumos, ar mokėtų ne laiku, priverstinai, arba — nusiaubtų būstą. Pagal sutartį jie būtų įsipareigoję  atlyginti visus pačių padarytus nuostolius. Nevenkite, būdami  šeimininkais, arba — įpareigoję  savo artimuosius  kartas nuo karto užsukti  ir įsitikinti, ar ten niekas nepasikeitė, suprantama su nuomininkų žinia. Sąžiningi gyventojai neturėtų dėl to įsižeisti.

Prisimenu, kai Vilniuje, neapsikentę kaimynai iškvietė policiją — nesibaigiančioms orgijoms sustabdyti. Dieną, naktį neužsidarydavo to buto durys, o po langais vis  keisdvosi automobiliai — nuo aptriušusių ,,Zaporožiečių˜” — iki prabangių ,,Mercedesų”.

Pasirodo, kad tame bute jau kūrėsi nelegalus viešnamis. Kai buvo  iškviesti tikrieji buto šeimininkai, jie neteko žado. Juk gyvenamą plotą buvo išnuomavę padoriai atrodančiam vyriškiui. Pastarasis gi, greitai pernuomavo kelioms laisvo elgesio merginoms.

Mano pažįstama Salomėja papasakojo, kaip jos nuomininkė Jūratė jau po  keletos mėnesių nustojo mokėti už nuomą. Atsitiktinai pas Salomėją buvo likęs lapelis su neaiškiu telefono numeriu. Ji pervertė  kelių šimtų puslapių telefonų knygą, tikrindama visus numerius iš eilės, kol užtiko tą neaiškųjį. Paskambino.  Atsiliepė vyras. Girdėjosi  klegantys vaikai. Dėl visa ko paklausė, ar yra  Jūratė.  Atsakė — ne. Tada  ji prisistatė esanti Jūratės  nuomojamo buto šeimininkė. Trumpam nutilęs vyras — Jūratės broliu. Kai Salomėja paaiškino kodėl ieško Jūratės jis išklausinėjo kokiu adresu sesuo nuomojasi butą, su kuo ten gyvena (žinoma — su savo vyru) ir pažadėjo padėti. Vėliau paaiškėjo, kad tas ,,brolis” yra tikrasis Jūratės sutuoktinis. O jo žmona — Jūratė vyrui vis meluodavo, jog beveik kas vakarą išeinanti uždirbti pinigų — slaugyti sergančią senutę. Po Salomėjos skambučio, vyras sėdo į taksi ir nuvyko pas ta ,,senutę”. Žinoma,  žmona ,,slaugė’’  savo meilužį… Rezultatas — išlaužtos buto durys ir krūva išdaužytų indų šukių.  Nuomininkai ir liko nesumokėję ne tik nuomos, bet ir už padarytus nuostolius. Nuomos sutartis buvo simbolinė, nepatvirtinta notaro, tad neteko ir išreikalauti ko nors už padarytą žalą. Vis per tą patiklumą.

Sutvarkę, išvalę tą butą, Salomėja ir jos artimieji dar kartą pabandė išnuomoti. Atėjo inteligentiška pora. Kai paprašė pasų, moteris aiktelėjo — ,,Oi, pamiršau, atsiprašau”, o jis — ,,Atidaviau pasų poskyriui — pakeisti. Baigiasi galiojimo laikas”. Išsitraukė vairuotojo teises. Ten parašyta: ,,Išduota Rokiškyje”.  Vyriškis prasitarė, kad baigęs  Vilniaus Pedagoginį institutą (tuo metu taip vadintą). Ir vėl Salomėjai  buvo nepatogu pedantiškai  tvarkyti formalumus – juk jie atrodė kultūringi, mandagūs. Tris kartus jie sumokėjo laiku  nuomos mokesčius — atnešdavo į namus. Paskui netikėtai dingo, neatsiliepė į telefono skambučius. Praėjo dar du mėnesiai. Salomėja ryžosi paieškoti. Kai šįkart atsiliepė moteris, kalbanti rusiškai, tikrai buvo keista. Ji piktai nusikvatojo, kai Salomėja prisistatė šeimininke: ,,Našlis tut choziajeva!” (Liet. — ,,Atsirado, mat, šeimininkai”). Iš pat ryto Sa-lomėja nuėjo į tą butą su liudininkais — kaimynais. Niekas durų neatidarė. Ji ryžosi atrakinti savo raktu. O siaube! Virtuvėje ant grindų voliojosi apie 200 tuščių alkoholio ir alaus butelių.  Nuo kalno šiukšlių tvaiko gniaužė nosį. Kiaurai iš kambario į virtuvę švietė išplėštų elektros rozečių skylės, styrojo pliki laidai.  Buvęs paklotas naujas kilimas apdrabstytas tamsios spalvos dažais, grindys pilnos šviestuvo šukių. Buvusi sofa  išmesta į balkoną. Iš jos belikusi tik šipulių ir išdraskyto porolono krūva.  Lubos ir sienos apvarvėjusios rudomis dėmemis. Buvęs tvanas. Tik vėliau paaiškėjo, kad virš Salomėjos buto  irgi buvo išnuomotas butas, o jo gyventojai pamiršo užsukti vandens čaupus. Salomėjos nuomininkas Rytis  vikriai tuo pasinaudojo — išreikalavęs nemažos sumos iš viršutinių gyventojų, esą — suremontuoti aplietam butui (informavo  kaimynai). Tačiau tie pinigai taip ir nusėdo Ryčio kišenėje, jokio remonto jis net  negalvojo daryti.

Savo buto raktą Salomėja rado išplėštoje pašto dėžutėje — kas tik norite, atsirakinkite ir šeimininkaukite.

 Šiaip taip pavyko susirasti Ryčio  tėvų, gyvenusių provincijos miestelyje, adresą (gavo iš Pedagoginio  instituto archyvo). Parašė jiems laišką — kad sūnus atsiskaitytų už nusiaubtą butą. Jeigu ne — teks nufilmuotą medžiagą perduoti Lietuvos TV, kad žmonės ateityje  pasisaugotų tokių nuomininkų. Po kelių dienų pribuvo visa ,,svita” — pasipūtęs Rytis, o jo motina — dar išdidesnė, jo teta ir dar viena giminaitė. Visi pasirengė daryti  Salomėjai ,,teismą”. Bet kai Ryčio palydovės pamatė tokį baisų vaizdą, sutriko.  Jų valdingas tonas sušvelnėjo. Žinoma, išsireikalauti sumos, kiek buvo verti  paversto landyne buto nuostoliai, Salomėja neišdrįso. Moterys su Ryčiu ,,atsipirko” atsiprašymu. O Salomėjos šeima dar ilgai vargo, kol išliuobė ir viską suremontavo. Paaiškėjo, kad Rytis buvo vienos prestižinės drabužių˜ parduotuvės savininkas, o jo tėvas — Rokiškio rajono garsios įmonės -viršininkas.

Dar viena istorija. Mano draugai išnuomavo savo butą vyresnio amžiaus porai — tariamai šeimai (o jie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo meilužiai). Kai kartą šeimininkė nuėjo į tą butą pasiimti kai kurių daikų, ji pamatė jog neseniai suremontuotas vonios kambarys buvo apaugęs pelėsių margumynais. Mat naujieji gyventojai įsigudrino čia ,,šutinti” kalnus džinsų, keisti jų atspalvius ir gabenti į Gariūnų turgavietę.  Apkūni nuomininkė, norėdama pasigirti šeimininkams, ištraukė iš po pagalvės pistoletą: ,,Taip mes ir miegame! Turėjome gerą butą Naujininkuose, bet pabėgome nuo skolų (pamojavo ji ginklu)… Visa bėda, kad negreitai teko juos iškraustyti iš nuomojamo buto.

Nuo sukčių teko nukentėti ir šių eilučių autorei. Išnuomavome savo butą elegantiškam vyriškiui. Surašėme tarpusavio sutartį, tik gaila, kad niekas mūsų parašų nepatvirtino (neturėjome patirties). Atidavėme jam raktus. Užeidinėti į butą ir kartais patikrinti, buvo nepatogu. Romanas vis ateidavo į mano darbovietę ir atnešdavo pinigus už nuomą. Po kelių mėnesių jis nutilo – nei pats skambindavo, nei atsiliepdavo į mūsų telefono skambu-čius. Nuėjau vieną vakarą pas jį – neatrakinu durų. Žiūriu, kad jau spyna pakeista. O dar sutikta kaimynė nustebino: ,,Tai sumanėte ,,dekoracijas” pasikeisti? – Ir baldus gabenatės, ir kiliminę dangą?” – Nežinojau nei ką beatsakyti. (Gal ji apsiriko ir ką nors sumaišė?) Bet, kai po kelių dienų mums paskambino žemiau gyvenantys kaimynai, rimtai susirūpinome. Skambiname Romanui – jau ne iš savo telefono. Pagaliau jis atsiliepia ir išgirdęs mano balsą, pakelia toną: ,, Aš dabar sėdžiu koncerte, netrukdykite!” – Bet iš mūsų buto, kur dabar šeimininkaujate, žliaugia vanduo. Tuoj apsemti kaimynai kvies policiją, nes mes neatrakiname durų,  jūs savavališkai pasikeitėte spyną. (Jis pažadėjo tuoj grįžti ir užsukti vandens čiaupą). Prašome per dvi dienas išsikraustyti ir atiduoti mums durų raktus. Ateisiu atsiimti jų trečiadienį, šeštą valandą… (Beje, apipilti kaimynai sakė, kad tą vakarą niekas neskubėjo sustabdyti iš mūsų buto bėgančio vandens).

Atėjome atsiimti raktų sutartu laiku. Tačiau kieme užsilaukėme. Vietoje šeštos valandos, apie – aštuntą į kiemą įsuko prabangus užtamsintais stiklais ,,Jeep‘as“. Iš jo iššoko ,,kvadratinis“ skusta galva vyrukas. Ant jo kaklo blizgėjo piršto storumo auksinė grandinė. Jis paklausė – ar laukiame Romano? – Ir švystelėjo raktus. – Romanas negalėjo atvykti, jis jau Venecijoje… – Tarpininkas vikriai stryktelėjo į automobilį ir nurūko.  

Tik įėję į butą, pamatėme permainas. Į akis krito tuščia erdvė – juk nebėra odinės sofos ir dviejų fotelių. Iš kito kambario dingęs rašomasis stalas su kėde.Vietoje jaukios kiliminės dangos ant grindų pamėtyti nubrizgę takeliai. Balkone – didžiausia krūva naudotų lininių paklodžių. Čia pat mėtėsi krūvos polietileno maišelių su piešiniais ant jų – mėlynais medicinos kryžiais ir užrašais – ,,donation“ (auka – liet.). Dar radome porą neišpakuotų paklodžių tokiuose pat maišeliuose. Supratome, kad kažkokioms organizacijoms – ligoninėms, senelių ar vaikų namams buvo siunčiamos geradarių užsieniečių dovanos, kurios atsidurdavo sukčių sterblėse. Bjauriausia mums buvo rankioti visame bute prisėtas panaudotas vyriškas apsisaugojimo priemones. Atsiimti nuomos mokesčius už kelis mėnesius ir pavogtus baldus praradome viltį. Niekas kitas, tik mes patys turėjome padengti ir apipilto kaimynų buto nuostolius. 

O štai mano kurso draugė Rita irgi turėjo daug nemalonumų dėl savo dukters, išvykusios į užsienį, nuomoto buto. Ji dėl visa ko apsidraudė – pasirašė sutartį specialiai tuo užsiimančioje agentūroje. Vilius (toks buvo nuomininko vardas), atvykęs iš Jonavos, sumokėjo nuomos mokestį – vieną mėnesį į priekį. Tik jis labai nenoriai sutiko, kad šeimininkė pati ateitų į namus kiekvieną mėnesį pasiimti priklausančių pinigų. Tačiau, kai pirmą kartą ji dėl to atėjo, negalėjo patikėti – čia, be Viliaus, šeimininkavo dar ir kitas, augalotas vyras, vardu Vladimiras. Abiejuose kambariuose sujauktos patalynės rodė, kad bute nuolat gyvena daugiau žmonių. Kambariai skendėjo cigarečių dūmų tvaike. Iš peleninės griuvo nuorūkos. – Vyrai, pas mus niekas niekada namuose nerūkydavo, – priminė Rita, – juk čia pat balkonas, galėtumėte ten išeiti… – Ji pamatė, kad vyrai paniekinamai susižvalgė. Šeimininkė pastebėjo, kad jau vietoje dekoratyvaus vidinių durų stiklo žiojėja skylė ir dar – didžiulio veidrodžio kampas nuskeltas. Matyt, vyrai mėgdavo išmėginti kumčių tvirtumą. Kai Vilius teikėsi sumokėti tik pusę nuomos mokesčių, pasidarė nejauku. – Likusią sumokėsiu po savaitės, – piktai pareiškė jis. Tačiau nei kito, nei dar kito karto nebuvo. Tik Ritai atėjo gąsdinanti sąskaita už bute esantį laidinį telefoną – 1700 litų! Kai eilinį kartą nuomininkai neatsiliepė, teko kuo skubiausiai kreiptis į telefono tinklų įstaigą ir prašyti, kad tuoj pat atjungtų ryšį. Nors buvo paaiškinta svarbi priežastis, tačiau pažadėjo atjungti tik po savaitės (vis tas biurokratizmas!) Žinoma, tuo nuomininkai dar kartą pasi-naudojo. Per tą savaitę, kol nesugebėta atjungti, jie dar prikalbėjo ir sąskaitą padidino 600 litų! Kai apie tai buvo pranešta agentūrai, padėjusiai bute apsigyventi Viliui, pažadėta padėti atsiskaityti. Atvykus Ritai į nuomojamą butą, kieme jau laukė agentūros darbuotojas. Jis parodė agresyviai urzgiantį vilkšunį, užimantį vos ne pusę automobilio. – Atsivežiau ,,padėjėją“, – mostelėjo vyras ranka į keturkojį. – Jis tuoj gali pastatyti bet kurį nuomininką į savo vietą. – Bet šeimininkė išsigando tokio pagalbininko, kad jis nesukeltų viso namo ,,ant kojų“. Agentūros darbuotojas griežtai pareikalavo, kad vyrai per porą dienų atsiskaitytų už viską, nes kitaip – teks kreiptis į teisėsaugą. Tačiau viskas liko, kaip ir buvę. Šeimininkė pasikvietė namų bendrijos pirmininką bei policijos darbuotoją ir ryžosi atrakinti duris.Žiūri, kad jau nuomininkų nė kvapo nelikę. Tik ,,prisiminimui“ kabėjo prasčiausi seni drabužiai. O didžiausias radinys slypėjo stalčiuje (matyt, beskubėdami išsinešdinti, tuos daiktus pamiršo). O ten buvo keliolika svetimų pasų – vyrų ir moterų bei nemažiau pasigamintų įvairiausių ,,įstaigų“ antspaudų bei ,,firminių“ blankų. Nereikėjo daug diplomatijos, kad suprastum, jog šie vyrukai priklausė nusikalstamam pasauliui. Ką gali žinoti – gal buvę nuomininkai, surinkę svetimus pasus, laikė jų savininkus įkaitais, terorizavo arba – tiesiog užsiimdavo žmonių prekyba. Gal tų pasų savininkės jau seniai parduotos intymiomis paslaugomis garsėjančioms turkų ar albanų gaujoms. Policininkas patarė tuoj pat pakeisti durų spyną, kol jie dar nesugrįžo pasiimti svarbių įkalčių. Taip ir buvo padaryta. Bet liūdniausia tai, kad pluoštu svetimų pasų ir klastingais antspaudais nesusidomėjo jokie teisėsaugos pareigūnai. Buto šeimininkė tą radinį, bent pusę dienos nešiojo tai į vieną, tai į kitą policijos kriminalinį poskyrį, tačiau nieko tas nesudomino – siuntinėjo vienas nuo kito. Ji pagaliau įpykusi dėl tokio pareigūnų abejingumo, kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kol prisikasė iki aukšto rango viršininko. Jis davė nurodymą atvykti Jonavos kriminalistams ir išsivežti tuos dokumentus bei antspaudus. Labai prailgo toji savaitė, po kurios jie pagaliau teikėsi atvykti. Argi tai nepanašu į detektyvą?  

Dar viena istorija… Sunkiai besiverčianti našlė, gyvenanti Vilniuje, Žirmūnų mikrorajone, pasitarusi su savo seserimi, sumanė išeiti pas ją pagyventi ir bent vieneriems metams išnuomoti savo butą. Greitai atsirado ir nuomininkas, vardu Silvestras. Draugai jį vadindavo ,,Stalone“ (pagal Hollywood‘o artistą). Vaikinas buvo baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą – dirbo futbolo treneriu. Jis šeimininkei padarė labai gerà įspūdį. Greitai apsigyveno jos bute ir net trejetą mėnesių už jį sąžiningai mokėjo. Paskui dingo. Praėjo mėnuo, antras… Silvestro vis nėra. Vieną vakarą šeimininkė su savo seserimi nutarė nepranešusios užsukti pas Silvestrą ir išsiaiškinti – kas nutiko. Ir pataikyk tu man – kieme stovėjo taksi-furgonas, o nuomininkas, padedamas pagyvenusios moters (vėliau paaiškėjo, kad ji buvo jo motina), vikriai krovėsi į automobilį savo ryšulius. Labai jis sutriko, pamatęs šeimininkę ir suskubo pasakyti: ,,Rytoj po pietų ateisiu atsiskaityti…“ Taksi greitai dingo už kampo. Seserys užlipo į antrąjį aukštą – savo butą. Durų net nereikėjo atrakinti – jos buvo atviros. Ir ne tik. Ir jų stakta buvo išversta iš sienos. Viduje – kalnai šiukšlių, senų laikraščių, kartono dėžių… Kai tik šeimininkė atsuko virtuvėje kraną, vanduo šliukštelėjo po kojomis. Ji tik dabar pamatė, kad visi vamzdžiai nupjaustyti. Vonios kambaryje – lygiai taip pat.

Po kelių dienų populiariame Lietuvos laikraštyje pasirodė ilgiausias straipsnis su nuotrauka. O joje – šypsojosi Silvestras. Straipsnyje aprašyti juodžiausi jo darbeliai (skriauda nuomininkei – tik lašas jūroje). Mat Silvestras, pasiskelbė atidarantis naują banką ir prižadėjo indėlininkams mokėti neįtikėtinai didelius procentus. Patiklūs žmonės greitai jam uždirbo šimtus tūkstančių litų. Tačiau tariamieji procentai ir šiaip žmonių indėliai dar labiau apsvaigino sukčių. Jis švaistėsi svetimais pinigais lyg išprotėjęs. Nusipirko net šešis naujausių modelių, įvairiausių markių automobilius, pietaudavo prestižiniuose restoranuose… ,,Bankininkas“ priėjo liepto galą – jį pasitiko grotos. Bet žmonėms, patyrusiems materialias skriaudas, nė kiek nepalengvėjo… 

 

 

 

Daugiau