Dar žemės nebuvo, kai išmintis prasidėjo
Amžinoji Išmintis sako:
„Kelių pradžioje mane Viešpats turėjo, –
prieš darbus pirmuosius pradėdamas veikti.
Man pagrindas būvio padėtas prieš amžius –
kai laikas dar nėjo ir žemės nebuvo.
Nebuvo dar jūsų, kai aš prasidėjau,
nebuvo šaltinių, vanduo iš kur kyla.
Kalnai dar nebuvo tuomet susidarę,
nei kalvos iškilę, kai aš prasidėjau.
Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn
Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.
Mes esame tų įvykių liudytojai, taipogi ir Šventoji Dvasia
Vyriausiasis kunigas metė apaštalams kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.
Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine, kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taipogi ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie jo klauso“.
Apaštalams uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. (Apd 5, 27–32. 40b–41) * * *
Nuolat augo būrys įtikėjusių Viešpatį
Per apaštalų rankas darėsi žmonėse daug stebuklingų ženklų.
Visi tikintieji vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje. Niekas kitas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė. Ir nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį. Žmonės net į gatves nešdavo ligonius ir ten guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų. Taip pat iš aplinkinių miestelių daug žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių varginamus, ir visi jie būdavo pagydomi. (Apd 5, 12–16)
* * * Daugiau
Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,
per amžius tveria jo ištikima meilė!
Tesako Izraelis:
„Jo ištikima meilė amžina“.
VIEŠPATIES dešinė išaukštinta!
VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!“
Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių
Dievas sako:
„Štai mano tarną sėkmė ims lydėti, jisai bus iškeltas, išgirtas, išaukštintas. Kaip daugelis jo baisėjosi, kadangi jo išvaizda buvo nežmoniškai subjaurinta ir jo pavidalas nebepanašus į žmogų, taip jis nustebins daugel tautų, karaliai prieš jį neteks žado. Jie mat išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta, išgirs, ko niekad nebuvo girdėję“. Pranašas sako: „Kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam apsireiškė Viešpaties rankos galybė?“ Daugiau
Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo: aš žinau, jog nebūsiu sugėdintas
Štai ką sako Dievo tarnas: „Viešpats Dievas man davė iškalbų liežuvį, kad aš sugebėčiau meilingu žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausis, kad lyg mokinys jo klausyčiaus. Viešpats Dievas atvėrė man ausį. Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo ir spjaudė. Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą kaip titnagas kietą; aš žinau, jog nebūsiu sugėdintas“. (Iz 50, 4–7) Daugiau
Jie apsakė bendruomenei, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos
Paulius kartu su Barnabu pasuko atgal į Listrą, Ikoniją ir Antiochiją. Ten jie stiprino mokinių dvasią ir skatino juos išsaugoti tikėjimą, nes per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę. Kiekvienoje bendruomenėje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję. Apkeliavę Pizidiją, jie atvyko į Pamfiliją, paskelbė žodį Pergėje ir leidosi žemyn į Ataliją. Iš čia išplaukė į Antiochiją, kur buvo buvę pavesti Dievo malonei, kad nuveiktų darbą, kurį dabar pabaigė. Sugrįžę jie sušaukė bendruomenę ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus. (Apd 14, 21b–27)* * *
Dievo tauta, įžengusi į pažadėtąją žemę, švenčia Paschą
Viešpats kalbėjo Jozuei: „Šiandien nustūmiau nuo jūsų Egipto gėdą“. Izraelitai stovyklavo Gilgale. Į mėnesio keturioliktosios dienos vakarą Jericho lygumoje jie šventė Paschą (Velykas). Dieną po Paschos jie valgė to krašto derliaus neraugintą duoną ir spirgintus grūdus. Tą dieną nustojo kristi mana, ir nuo tada izraelitai jos nebegavo. Jie mito iš derliaus, kurį tais metais išaugino Kanaano žemė. (Joz 5, 9a. 10–12)* * *