Palendrių šv. Benedikto vienuolynas | Šilinė
Jonas Damaskietis nuostabiai apibūdino šios šventės pobūdį sakydamas, kad tai „visuotinio džiaugsmo gimimo diena“. Mergelės Marijos gimimas žmonėms yra tarsi skaisti aušra, nešanti savyje būsimo atpirkimo pažadus. Istoriškai, t. y. pagal mūsų laiko skaičiavimą, šis minėjimas nusako pradžią. Antai, Bizantijos tradicijoje ši šventė pradeda liturginius metus, nes šių apeigų krikščionys liturginių metų šventimą pradeda rugsėjo 1 dieną.
Šį savaitgalį Lietuvą pasiekė džiugi žinia: popiežiaus Pranciškaus sprendimu per spalio 5 dieną šaukiamą konsistoriją kardinolo titulas bus suteiktas ir Kauno arkivyskupui metropolitui emeritui Sigitui Tamkevičiui – kaip pabaigusiam aktyvią ganytojo tarnystę „už nuopelnus tarnaujant Bažnyčiai“.
Moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis
Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša.
Kokia gi tad žmogui nauda iš jo triūso?
Tuštybių tuštybė, – taip sako Galvočius, –
tuštybių tuštybė, gi viskas – tuštybė.
Žmogus savo turtą, įgytą taip sunkiai,
žiniom, išmintim ir gabumais pasiektą,
palieka kaip dalį tokiam paveldėti,
kuris prie jo niekuo nėra prisidėjęs.
Viešpatie, neaplenk savo tarno!
Prie Mamrės giraitės Viešpats atėjo pas Abraomą, kai tas per patį vidudienio karštį sėdėjo savo palapinės angoje.
Pakėlęs akis, Abraomas pamatė priešais save štai stovinčius tris vyrus. Juos išvydęs, išbėgo jiems priešais iš palapinės angos, parpuolė ant žemės ir tarė: „Viešpatie, jei esu radęs tavo malonę, neaplenk savo tarno! Paduos jums vandens. Nusiplaukite kojas ir po medžiu patogiai įsitaisykite. O aš jums atnešiu užkąsti ir, kiek pasistiprinę, galėsite keliauti toliau; juk to ir užėjote pas savo tarną“.
Jie atsiliepė: „Daryk, kaip kalbėjai!“
* * *
Tas žodis visai tau arti: tu gali jo laikytis
Mozė bylojo visam Izraeliui: „Klausyk Viešpaties, savo Dievo, balso, laikykis jo įsakymų bei nuostatų. Visa širdimi, visa siela sugrįžk prie Viešpaties, savo Dievo. Įsakymas, kurį tau šiandien užkraunu, neviršija tavo jėgų ir nėra tau tolimas. Jis ne aukštai danguje, kad tau reikėtų bėdoti: ‘Kas gi įkops mums į dangų parnešti jo žemėn ir jį mums paskelbti, kad mes galėtume jo laikytis?’ Jis ir ne anapus jūros, kad tau reikėtų dejuoti: ‘Kas gi mums perplauks per jūrą jo pargabenti ir jį mums paskelbti, kad mes galėtume jo laikytis?’ Ne, tas žodis visai tau arti: jisai tavo lūpose, tavo širdyje, – tu gali jo laikytis“. (Įst 30, 10–14) Daugiau
Po akivaizdaus krikščionybės, kaip jėgos, veiksmingai formuojančios Vakarų kultūrą, sunykimo, keli filosofai džiaugsmingai prakalbo apie Vakarų sugrįžimą į pagonybę. Tai nėra nauja idėja; taip manė Nietzsche‘ė jau prieš 130 metų. 1906 m. Chestertonas aptarė pagonybę savo „Eretikų“ 12 skyriuje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad sekuliarizacijos jėgos, veikiančios nuo Apšvietos, pagaliau nugremš krikščioniškų dažų sluoksnį, subjaurojusį senovės graikų-romėnų šventyklą.
Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą
Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą,
apie jo vardo didybę giedokit,
iškilmingai teikit jam šlovę.
Jūs Dievui kartokit:
„O, kokie tavo darbai stebuklingi! –
Tesilenkia, tegieda tau visa žemė,
tegarsina tavąjį vardą.
Eikit ir žvelkit į Dievo darbus:
kiek nuostabiausių dalykų žmonėms jis padarė! –
Pakilęs Eliziejus nusekė paskui Eliją
Viešpats pasakė Elijui: „Eliziejų, Šafato iš Abel Meholos sūnų, patepk pranašu į savo vietą“.
Šafato sūnų Eliziejų Elijas rado ariantį. Jis dirbo su dvylika jungų ir pats prie dvylikto buvo. Praeidamas pro jį Elijas jam užmetė savo apsiaustą. Eliziejus tuojau paliko jaučius, nuskubėjo paskui Eliją ir prašė: „Dar leisk man su tėvu ir motina atsibučiuoti! Tada aš seksiu paskui tave“. Elijas atsakė: „Eik, bet grįžk! Turėk galvoje, ką tau padariau!“
Nuo jo sugrįžęs, Eliziejus paėmė porą savo jaučių ir papjovė. Ant jaučių arklo jis išvirė mėsą ir davė žmonėms atsisveikinimo pokylį. Po to pakilęs nuėjo paskui Eliją ir stojo pas jį tarnauti. (1 Kar 19, 16. 19–21)
Dar žemės nebuvo, kai išmintis prasidėjo
Amžinoji Išmintis sako:
„Kelių pradžioje mane Viešpats turėjo, –
prieš darbus pirmuosius pradėdamas veikti.
Man pagrindas būvio padėtas prieš amžius –
kai laikas dar nėjo ir žemės nebuvo.
Nebuvo dar jūsų, kai aš prasidėjau,
nebuvo šaltinių, vanduo iš kur kyla.
Kalnai dar nebuvo tuomet susidarę,
nei kalvos iškilę, kai aš prasidėjau.