Ar LR URM kas nors pasikeitė?

Nuotr.: Ambasadorius Algirdas Zemaitis kalba FAO sesijoje

Ambasadoriaus Algirdo Žemaičio nuopelnai Lietuvai yra gerai žinomi. Daug metų jis užėmė vadovaujančias pareigas įvairiose krikščioniškose organizacijose. Jau nuo 1970 metų jo biografija pateikta 1899 metais įsteigtos „Marquis“ leidyklos žinyne „Who’s Who in the World“ („Kas yra kas pasaulyje“). A. Žemaitis studijavo politinius mokslus Bonos universitete Vokietijoje ir Oksfordo universitete Anglijoje, čia jam buvo suteikti bakalauro ir magistro laipsniai.

1959–1968 metais ėjo atsakingas pareigas JAV privačioje pramonėje ir JAV Valstybės departamente. 1968–1992 buvo atsakingas už Pasaulinės maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO), įsikūrusios Romoje, žemės ūkio programas besivystančiose valstybėse ir trejus metus buvo šios organizacijos atstovas, turėjo ambasadoriaus rangą Pietų Sudane. 1992 metais Lietuvos vyriausybei paprašius, A. Žemaitis, dar nesulaukęs pensinio amžiaus, iš šių pareigų atsistatydino ir sutiko Lietuvai dirbti už ketvirtadalį iki tol gauto atlyginimo.

1992–1999 metais A. Žemaitis buvo Lietuvos Respublikos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie FAO. Šiuo laikotarpiu iš FAO jis gavo Lietuvos žemės ūkiui žymią negrąžinamą finansinę paramą, o jo nuopelnus pozityviai įvertino dviejų vyriausybių ministrai bei nevyriausybinių organizacijų vadovai. 1999 m. pradžioje ambasadorius A. Žemaitis pareiškė norą atsistatydinti, bet jam buvo įsakyta pareigas eiti toliau. 1999 m. balandžio mėnesį jo paskyrimas dėl amžiaus ribos buvo pratęstas Lietuvos Respublikos prezidento dekretu.

Tačiau 1999 m. liepos 12 dieną į Romą atvykusi URM komisija A.. Žemaitį iš pareigų nušalino ir įsakė visą Lietuvos Respublikos atstovybės prie FAO veiklą per tris dienas perduoti LR ambasadai prie Italijos. Pasaulinės diplomatijos praktikoje ambasadoriai per tokį trumpą laiką yra šalinami tik už didelius nusikaltimus. Kodėl su juo buvo taip pasielgta, A. Žemaitis iš URM taip ir negavo atsakymo.

Iš dalies atlygindamas šią A. Žemaičiui padarytą moralinę žalą, 2000 m. pradžioje LR UR ministras Algirdas Saudargas jį paskyrė neetatiniu neapmokamu konsultantu prie LR ambasados Italijoje. Analogiškus paskyrimus tuo laiku turėjo dar keli ambasadoriai. Šis paskyrimas Lietuvai nekainavo nė cento, bet A. Žemaičiui, dėl sveikatos problemų ilgesnį laiką praleidžiančiam Italijoje, suteikė kai kurių finansinių lengvatų, ir jis toliau galėjo tarnauti Lietuvai. 2004 metais ministras Antanas Valionis be jokio paaiškinimo šį paskyrimą panaikino ir net atsisakė susitikti su ambasadoriaus rangą tebeturinčiu A.. Žemaičiu. Po A. Valionio paskyrimo LR ambasadorium Latvijoje, A. Žemaitis ir Seimo narys Jurgis Razma daug kartų kreipėsi į naująjį ministrą Petrą Vaitiekūną dėl paskyrimo atnaujinimo. Į daugumą A.. Žemaičio laiškų net nebuvo atsakyta, o į Seimo nario raštišką užklausimą buvo atsakyta laišku, šmeižiančiu ambasadoriaus Žemaičio diplomatinę veiklą.

2009 m. pradžioje ambasadorius A. Žemaitis kreipėsi į TS-LKD paskirtą ministrą Vygaudą Ušacką dėl paskyrimo atnaujinimo. Nežiūrint su šiuo klausimu gerai susipažinusio TS-LKD Seimo frakcijos seniūno J. Razmos paramos ir buvusio LR ambasadoriaus Italijoje bei dabartinio UR viceministro Šarūno Adomavičiaus pritarimo, URM pareigūnai be jokio paaiškinimo atsisakė šį Lietuvai nė cento nekainuojantį paskyrimą atnaujinti.

Turėdamas ilgametę patirtį ir plačius pasaulinius ryšius, A. Žemaitis kaip konsultantas prie LR ambasados Italijoje gali ir toliau Lietuvai būti naudingas. Kodėl esant finansinei krizei jo neapmokamų paslaugų atsisakoma? Atrodo, kad TS-LKD paskirtas ministras Ušackas su šiuo klausimu nėra pakankamai susipažinęs, nes jo laiškai Seimo nariui J. Razmai yra redaguoti buvusių vyriausybių paskirtų URM tarnautojų, kurie jau anksčiau, kaip S. Barui sakė prezidentas Valdas Adamkus, A. Žemaičio „nemėgo“? Galop iškyla klausimas, kaip URM tarnautojai traktuoja eilinių Lietuvos piliečių prašymus?

Redakcijos prierašas. Tikimės, kad Audronio Ažubalio vadovaujama Užsienio reikalų ministerija teigiamai išspręs ambasadoriaus Algirdo Žemaičio klausimą. Juk šis Lietuvos Respublikai dar okupacijos metais didžiai nusipelnęs žmogus tikrai daug nuveikė garsindamas Lietuvą ir yra vertas valstybės įvertinimo.

„XXI amžius“ (2010 03 17, Nr. 21)

Daugiau

Nacionalinis diktantas Čikagoje šiais metais kitoks

Dalyviai

Kovo 27 d. naktį, 4:00 val., LR Generalinis konsulatas Čikagoje kartu su Lietuvių studentų asociacija Ilinojaus universitete Čikagoje (LSA UIC) surengė penktojo Nacionalinio diktanto rašymą Pasaulio lietuvių centre, Lemonte. Šiais metais lietuvių kalbos entuziastai rinkosi net dviem valandomis anksčiau, kad smagiai atšvęstų gražią diktanto penkmečio sukaktį.

Daugiau

Atsiprašymas

gerb.p.Redaktore,prašau į Jūsų redaguoja ,,Bičulystę” laikraštį įdėti šį mano atsiprašymą,už ką esu Jums nuoširdžiai dėkingas.

 Antanas Laukaitis,Sydnejus.

Gavęs netikslias informacijas, savo straipsnyje ,,Gal jau pagaliau užteks” padariau keletą klaidų, už kurias nuoširdžiai atsiprašau Sydnėjaus Lietuvių Klubo pirmininką Viktorą Sliterį ir visą valdybą.
Sėkmės jūsų klubo darbuose ir Gero Vėjo.

Antanas Laukaitis, Sydnejus.

Redakcijos prierašas: kalba netaisyta

Daugiau

AR IŠ SKERSVĖJO BUS AUDRA?

Kai Lietuva didžiavosi savo švenčiamu Tūkstantmečiu, tai sydnėjiškiai, pasinaudoję proga išvykusiais veikėjais į Lietuvą, pradėjo kelti vėjelius, o kai kyla dulkės prie jų lengva primesti ir šiukšlelių, na ir „gandai“ kitaip skamba kai nėra kam gintis. Kiekvienais metais iš 4 „valdžios“ narių 2 turi atsistatydinti, bet kadangi neatsiranda naujų kandidatų, tai tie patys vis tęsia veiklą. Paskutiniu laiku „Mūsų Pastogė“(MP) yra pašalinių asmenų įtakoje. Redakcija tespausdina vienos krypties straipsnius, o paliesti asmenys kai atsiunčia pasiteisinimus, tai redaktorė jų nespausdina. Pagal spaudą kaltininkai tampa beverčiais, o melas ir neteisybė dominuoja.

Gavau elektroniniu paštu laišką iš draugo, kuris nuo pirmų atvykimo dienų į Australiją, savo gyvenimą paaukojo lietuvių bendruomenės sporto reikalams. Australijoje kas metai rengiamos Sporto šventės, kurių, kiek žinau, nėra praleidęs nė vienos. Nors vienu metu buvo padėjęs savo plunksną, bet neiškentė ir vėl teikia malonumą, pasidalindamas savo žiniomis su MP skaitytojais. Antanas Laukaitis yra žinomas ne tik tarp Australijos lietuvių, bet ir visur kitur, kur tik yra praktikuojamas lietuvių sportas. Jis – gerbiamas Lietuvos sporto vadovų, yra ilgametis MP redakcijos narys. Antanas nėra „karštakošis“ – jis žino, kad reikia džiaugtis laimėjimais, žino, kad reikia mokėti garbingai pralaimėti, nes vienam laimint, kitas būtinai pralaimi.

Antano laiškas mane nustebino, mat MP redakcijos kolegija ir leidėjai atsisakė išspausdinti jo  laišką. 

„Labas, Algi. Siunčiu savo straipsnį,dėl kurio susibariau su M.P. leidėjais, – mat jie rado,kad aš per daug  puolu Sliterį ir buv.Apyl.V-bą. Dėl to  išeinu iš Redakcinės kolegijos ir daugiau su M.P.nebendrausiu. Jei nori gali šį straipsnelį  paplatint. Laikykis ir iki. Antanas

Atsiklausęs Antano Laukaičio, gavau sutikimą jo straipsniu pasidalinti su „Bičiulystės“skaitytojais.

Algis Bučinskas

************************************

Gal jau pagaliau užteks?

Kalėdoms svečiavausi Geelonge ir ten dalyvavau mūsų Sporto šventėje.Tai buvo puiki šventė. B4vo taip miela ir malonu pamatyti kaip gražiai čia sugyvena ir dirba visa Bendruomenė. Man, sydnėjiškiui, buvo pavydu, pamačius kaip žilagalviai kartu su jaunimu, nesvarbu vadovai ar eiliniai,  kartu dirbavisus darbus, be pykčio ar pavydo. Deja, taip nėra Sydnėjuje. Kodėl? Rodos, dar taip nesenai daugelis mūsų buvome geri draugai, kartu vaišindavomės, kartu linksminomės, kartu iškylaudavome ir net kartu grybaudavome. O dabar? Atrodo, kad velnio pažabotas perkūnas trenkė iš giedro dangaus į mus.

Neapykanta prasidėjo su buvusia Apylinkės valdyba. Nesiimsiu ieškoti priežasčių, tačiau kaip ir sporte – džiaugiantis laimėjimais, vėliau reikia mokėti ir garbingai pralaimėti. To nebuvo, tik pasireiškė negražūs apkalbinejimai, priekaištai ir net grasinimai naujai išrinktai valdybai. Negražiai į šį reikalą įsikišo ir mūsų radijo valandėlės vedėja, kuri ypatingai negražiais žodžiais išvadino buvusią virtuvės šeimininkę. Taip ji neturėjo pasielgti. Negalima į lietuvišką valandėlę įsprausti savo asmeniškumus. Suklydo ir Krašto V-bos pirmininkė – spaudoje ir per radiją aiškino kokia neteisėta yra naujoji valdyba… Turėtų būti aišku, kad į australų įstaigas inkorporuota Valdyba negali kištis į vidinius australų reikalus.

Tas pats ir su sporto vadovybe ALFAS, kuriai priklauso visi mūsų sporto klubai. ALFAS valdyba negali kištis į inkorporuotų sporto klubų vidinę santvarką. Jie tėra tik patarėjai, pagalbininkai rengiant lietuviškas šventes ir kt. Taip ir Krašto valdyba inkorporuotoms valdyboms negali įsakinėti kaip jos viduje turi tvarkytis ar spręsti kiek jos teisios ar ne. Tai jau australų įstaigų reikalas.

Labai gražus ir įsimintinas ALB Tarybos vicepirmininko Algirdo Šimkaus OAM pasisakymas: ,,Prie gerų norų, parodant tolerancijos ir pagarbos vieni kitiems, visuomet galima pasiekti vieningumo”. Tad ar ne laikas ir Sydnėjuje pabaigti negražias tarpusavio rietenas ir pradėti vėl gražiai ir taikingai tarpusavyje sugyventi bei dirbti bendrai lietuvybės darbus?!

Įvyko labai nemalonus, sunkiai įsivaizduojamas įvykis, kai Sydnėjaus Lietuvių klubo vadovai atleido virtuvės šeimininkę Alvydą. Ši moteris ne kartą padėjo klubui – jos kulinariniais ir ypač lietuviškais patiekalais gėrėjosi dauguma į klubą atsilankiusių tautiečių. Ne vienas jų parašė padėkas ne tik jai asmeniškai, bet ir spausdino spaudoje. Po poros savaičių viešnagės Lietuvoje, kur buvo nuvykusi atsisveikinti su mirties patale gulinčia motina, sugrįžus atgal ji nebuvo įleista į virtuve. Dar daugiau – jai buvo pranešta, kad yra atleista. Moteris buvo kaltinama virtuvės nešvara (tuo metu ji buvo Lietuvoje), priveistais tarakonais… Dėl tarakonų – neseiai miręs ir kurį laiką klube ūkvedžiu dirbęs Vytas Burokas teigė, kad visai išnaikinti tarakonų neįmanoma, nes visas namas yra jais apkrėstas. Jis pats ir speciali komanda ne kartą tuos tarakonus naikino. Beje, šis darbas priklauso ne virtuvės šeimininkei, bet pačiai valdybai. Šeimininkė Alvyda apkaltinta, kad nesumokėjo už virtuvės dujas ir yra klubui skolinga. Tačiau perskaičius buvusio laikinojo klubo vadovo Dariaus Gako oficialų pareiškimą, matome, kad Alvyda, prieš išvykstant į Lietuvą, klubui sumokejo visą skolą – 1700 dolerių ir pilnai atsiskaitė. Be to, klubas liko jai skolingas už parengta 80 žmonių Mr.Falconie sūnaus gimtadienio pobūvį.

Jeigu kai kuriems klubo vadovams neįtiko buvusi klubo šeimininkė Alvyda ir jie norėjo ja atsikratyti, tai viską reikėjo atlikti gražiai ir kultūringai, kaip kad buvo anksčiau padaryta su buvusiais virėjais ir net su ispanais, kurių ,,vadovavimas” klubui kainavo virš milijono dolerių.

P.S.Gerai žinome esamas klubo skolas ir norą kuo greičiau iš jų išbristi. Visi ir dauguma savanorių, talkinančių klube, nori gražiai, be pykčio sutarti. Tačiau ne vien tik aš, negalime suprasti klubo finansinės logikos taupant pinigus bei juos išleidžiant. Pvz., Alvydos vadovaujama virtuvė iš savo pajamų sumokėdavo už sunaudotas dujas, o nuo kiekvieno uždirbto dolerio klubas gaudavo 33 procentus pelno. Nesuprantama, kodėl šiuo metu klubas kas savaitę moka virėjui italui virš 1000 dolerių, klubas apmoka už produktus ir visa kita. Kaip teko pastebėti, savaitgaliais, kai susirenka daugiausia mūsų žmonių, tai beveik visi valgo tik Svetlanos pagamintus lietuviškus patiekalus. Dėkui Dievui, kad ji čia dirba be atlyginimo, tačiau kaip ilgai, nes sveikata nėra gera. Ar neatsitiks taip, kad pasikeitus klubo pirmininkui ir vėl bus kviečiama Alvyda padeti klubui ir perimti virtuvę? Žinoma, tai labai ir labai nudžiugintų daugumą klubo narių ir Sydnėjaus lietuvių.”

Daugiau

Nepriklausomybės šventės Sydnėjuje

ALB Sydnėjaus Apylinkės Valdybos (SAV) minėjimas prisiminti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės paskelbimo 92-ąja sukaktį, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo 20-metį ir Antrojo tūkstantmečio pradžią Lietuvos vardo istorijoje, buvo suruoštas ir atšvesta tikrai iškilmingai. SAV nariams reikėjo pasistengti ir daug padirbėti ruošiant šį renginį. Nepaisant nedidelės grupelės asmenų trukdymų (jie, ko gero, ir patys nesusivokė kodėl tai daro), organizatoriams pavyko – renginys buvo iškilmingas ir įdomus.

Jeigu ankstyvesnė Sydnėjaus AV nesugebėjo sukviesti tautiečių ir tinkamai paminėti praėjusio Lietuvos Tūkstantmečio, įtraukiant ir įvairiatautę publiką, tai ši, naujai išrinkta SA Valdyba, parodė, kad lietuviai Sydnėjuje dar gyvuoja. Buvo  malonu pamatyti mūsų Garbės svečią – LR Ambasadorių Australijai, JE Dainių Kamaitį, kurio rezidencija yra Japonijoje.

Šventė prasidėjo vasario 20 d. 2:00 val. p.p. Sydnėjaus Lietuvių Klube. Apie Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios reikšmę pirmasis kalbėjo ALB Sydnėjaus Apylinkės Valdybos Pirmininkas Vytautas Juška (nuotr.).

Atvykęs į Australiją vesti Rekolekcijų, misionierius ir plačiai žinomas kun. Hermanas Šulcas perskaitė tai dienai skirtą Invokaciją.

Stefanijos Griškaitės Kranauskienės deklamaciją „Pareinu Tėvynę“, įspūdingai parengė Dana Gailiūnienė (gaila tik, kad žvakutė niekaip nenorėjo degti…).

Pagerbus žuvusiuosius už Tėvynę, žodį tarė amb. Dainius Kamaitis (nuotr.). Įvertino praeitį, dabartį ir ateitį, akcentavo svarbiausius įvykius  – LR sugrįžimą į Jungtines Tautas, bei Europos Sąjungos ir NATO narystę.

Savaitgalio mokyklos vaikučiai, padedami mamyčių („Atspindiečių“), puikiai padainavo ..Pelėdą”, pašoko ,,Šiaudų batus” ir ,,Pliaukškutį”, įtraukę ir ,,Sūkurio” šokėjus. Tikiu, ne vienam iš mūsų maloniai drebino širdį šių mažylių pasirodymas, kurį žiūrovų tikrai karštai priėmė. Dienos paskaitą išsamiai ir įdomiai parengė Vytautas Juška. Ne pirmą kartą savo talentu mus pradžiugino jaunutis pianistas Donatas Kuzinkovas. Nors jo pasirodymas ir nebuvo įtrauktas į programą, šauniai atliko italų kompozitoriaus Liudviko Einaudi I due fium. Jam linkime sekmės moksle, ir naujų pasiekimų muzikos srityje.

Australijoje ir net Amerikoje pagarsėjęs Ritos Mačiulaitienės ir Birutė Kymantienės (nuotr.)vokalinis duetas į mūsų šventę atvyko iš Melbourno. Jos padainavo liaudies dainą ,,Siubau, lingau paukštelis”, komp.  Br.Budriūno ,,Pradės aušrelė aušti”, komp. J.Zdaniaus ,,Motinėlė” , ir komp. A.Bražinsko ,,,Nemunėli, Nemunėli”. Donatas Kuzinkovas gražiai padeklamavo Maironio eilėr. ,,Trakų Pilis”. Tikimės, kad tėveliams padedant, jis išlaikys lietuvių kalbą, o mes dažniau jį matysime lietuviškuose renginiuose.

Wojciech Wisniewski, įspūdingai atlikusiam Bethoveno Sonata fortepijonui in F Minor Op.57, kaip paprastai, publika plojo audringai.

Žengiąs 92-sius metus poetas Almis Jūragis, prilaikomas gyvenimo draugės Lidijos, skaitė savo kūrybos eiles ,,Lietuvos Balsas”. Malonu, kad poetas, sulaukęs garbingo amžiaus, nepadeda plunksnos ir savo blaivia galvosena vienokiu ar kitokiu būdu vis dar pasireiškia mūsų bendruomenėje.

Pertraukos metu buvo proga paspausti rankas seniai matytiems draugams, atvykusiems iš išsibarsčiusių Sydnėjaus priemiesčių ir kitų didmiesčių.
Po pertraukos choras „Daina“, vadovaujamas Birutės Aleknaitės, atliko liaudies dainą, harm. Juozo Naujalio ,,Žiburėlis” ir ,, Keleiviai”, muz. Dariaus Polikaičio, Bernardo Brazdžionio žodžiams.

Nors gyvenąs Sydnėjuje, bet „vėl atrastas“ Antanas Zakarauskas, per tuos nematytus metus padaręs gražią pažangą muzikos studijose, mus, tarsi, užbūrė, padainavęs,,Švelnumą” – muz. Algimanto Raudonikio, Eduardo Selelionio žodžiams ir Naglio ariją iš komp. Vytauto Klovos operos ,,Vaiva”. „Sūkurys“ pašoko ,,Jonkelį”, ,,Žekelį”, ,,Kepa boba blynus”, įtraukdamas į savo tarpą Ambasadorių (nuotr. žemiau), kun. Šulcą ir skautų Brolijos Vadą (atvykusį iš Amerikos), bei kitus senus ir jaunus minėjimo dalyvius. Pasirodymą baigė ,,Polka keturine”.

Moterų senoviškų dainų ansamblis „Atspindys“, kurio dalyvės dar taip nesenai buvusios jaunos skautukės ir draugų dukros, šiandien, nors jau augina savo vaikučius, vis dar pasireiškia lietuviškame gyvenime. Jos labai išradingai, kas kartą vis įdomiau užvaldo mūsų širdis. Šį kartą padainavo ,, Šviesi naktis”, ,, Svirtis svirno”, ,,Kai verkiančio smuiko”, ,,Aušra aušrela”, ,,Tu Duna upela”, ,,Praaušo dienala”.

Greta Savickaitė-Fletcher padeklamavo savo kūrybos ,,Lietuva”. Greta – jauna, visapusiškai talentinga, puiki dovana Sydnėjaus lietuvių bendruomenei. Programą užbaigė choras, padainavęs ,,Išklausyk Lietuvos” – muz. ir žodž. S.Sližio, ,,Mano protėvių žemė” – muz. Broniaus Budriūno. Solistė – Tara Williams. Visi, susikabinę rankomis, prisiminėm tiek metų Lietuvos „neoficialų himną“ – Maironio ,,Lietuva Brangi”.

JE Ambasadoriui D.Kamaičiui ALB Sydnėjaus Apylinkės Valdybos vardu Greta Savickaitė-Fletcher įteikė dovanėlę (nuotr.).

Užbaigėme šventę sugiedoję ,,Tautišką Giesmę”.

Seniai beturėjome tokį iškilmingą minėjimą. Be abejonės, dabartinė mūsu valdyba, vadovaujama po ilgokos pertraukos iš „pensijos“ sugrįžusio Vytauto Juškos, neleis mums galvoti, kad jau nykstame. Šis minėjimas nuvedė mus į tuos senus laikus, kai tik atvykę į Australiją, tokiomis progomis ieškojome kiekvieno brangaus lietuvio, galinčio įvairiapusiškai pasireikšti lietuviškoje veikloje, norėjome jausti, kad mūsų čia daug yra, kad mes esame gyvi, kad mums Lietuva yra neišdildoma iš mūsų galvosenos ir širdžių. Ačiū Valdybos nariams už sugražinimą mūs į praeitį.

Kitos dienos rytą Lidcombe bažnyčioje buvo aukojamos Šventos Mišios. J.E. Ambasadorius turėjo progos pabendrauti su tautiečiais. Lietuvos vėliavą įnešė bendruomenės pirmininkas Vytautas Juška, garbės palydą – J.E. D.Kamaitis ir J.Burokienė. Gausiai su savo vėliava dalyvavo „Aušros“ tunto skautų. „Kovo“ vėliavą taip pat „išlaikė“ skautai. Kur dingo mūsų „Kovas“? – tai jau ne pirmą kartą kylantis klausimas. Skaitymus gražia lietuvių kalba skaitė skautės. Auką atnešė J.E.Ambasadorius D.Kamaitis ir J.Burokienė.

Kun. Hermanas Šulcas, kurio tėvas buvo vokietis liuteronas, o mama žemaitė katalikė, išaugino sūnų katalikų kunigu ir jo patirti išgyvenimai, misionieriaus darbai Afrikoje suteikė progos kiekvienam susimąstyti apie šio gyvenimo prasmę. 

Šv. Mišiose giedojo „Dainos“ choras, dainininkai Birutė Aleknaitė ir Garry, Rita Mačiulaitienė ir Birutė Kymantienė.

Vakare susirinkome puotai su Garbės Svečiais. ALB Sydnėjaus Apylinkės Pirmininkas Juška pristatė Garbės Svečius:
J.E. LR Ambasadorius Australijai;
The Hon. Laurie Ferguson MP, Parliamentary Secretary of Multicultural Affairs and Settlement Services ir Mrs. Maureen Ferguson;
Mr. Barry O‘Farrell MP, Leader of the Opposition in the Legislative Assembly;
The Hon. Philip Ruddock MP, Shadow Cabinet Secretary;
Mr. Tony Stewart, MP, Parliamentary Secretary Assisting the Minister for Sports and Recreation.
Councillor Ms. Pam Gavin, Bankstown Savivaldybės Mayor;
Misionieriuus kun. Hermanas Šulcas;
Mrs Tiiu Kroll-Simmul, Pabaltiečių Komiteto Pirmininkė;
Mr. Daniel Gromann, Lenkijos Generalinis Konsulas;
Mr. Alfred Brežnik, Slovėnijos Garbės Generalinis Konsulas ir Mrs. Jelena Brežnik;
Dr. Peeter Muttik and Ms Koidula Muttik, Estų Sydnėjaus Bendruomenės Inc. Pirmininkas.
Mrs. Aino Nixon-Sinilaid, Estų Bendruomenės Atstovė;
Mr Juris Rungis, Australijos ir Naujosios Zelandijos Federacijos Latvių Pirmininkas;
Mrs. Viktoria Macens ir Mr. Andrej Macens, Sydnėjaus Latvių Atstovai;
Dr. Angonita Wallis, ALB Krašto Valdybos Pirminionkė;
Mr. Viktoras Šliteris buvęs LR Gen. Konsulas Sydnėjuje su Mrs. Judita Šliteris.

Turėjome svečių iš Amerikos, Canberros: „Trakų Pilies“ statytojas Mindaugas Mauragis ir p. Mauragienė. Melbournas buvo gausiai atstovaujamas -atvyko „Tėviškės Aidų“ redaktorė Marija Augustine su vyru ir jos dešiniąja ranką Birute Kymantiene. Taip pat malonu buvo matyti žinomas veikėjas – Birutę Prašmutaitę ir Danutę Lynikienę. Sunku buvo visus pamatyti tokioje gausioje puotoje.

Mr. Tony Stewart, reprezentuojantis parlamente Bankstowno apygardą, jau ne pirmą kartą pabuvojo mūsų tarpe. Jis gražiai atsiliepė apie mūsų klubą ir lietuvių įnašą šiame krašte.

The Hon. Laurie Ferguson, MP, prisiminė savo įspūdžius iš viešnagės Lietuvoje ir yra įsitikinęs, kad nėra kito krašto, kuris pralengtų mus su gausesne bulvinių patiekalų gamyba.

The Hon. Philip Ruddock, MP, (nuotr.) prisiminė dar Sovietiniais laikais aplankęs Lietuvą su Australijos parlamentarine grupe ir su jumoru pasakojo kaip netolimai viešbučio, kuriame buvo apsistojęs, parke kasdien rytais bėgiodavo po 10 km. Patiko jam parkas ir tuo, kad takai turėjo atžymėtus kilometrų nuotolius. Po 10 km bėgimo, gerokai apšilus, natūraliai reikėjo dušo. Tačiau, jo nustebimui, viešbutyje nebuvo karšto vandens. Pasiskundė palydovui, kuris drąsiai paaiškino: „rytoj bus!“ Ir tikrai, kitą rytą, po 10 km. bėgimo, sugrįžus į kambrį pasigirdo garsus beldimas į duris – grupės palydovas Boris, pratiesdamas ranką su karšto vandens termosu, maloniai pranešė: „karštas vanduo!“

JE LR Ambasadorius D.Kamaitis supažindino svečius su dabartine Lietuvos padėtimi.

Mūsų viešnios iš Melbourno duetu padainavo porą dainelių, o svečiams prašant ir daugiau. Buvau labai dėkingas, kad atsiliepė ir į mano prašymą ir neatsisakė.

Nuotr.(iš kairės): valdybos nariai J.Burokienė, Ambasadorius D.Kamaitis, K.Didžiūnienė ir V.Juška

Nuotr.: vakaro dalyviai

Vakaras taip gražiai ir greitai prabėgo, kad visi nenoromis tiesėme rankas atsisveikinimui, bučiavomės ir skirstėmės į namus. Ačiū Vytautui Juškai ir jo vadovaujamos valdybos narėms už gražiai suorganizuotą Šventę!

Daugiau

92 Metų Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Sukaktis Argentinoje

2010 m. vasario mėn. 16 d., antradienis – BERISSO – ARGENTINA. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės sukakties 92-ųjų metinių ceremonija vyko prie lietuviško paminklo Rūpintojėlis, pačiame Berisso miesto centre. Ceremonijoje dalyvavo kultūros draugijos „Mindaugas“ pirmininkas Leonardo Perotti Czeszunas, Lietuvių kultūros draugijos „Nemunas“ pirmininkas Esteban Dulke, Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos narys ir radijo valandėlės „Ecos de Lituania“ vedėjas Juan Ignacio Fourment Kalvelis.

Prie paminklo giedojome Argentinos ir Lietuvos himnus. Juan Ignacio Fourment Kalvelis pasakė kalbą apie šią istorinę, Lietuvai, datą.

Organizavo: Lietuvių kultūros draugija „Nemunas“ (Berisso)
Lietuvių kultūros draugija „Mindaugas“ (Berisso)
Lietuviška radijo valandėlė ,,Ecos de Lituania

Prisidejo: Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB)
Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjunga (PLJS)

Daugiau

„Aš esu čia“ – fotografijų paroda, suteikianti veidą lietuvių emigracijai

Nuotr.: Parodos katalogo viršelis

Šeštadienį, vasario 27 d. Hüttenfelde (Vokietija), Rennhofo pilyje įrengtoje lietuviškoje fotogalerijoje buvo atidaryta Europos lietuvių kultūros centro Vokietijoje (ELKC) surengta fotografijų paroda „Aš esu čia“ („Ich bin hier“). Lietuvos Respublikos garbės konsulo Achim Naumann globojamoje parodoje eksponuojamos 33 nuotraukos, vaizduojančios Europoje gyvenančių lietuvių kasdienybę, darbą ir veiklą.

Nuotr.: sveikinimo žodį taria direktorius Rimas Čuplinskas (kairėje)

Paroda buvo atidaryta Vokietijos lietuvių Lietuvos nepriklausomybės bei Vasario 16-osios gimnazijos 60-ojo jubiliejaus minėjimo dieną. Gausiai į per tris Rennhofo pilies laiptinės aukštus nusidriekusią galeriją susirinkusius svečius pasveikino ELKC direktorius Rimas Čuplinskas. „Kovo 11-osios aktas Lietuvai grąžino ne tik išsvajotą laisvę, įgalino šalies demokratizavimą ir modernizavimą, tačiau jos piliečiams suteikė ir neribotą judėjimo laisvę, kurios pasekoje emigracijos iš Lietuvos mastai pralenkė visas Europos Sąjungos valstybes“, – atidarymo kalboje teigė direktorius. Anot jo, šiuos nerimą keliančius skaičius lydinti diskusija ligšiol nesugeba atsakyti į klausimą, ar emigracijos procesas iš tiesų toks grėsmingas ir ar įmanoma, arba patartina, imtis priemonių jį stabdyti: „Statistika bandydami aprėpti tūkstančius, nebematome už šių skaičių slypinčio individo, jo unikalios istorijos.“

Parodos tikslas – suteikti lietuviškajai emigracijai veidą, todėl priešakiniame parodos plane figūruoja ne fotografo meistriškumas, o užfiksuotas individas, jo istorija, jo likimas ir jo egzistencinė aplinka. ELKC direktorius įsitikinęs, jog parodoje kiekvienas lankytojas ras skirtingus atsakymus į su emigracija susijusius klausimus, tačiau „be skaičių ir kreivių, o lemiamą akimirką užfiksuotuose žmonių veiduose, kurie dažnai išduoda kur kas daugiau, nei tūkstančiai žodžių“.

Parodoje eksponuojamos lietuvių iš Airijos, Belgijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Šveicarijos ir Vokietijos nuotraukos: nuo Europos parlamente Briuselyje iki Londono sumuštinių parduotuvėje dirbančių lietuvių; nuo Vokietijoje aštuoniasdešimtmetį atšventusio kunigo iki dešimties metų Martyno, gyvenančio Žaliojoje saloje.

Atidaryme tarp daugelio paroda susidomėjusių vokiečių ir lietuvių dalyvavo ir Vokietijoje viešintis LR Švietimo ministras G. Steponavičius, Kauno miesto bei Kauno rajono savivaldybių atstovai, Vokietijos lietuvių bendruomenės ir Vasario 16-osios gimnazijos darbuotojai. Parodą dokumentuoja 40-ies puslapių spalvotas katalogas, kuriame vokiečių ir lietuvių kalbomis pristatoma ne tik parodos koncepcija, bet ir visi parodoje vaizduojami asmenys. Nemokamai platinamo katalogo leidybą parėmė Hamburge gyvenančio lietuvių kilmės verslininko įmonė clever-hotels.com bei parodos globejas A. Naumann.

Lietuviškoji fotogalerija Rennhofo pilyje, Vokietijoje, Europos lietuvių kultūros centro iniciatyva buvo atidaryta 2009 m. vasario mėnesį trylikos žymių Lietuvos fotomenininkų darbų paroda „Laiškas iš Lietuvos“ („Ein Brief aus Litauen“). Antrąją fotogalerijos parodą „Aš esu čia“ bus galima aplankyti iki 2011 vasario mėnesio.

Nuotrauka M Dambriūnaitės-Šmitienės

(ELKC)

Europos lietuvių kultūros centras

Lorscher Str. 1

D-68623 Lampertheim-Hüttenfeld, Vokietija

Direktorius: Rimas Čuplinskas

Tel.: +49 6256 858675, Faks.: +49 6256 858679

el. paštas: cuplinskas@elkc.org

Daugiau

Lietuvos Nepriklausomybės paminėjimas San Antonio LB ,,Lithuanians is Texas”

Nuotr.: vieno pirmųjų mažlietuvių laiško, rašyto saviesiems iš Texas’o į Tėvynę (kopija).

San Antonio ir apylinkių Lietuvių bendruomenė ,,Lithuanians is Texas”, savo skaičiumi nėra didelė (tėra tik keli žmonės, kurių gimtoji kalba – lietuvių), tačiau savo veikla ji gali būti pavyzdžiu ne vienai lietuvių bendruomenei, kurios dauguma kalba lietuviškai.

Nuotr.: Barbara Claw skaito LR prezidentės sveikinimą

Nenuilstanti San Antonio bendruomenės pirmininkė Venice Grantham, be veiklos mūsų bendruomeneje, turi daugybę kitų savanoriškų įsipareigojimų įvairiose organizacijose. Ji, prieš kiekvieną ,,Lithuanians in Texas” renginį, suranda vieną ar kelis įdomius žmones, kurie susiję Lietuva ar su lietuvišku paveldu JAV.

Ne išimtis buvo ir š.m. vasario 20 d. San Antonio Oblate Renewal centre vykęs Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios paminėjimas. Šį kartą buvo pakviesta Patricia (Patsy) Hand, kilusi iš Victoria apylinkių ,Texas valstijos. Jos pastangomis Lietuvos emigracijos istorijoje buvo patikslintas naujas ir svarbus faktas, kad pirmieji į Ameriką emigravę lietuviai buvo kilę iš Klaipėdos krašto bei Rytprūsių, kurie Texaso valstijos pietryčiuose apsigyveno jau nuo 1848 m.

Apie Patsy Hand, jos geneologines paieškas, JAV lietuvių bei Lietuvos istorijos specialistų ekspedicijas į Texas’o valstijos vietoves – Yorktown ir Victoria miestus ir jų apylinkes, buvo ne kartą rašyta ir JAV lietuvių spaudoje tiek lietuvių ir anglų kalbomis (,,Drauge”, ,,Biciulystes” popieriniame variante, ir ,,Lithuanian Heritage Magazine”). Patsy Hand formaliai priklauso bendruomenei ,,Lithuanians in Texas”, bet anksčiau šio straipsnio autorei neteko su ja susitikti asmeniškai. Todėl buvo įdomu ir malonu ją pamatyti, išgirsti trumpą paskaitą apie tai, kaip prasidėjo jos pačios kilmės šaknų paieškos, kurių rezultatais susidomėjo ne tik lietuviai  Lietuvoje užsienyje, bet ir amerikiečiai.

Nuotr. (iš dešinės): Patsy Hand ir Zita Lenkaitė-Masley

Susidomėjimą savo šeimos istorija, protėvių kilme, p. Hand skatino iš močiutes išgirsti prisiminiai, kad pirmieji jos protėviai  į Texas’o valstiją atvyko atskirai. Susipažinę nelabai galėjo susikalbeti, nes vienas kalbėjo tik vokiškai, o kitas – kažkokia kita kalba. Tuo metu Patsy jau buvo penktos kartos amerikietė. Iš protėvių dokumentų ji galėjo suprasti, kad žmonių vardai ir vietovės buvo užrašyti vokiečių kalba. Gilinantis plačiau, ji tiek intuityviai, tiek pasikonsultavusi su žinovais suprato, kad kai kurios pavardės, vardai ir vietovardžiai buvo tikrai ne vokiški. Paieškų rezulatai atvėrė, kad jos lietuviškos šaknys yra iš dabartinės Šilutes rajono, 1850-aisiais buvusio kaizerinės Vokietijos sudėtyje. Ieškodama savo protėvių kilmės vietovių, Patsy Hand taip pat bendravo ir su giminaičiais, kaimynais, pažįstamais, ir atrado, kad 1852-1870 metų laikotarpiu per Indianolos uosta Texas’o valstijoje iš Šilutės, Pagėgių, Rusnės, Ragainės, Labguvos, Gumbinės apylinkių (Klaipėdos krašte – Rytprūsiuose) atvyko 75 žmonės, kurių palikuonys ir dabar gyvena Yorktown ir Victoria miestuose bei apylinkėse. Jos bei kitų susidomėjusių pirmųjų lietuvių kilmės ateivių Texas valstijoje dėka, o taip pat prisidėjus Houston’o bei San Antonio lietuvių bendruomenėms, 1995 metais birželio 3 d netoli Yorktown miesto, buvo pastatytas paminklinis ženklas (Historical Marker), skirtas pirmiesiems lietuviams imigrantams i Texas’o valstiją. Per 2002-2008 metų laikotarpį į tas pirmųjų lietuvninkų gyvenimui pasirinktas apylinkes – New Brownfels, Weesache, Yoktown, Meyersville, Victoria, buvo surengtos JAV gyvenančių lietuvių bei Lietuvos istoriku ekspedicijos, kurių metu buvo filmuojama, fotografuojama, renkami ir kopijuojami dokumentai, buvo įrašomi žmonių prisiminimai, renkami išlikę pirmųjų lietuvninkų buities daiktai. Dauguma čia paminėtų eksponatu atsidūrė Klaipėdos Mažosios Lietuvos muziejuje, kur 2009 metų lapkričio mėnesį atsidarė paroda, skirta pirmiesiems lietuvių imigrantams JAV. Ta paroda šiuo metu, tikriausiai, jau yra pakeliui atgal į JAV. Pradedant nuo JAV Rytinėje pakrantėje esančių didesnių lietuvių telkinių, paroda turėtų keliauti į Washington, DC, Chicago, Siettle, Los Angeles, ir galutinai apsistoti ten, kur jai labiausiai ir pridera būti – Institute of Texan Cultures, San Antonio mieste. Mažlietuvių ekspozicija turi tokią pačią garbingą teisę atsidurti prie tokių pirmųjų ateivių į Texas eksopzicijų, kaip vokiečių, čekų, švedų, norvegų, lenkų, libaniečių, kiniečių ir kitų. Jeigu sorbiai, (slavų tautelė, Texas’e save vadinanti vendais) niekada neturėję savo valstybingumo, gavo teisę įrengti ir laikyti pirmųjų ateivių parodą, tai lietuviai tokios teisės tikrai nusipelnė.

Nuotr.: Glenn ir Patsy Hand.

Žinoma, savo straipsnyje pirmiausiai paminėjau susibūrimo viešnią ir jos pranešimą, nes man tai buvo pati svarbiausioji dalis. Ypač ta žinia, kad paroda, skirta pirmiesiems mažlietuviams ateiviams Texas’o valstijoje, pagaliau kada nors teisėtai atsidurs Institute of Texan Cultures patalpose. Savaime suprantama, buvo iškilmingas minėjimo atidarymas su JAV ir Lietuvos himnais, su LR prezidentės sveikinimu Lietuvos Nepriklausomybės šventės proga ir malonus pabendravimas valgant kugelį, virtinukus (koldūnus), dešreles su troškintais kopūstais, ir dabartinės politinės padėties Lietuvoje aptarimas.

Pabaigai – mažas šviesos žiburėlis tiems, kurie ,,karksi”, kad lietuviškas paveldas tarp dabartinių išeivių greitai išnyks. Į šventę atėjo du neseniai iš Lietuvos atvykę jauni vaikinai – Tomas iš Kauno ir Darius iš Simno. Informacija apie bendruomenę ir jos renginius patys susirado internete. Tomas dirba sąskaitybos (Accounting) srityje, gyvena Austin mieste. Jis San Antonio LB susibūrime dalyvauja jau antrą kartą. Šį kartą pasikvietė ir savo kitatautę merginą, kad ji galėtų pabendrauti su lietuviais, išgirsti juos kalbant savo kalba. Darius, irgi studijuojantis sąskaitybą bei finansus (visai nepoetiškai skambančius dalykus), išgirdęs gal kokį penketą lietuviškai mokančių ir kalbančių žmonių, išsireiškė, kad gyvenant Amerikoje lietuvių kalba jam skamba kaip paukščių čiulbėjimas pavasarį…

Nuotr. Zitos Lenkaitės-Masley

Daugiau

Vasario 16-osios gimnazija iškilmingai paminėjo savo 60-ąjį jubiliejų

Šeštadienį, vasario 27 d., Hiutenfelde (Vokietija) vykusio Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo metu buvo švenčiamas ir Vasario 16-osios gimnazijos 60 metų jubiliejus. Renginyje lankėsi aukšti svečiai iš Lietuvos ir Vokietijos.

Nuotr. (iš dešinės): G. Steponavičius, Br. Narkevičienė, amb. M. Butkus

Prakalbą pasakė LR Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius, paskaitą skaitė Vasario 16-osios gimnazijos direktorė dr. Bronė Narkevičienė, meninę programos dalį atliko Gimnazijos tautinių šokių grupė, vokalinis ansamblis ir orkestras, folkloro grupė iš Vokietijos „Leliumai“ bei Miuncheno ir Hiutenfeldo šeštadieninių lituanistinių mokyklėlių vaikai.

Nuotr.: Miuncheno šeštadieninės-lituanistinės-mokykėlės aukletinių pasirodymas.

Į Hiutenfeldo savivaldybės salėje vykusį VLB Valdybos ir Vasario 16- osios gimnazijos bendrai organizuotą renginį susirinko daugiau kaip 600 lietuvių ir vokiečių svečių.

Nuskambėjus Lietuvos ir Vokietijos himnams, pirmąją programos dalį iškilmingai pradėjo ilgametis VLB Valdybos pirmininkas A. Šiugždinis (nuotr.). Pirmininkas pasveikino gausiai susirinkusius žiūrovus bei garbės svečius, savo kalboje aptarė šių dviejų progų reikšmę ir sąsajas bei pasveikino gimnaziją garbaus jubiliejaus proga: „Kaip tik šia proga aš drįsčiau pareikšti, kad gimnazija buvo ir yra sėkmingiausias lietuviškos išeivijos kūrinys. Sėkmingai įvykdžiusi jai keltas užduotis praeityje, ji randa naują prasmę dabartyje, likdama Vokietijos ir visos Vakarų Europos lietuvių dvasiniu ir kultūriniu centru.“ Vasario 16-osios gimnazija 1950 m. buvo įsteigta Vokietijos lietuvių bendruomenės iniciatyva. Norėdamas ir toliau remti ir skatinti sėkmingą šios švietimo įstaigos gyvavimą Antanas Šiugždinis bendruomenės vardu sudalyvavo Gimnazijos Kuratorijos vykdomoje akcijoje „Nutieskime kelią į Gimnazijos ateitį!“ ir nupirko tūkstančiu eurų simboliškai įvertintą plytą, kuriomis bus grindžiamas kelias į 2010 m. statomą naują klasių pastatą.

LR Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius savo prakalboje pasveikino Vokietijos lietuvių bendruomenę bei Vasario 16-osios gimnazijos mokytojus ir mokinius, pasidžiaugė galėdamas viešėti Vokietijoje ir drauge paminėti šias dvi viso pasaulio lietuviams svarbias progas bei padėkojo gimnazijos pedagogų bendruomenei ir visiems jos rėmėjams už pastangas Heseno žemėje išlaikyti šią unikalią, vienintelę Vakarų Europoje bendrojo lavinimo mokyklą, kurioje mokiniai gali mokytis ir lietuviškai. „Dėkoju už kasdieninį triūsą mokant vaikus lietuvių kalbos, mūsų šalies istorijos, už pastangas ugdyti lietuvišką tapatybę kartu kuriant tarpkultūrinio bendradarbiavimo aplinką“, – dėkojo G. Steponavičius. Nuo 2010 m. sausio 1 d. už Vasario 16-osios gimnaziją Lietuvoje atsakingos LR Švietimo ir mokslo ministerijos vadovas patikino įžvelgiąs šios mokyklos svarbą ir reikalingumą Lietuvai ir yra ateityje pasiryžęs remti jos klestėjimą.

Savo paskaitoje Vasario 16-osios gimnazijoje nuo 2009 m. rugsėjo dirbanti direktorė dr. Bronė Narkevičienė apžvelgė garbingą gimnazijos praeitį, istorinės raidos etapus bei dabartinę jos poziciją: „Šiandien, iš laiko perspektyvos, jau galime tvirtai teigti, kad Vasario 16-osios gimnazijos gyvenimas turi ypatingą vertę. Gimnazija – tai gyvas paminklas užsienio lietuvių vienybei ir atkaklumui, lietuvybės puoselėjimui, troškimui išlaisvinti savo Tėvynę. Gimnazija – tai gyvas Vokietijos valstybės vertybinės brandos įrodymas.“ Direktorė pabrėžė glaudų Lietuvos ir Gimnazijos istorinį ryšį, jų bendrus tikslus bei pristatydama Gimnazijos misiją ragino aktyviai prisidėti prie šios švietimo įstaigos puoselėjimo ir tobulinimo: „Šiandien gimnazija – tai vieta, kurioje dviejų valstybių finansuojami, globojami auga ateities Europos piliečiai, nuo vaikystės kasdien ne iš knygų, o praktiškai mokydamiesi pagarbos kitai tautai, jos kultūrai, mentalitetui. Šiandien gimnazija – tai galimybė mums, čia esantiems, prisidėti prie savojo identiteto puosėlėjimo ir tuo pačiu prie įvairiakultūrės, bet saugios ir vieningos Europos ateities sustiprinimo. Nuo mūsų priklauso, ar gimnaziją lankantys vaikai ir jaunuoliai norės ir mokės kurti bendras Lietuvos ir Vokietijos įmones, kultūrinius, socialinius, mokslinius projektus. Nepraleiskime šios galimybės“, – skatino direktorė.

Sveikinimo žodžius tarė Heseno žemės ministro pirmininko pavaduotojas integracijai ir Europai Jörg-Uwe Hahn, LR ambasadorius Vokietijoje Mindaugas Butkus, Bergštrasės apskrities viršininko pavaduotojas Thomas Metz, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius, Pasaulio lietuvių bendruomenės Valdybos atstovė Lietuvoje Vida Bandis bei kiti Lietuvos ir Vokietijos politikos, švietimo ir mokslo atstovai. Garbės svečiai pasidžiaugė galėdami dalyvauti renginyje, iškėlė gimnazijos paliktus įspaudus Lietuvos ir visos Europos istorijoje bei išreiškė šios mokyklos svarbą regione. „Ši mokykla svarbi ne tik Lietuvai. Ji svarbi ir mums – Vokietijai. Per ilgą savo gyvavimo laikotarpį gimnazija tvirtai suleido šaknis Renhofo sodyboje ir šiam regionui tapo didžiuliu kultūriniu praturtinimu. Šiuolaikiškas, europietiškas gimnazijos profilis leidžia mums šia mokykla ypatingai didžiuotis“, – sakė Thomas Metz.

Meninę programos dalį Vasario 16-osios mokiniai pradėjo sveikinimo žodžiu ir įspūdinga A. Mamontovo dainos „Geltona.Žalia.Raudona“ inscenizacija, kurioje su moksleiviais kartu grojo ir mokyklos abiturientai. „Šiandieną esame laisvos Lietuvos ambasadoriai, kuriame jos įvaizdį, skleidžiame jos kultūrą. O svarbiausia – tiesiame tiltus tarp Rytų ir Vakarų, tarp Lietuvos ir pasaulio, esame jaunosios kartos Europos piliečiai“, – sveikindami susirinkusius į renginį svečius savo misiją pristatė Gimnazijos mokiniai. Įspūdingoje mokinių programoje skambėjo lietuviškos estradinės ir liaudies dainos, Gimnazijos orkestro lydimos šoko mažųjų ir vyresniųjų tautinių šokių grupės.

Programą karūnavo ypatinga viešnia – Vasario 16-osio gimnazijos, VLB ir Europos lietuvių kultūros centro paskelbto konkurso „Dainuoju Lietuvai“ nugalėtoja Edita Sääf (nuotr.) iš Švedijos, kuri drauge su mokiniais atliko savos kūrybos dainą „Daina Lietuvai“. Meninę programą paruošė gimnazijos šokių ir muzikos mokytojai Audronė ir Gintaras Ručiai.

Iš gimnazijos istorijos:

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, daugiau kaip 65.000 lietuvių pasitraukus į Vakarų Vokietiją, čia buvo vystoma plati kultūrinė veikla, leidžiami laikraščiai ir knygos, steigiamos švietimo įstaigos. 1948-aisiais Vokietijoje veikė net 158 lietuviškos mokyklos, iš kurių 26 – gimnazijos. Prasidėjus Vokietijoje gyvenusių lietuvių emigracijai į užjūrį, dėl vis mažėjančio mokinių skaičiaus jas imta uždaryti. Vasario 16-osios gimnazija – vienintelė išlikusi ir iki šių dienų nenutrūkstamai gyvuojanti tokio profilio lietuviška mokykla Vakarų pasaulyje, diegianti savo mokiniams europietiškas ir demokratiškas vertybes.

Lietuviškoji Vasario 16-osios gimnazija su bendrabučiu buvo įkurta 1950 m. Diepholz miesto kareivinėse. Į netoli Frankfurto prie Maino esantį Hiutenfeldo miestelį ji buvo perkelta 1953 m., kuomet tėvo Alfonso Bernatonio iniciatyva VLB čia įsigijo 5 ha sklypą su Rennhofo pilimi.

Didelės viso pasaulio lietuvių paramos sulaukusi gimnazija buvo intensyviai remontuojama, tobulinama, pilis pritaikoma klasėms ir bendrabučiui. Laikui bėgant pastatytas klasių ir administracijos pastatas, 1972 ir 1987 metais – mergaičių ir berniukų bendrabučiai. Po 1984 m. kilusio gaisro suremontuotoje pilyje įkurta gimnazijos biblioteka, muzikos klasė, lietuviška koplyčia. 1999 m. mokyklai buvo suteiktas Vokietijos valstybės pripažintos gimnazijos statusas. Dėl to lietuvių kilmės mokinių gretas kasmet papildo ir vokiečiai moksleiviai, o gimnazijos brandos atestatas pripažįstamas visuose Europos ir pasaulio universitetuose bei aukštosiose mokyklose.

Vasario 16-osios gimnazijos vaidmuo lietuvių tautos istorijoje itin reikšmingas – karo pabėgėlių laikais bei dešimtmečius besitęsusiu po pasaulį išblaškytos išeivijos laikotarpiu gimnazija teikė prieglobstį lietuvių kilmės vaikams iš viso pasaulio ir skatino juos išlaikyti ir puoselėti savąją kalbą ir kultūrą; Atgimimo, Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atgavimo epochoje Hiutenfeldas tapo neoficialia Lietuvos atstovybe laisvame pasaulyje; Šiandien mokykla duris atveria naujųjų emigrantų vaikams, norintiems greta valstybinėms vokiškoms gimnazijoms nustatytos mokymo programos mokytis lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos bei užsiimti plačia lietuviška veikla. Į užsienį išvykusių lietuvių vaikams gimnazija suteikia sąlygas puikiai išmokti kelias užsienio kalbas, nepamirštant gimtosios, pažinti Vakarų Europos kultūras, puoselėjant savąją bei subręsti tolerantiškais Europos piliečiais, dirbančiais tėvynės labui.

Gimnazija dirba pagal Vokietijos valstybinę mokymo programą, pagrindinė dėstomoji kalba yra vokiečių. Jaunesniųjų klasių mokiniams dalis mokomųjų dalykų pasirinktinai dėstoma lietuvių arba vokiečių kalba, o vyresniems, šalia vokiškoms gimnazijoms įprastų mokomųjų dalykų, suteikiama galimybė lankyti lietuvių kalba dėstomas lietuvių kalbos, literatūros bei Lietuvos istorijos pamokas. Atvykusiems į gimnaziją vaikams, neturintiems pakankamai vokiečių arba lietuvių kalbos žinių, siūlomi intensyvūs kalbos kursai. Kiekvienais mokslo metais į gimnaziją kviečiami atvykti lietuvių kilmės mokiniai iš Šiaurės ir Pietų Amerikos, norintys išmokti ar prisiminti gimtąją senelių ar prosenelių kalbą bei išmokti vokiškai, susipažinti su lietuviška ir vokiška kultūra bei papročiais. Baigę mokyklą savo šalyje, čia mokiniai dažniausiai praleidžia vienerius metus.

Dėl mokyklos geografinės padėties bei unikalaus profilio, Vasario 16-osios gimnazijos moksleiviai dažnai tampa simboliniais Lietuvos ambasadoriais Europoje. Renhofo pilis vis dažniau tampa susitikimo vieta politikams, diplomatams, mokslininkams ir menininkams iš Lietuvos ir Vokietijos, bene kiekvieną savaitgalį čia vyksta įvairūs renginiai, koncertai ar susitikimai. Lankydami tautinių šokių ansamblį, gimnazijos chorą ir orkestrą bei bendradarbiaudami su Renhofo pilyje įsikūrusia Vokietijos lietuvių bendruomene, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga, Lietuvių kultūros institutu ir Europos lietuvių kultūros centru, mokiniai ne tik gimnazijoje, bet ir visoje Vokietijoje bei už jos ribų šokiu ir daina reprezentuoja Lietuvą, dalyvauja įvairaus masto politiniuose, kultūriniuose ir meniniuose projektuose.

Nuo 2009 metų rugsėjo Vasario 16-osios gimnazijai vadovauja į Vokietiją iš Kauno atvykusi dr. Bronė Narkevičienė. Aukštai vertinama pedagogė po studijų dirbo matematikos mokytoja Kauno technologijos universiteto gimnazijoje, apgynusi socialinių (edukologija) mokslų daktarės disertaciją, tapo šio universiteto docente. Lietuvoje ji vadovavo jos pačios ir Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ 2004 m. įkurtai „Nacionalinei moksleivių akademijai“, skirtai gabių Lietuvos vaikų ugdymui.

Nuotraukos Martyno Gaurilčiko.

Daugiau

60-metį mininčiai Vasario 16-osios gimnazijai – Užsienio reikalų ministro sveikinimai

Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Mindaugas Butkus vasario 27 dieną Hiutenfelde dalyvaus Vasario 16-osios gimnazijos 60 metų jubiliejuje ir perduos Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio sveikinimą.

„Nuo pat įkūrimo 1950 metais gimnazija ugdė Tėvynei pasišventusias asmenybes, atstovavusias Laisvai ir Nepriklausomai Lietuvai, skleidusias pasauliui tiesą apie iš pasaulio politinio žemėlapio prievarta ištrintą, tačiau nepalūžusią, orią, didingą tautą ir valstybę“, – sakoma ministro sveikinime.

Gimnazijos bendruomenei linkima naujomis idėjomis ir kasdieniais darbais tęsti atsakomybės ir pasiaukojimo reikalaujančią misiją.

„Esate neatsiejama Lietuvos dalis, todėl tvirtai tikiu, kad ir toliau išliksite lietuvybės centru, kuriame pulsuoja tautiečius telkiantis bendruomeninis gyvenimas ir įvairiapusiškai pristatoma Lietuva“, – rašoma A.Ažubalio sveikinime.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugiau kaip 65 tūkst. lietuvių pasitraukus į Vakarų Vokietiją, čia buvo vykdoma plati kultūrinė veikla, leidžiami laikraščiai ir knygos, steigiamos švietimo įstaigos. 1948-aisiais Vokietijoje veikė 158 lietuviškos mokyklos, iš kurių 26 – gimnazijos. Prasidėjus Vokietijoje gyvenusių lietuvių emigracijai į užjūrį, dėl vis mažėjančio mokinių skaičiaus jas imta uždaryti. Tuometinė Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) valdyba 1950 metais nutarė įsteigti vieną gimnaziją su bendrabučiu. Ji įkurta Dypholco miesto kareivinėse.

Į Hiutenfeldo miestelį Heseno federalinėje žemėje Vasario 16-osios gimnazija perkelta 1954 metais, kai VLB čia įsigijo 5 ha sklypą su Rennhofo pilimi. 1999 metais mokyklai suteiktas Vokietijos valstybės pripažintos gimnazijos statusas. Vasario 16-osios gimnazija – vienintelė iki šių dienų išlikusi lietuviška mokykla Vakarų pasaulyje. Šiuo metu joje mokosi 189 moksleiviai.

Gimnazijos jubiliejaus minėjimo iškilmėse laukiama daugiau kaip 500 svečių iš Lietuvos ir Vokietijos, tarp jų – Lietuvos švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus. Renginyje pasirodys gimnazijos tautinių šokių grupė ir orkestras, Vokietijos lietuvių folkloro grupė „Leliumai“, Miuncheno šeštadieninės lituanistinės mokyklėlės vaikai ir muzikos grupė iš Lietuvos „Jonis“.

URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamentas
Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius, tel. 236 2445

Daugiau