Visa izraelitų bendruomenė ėmė niurnėti ant Mozės ir Aarono tyruose. Izraelitai jiems priekaištavo: „Verčiau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipte, kai sėdėjome prie puodų mėsos ir iki soties valgėme duonos! Jūs išvedėte mus į tą dykumą, kad visus, kurie čia atsidūrė, badu numarintute!“ Ir Viešpats Mozei pasakė: „Aš taip padarysiu, kad jums iš dangaus lytų duona. Tauta galės eiti ir pasirinkti, kiek reikia jos dienai. Aš noriu išbandyti, ar eis ji mano nurodytu keliu, ar ne. Aš išgirdau izraelitų niurnėjimą. 

„Vargas ganovams, kurie pražudo ir išblaško mano kaimenės avis! – Viešpaties žodis“. Todėl štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas, ganovams, sergintiems manąją tautą: „Jūs išblaškėte mano avis, išvaikėte jas, jų neprižiūrėjote. Dabar jus nubausiu už jūsų nedorą elgesį – Viešpaties žodis. Bet aš surinksiu išlikusias savo kaimenės avis iš visų kraštų, į kuriuos jas buvau išblaškęs, ir sugrąžinsiu į jų ganyklą; jos bus vaisingos ir pasidaugins. Paskirsiu joms ganytojus, kurie jas sergės, kad jos niekuomet nebijotų ir nenuogąstautų, ir kad nė viena nepradingtų. Viešpaties žodis. Ateis štai dienos – Viešpaties žodis – ir aš pažadinsiu Dovydui teisią atžalą. Jisai viešpataus kaip karalius ir bus išmintingas, įkurs šalyje teisę ir teisybę. Jo dienomis bus išgelbėtas Judas, ir saugiai gyvens Izraelis. Jisai bus vadinamas tokiu vardu: ‘Viešpats – mūsų teisybė’“. (Jer 23, 1–6)

Eik ir pranašauk mano tautai

Betelio kunigas Amazijas tarė Amosui: „Išeik, pranašautojau, nešdinkis į Judo žemę! Tenai savo duoną valgyk, tenai pranašauk. O Betelyje tau nevalia daugiau pranašauti, nes čia – karaliaus šventykla, karalystės šventovė“. Amosas į tai Amazijui atsakė: „Ne pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisių nokintojas. Bet Viešpats mane paėmė nuo bandos ir įsakė: ‘Eik ir pranašauk mano tautai Izraeliui!’“ (Am 7, 12–15)

Jam kalbant, įėjo dvasia į mane ir pastatė mane ant kojų. Ir aš girdėjau man kalbančiojo balsą.
Jis sakė: „Žmogaus sūnau, tave aš siunčiu pas Izraelio sūnus, pas tuos neklaužadas, kurie prieš mane sukilo. Jie patys ir jųjų tėvai iki pat šios dienos man priešgyniauja. Jie – sūnūs įžūlūs ir kietaširdžiai. Pas juos aš tave siunčiu. Paskelbk jiems: ‘Štai ką sako Viešpats Dievas!’ Klausys jie ar ne – atkakli tai tauta, – tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe“. (Ez 2, 2–5)

Pasaulyje Dievas mirties nesukūrė,
jisai nesidžiaugia, kad žūsta gyvieji.
Jis visa sukūrė vien tam, kad gyventų.
Visi sutvėrimai skirti vien gerovei.
Į juos neįdėta nuodų pražūtingų,
ir mirčiai neduota valdyti pasaulio.
Teisumas nemiršta: išlieka per amžius.
Ir žmogų ne mirčiai gi Dievas sutvėrė –
jį savo esybės paveikslu padarė.
Per velnio pavydą mirtis atsirado
ir žudo kiekvieną, kas jam atsiduoda. (Išm 1, 13–15; 2, 23–25)

Štai Viešpats iš vėtros atsiliepė Jobui:
„Kas šėlstančią jūrą galingai sutramdė,
kai toji putodama veržės iš įsčių,
kada debesiais lyg drabužiais ją rengiau,
miglos vystyklais tarsi kūdikį vysčiau?
Vartus jai pastatęs, skląsčiu juos užsklendęs,
ribas jai nuskyriau ir šitaip pareiškiau:
‘Lig čia gali eiti, toliau – kad nė žingsnio:
nuo čia tegu lūš tavo bangos įžūlios!’“ (Job 38, 1. 8–11) Daugiau →

Viešpats Dievas šaukė ragavusį nuo medžio žmogų: „Kur gi esi?“ Tasai atsiliepė: „Aš išgirdau sode tavo žingsnius, išsigandau esąs nuogas ir pasislėpiau“. Tada Dievas paklausė: „O kas tau pasakė, kad tu esi nuogas?¬ Ar kartais nevalgei nuo medžio, nuo kurio tau uždraudžiau valgyti?“ Žmogus atsakė: „Moteris, kurią man priskyrei, padavė vaisių, ir valgiau“. Viešpats Dievas kreipėsi į moteriškę: „Ką padarei?“ Moteris teisinosi: „Angis mane suvedžiojo, ir valgiau“. Tuomet Viešpats Dievas pasakė angiai: „Kadangi tai padarei, tu būsi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu šliauši pilvu ir ėsi dulkes per visas savo gyvenimo dienas. Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moteries, tarp tavo atžalos ir jos palikuonio. Jis sutrins tau galvą, o tu tykosi jo kulno“. (Pr 3, 9–15)

Atėjęs Mozė persakė tautai visus Viešpaties žodžius ir potvarkius. Tauta vieningai pareiškė: „Mes vykdysim visa, ką Viešpats įsakė!“ Tada visus Viešpaties žodžius Mozė užrašė. Pakilęs dar ankstų rytą, jis kalno papėdėje pastatė altorių ir dvylika akmeninių šulų sulig dvylika Izraelio giminių. Po to jis pasiuntė jaunuosius Izraelio vyrus, ir tie aukojo deginamąsias atnašas ir pjovė kruvinąsias aukas – jautukus kaip išganymo auką Viešpačiui. Paėmęs pusę kraujo, Mozė supylė į dubenį. Kita puse kraujo apšlakstė altorių. Po to jis paėmė sandoros raštą ir balsiai perskaitė tautai. Jie atsiliepė: „Laikysimės visko, ką Viešpats įsakė, ir būsime jam paklusnūs!“ Paėmęs kraujo, Mozė apšlakstė juo tautą, sakydamas: „Tai kraujas sandoros, kurią su jumis Viešpats sudarė visų šitų žodžių pagrindu“. (Iš 24, 3–8)

Prabilęs į tautą, Mozė kalbėjo: „Ištirk senovės laikus, kurie prieš tave yra buvę, nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė žmogų, paklausk nuo vieno dangaus krašto lig kito: ar buvo kada atsitikęs toks didis dalykas, arba ar yra kur kalbama kas nors panašaus, kad būtų kuri nors tauta girdėjusi iš ugnies kalbančio Dievo griaudimą, kaip tu kad esi jį girdėjusi, ir išlikusi gyva? Arba ar kada kuris dievas yra bandęs ateiti ir išsivesti sau tautą iš kitos tautos tarpo išbandymais ir stebuklingais ženklais, karu, galinga ranka bei iškeltu žastu ir visais tais siaubingais dalykais, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, padarė dėl jūsų Egipte, tau matant?