Vatikano radijas
Sekmadienį popiežius Pranciškus, prieš suteikdamas savo velykinį palaiminimą „Urbi et orbi“ (miestui ir pasauliui), kreipėsi ir į tuos, nuo kurių priklauso pasaulio taika, tautų gerovė ir savitarpio pasitikėjimas visoje tarptautinėje bendruomenėje.
Brangieji broliai ir seserys, džiugių Velykų! Jėzus prisikėlė iš numirusių.
Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.
Kristaus Kančios – Verbų sekmadienis – yra diena, kai visa Bažnyčia mini Jėzaus pergalingą įžengimą į Jeruzalę, lygiai savaitė prieš jo prisikėlimą. Maždaug prieš penkis amžius pranašas Zacharijas pranašavo:
„Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9).
Viešpaties rūstybė reiškiasi tautos ištrėmimu, o gailestingumas – jos išvadavimu
Judo valdovai, kunigai ir liaudis pasidarė labai neištikimi Dievui. Jie sekė pagonių niekšybėmis ir išniekino namus, kuriuos Viešpats Jeruzalėje buvo padaręs savo šventove. Viešpats, jų protėvių Dievas, per savo pranašus juos nuolat įspėdavo, nes jam buvo gaila savosios tautos ir buveinės. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, nepaisydavo jo žodžio ir tyčiodavosi iš jo pranašų. Todėl užsidegė Viešpats tokia rūstybe ant savo tautos, jog nebebuvo išganymo. Tada chaldėjai padegė Dievo namus, sugriovė Jeruzalės sienas, sudegino visus jos rūmus, sunaikino visas brangenybes. Kurie nuo kalavijo ištrūko, tuos Nebukadnecaras ištrėmė į Babiloniją. Tenai jie turėjo jam ir jo sūnums tarnauti vergais, kol atėjo į valdžią Persų karalystė. Taip išsipildė Viešpaties žodis, kurį Viešpats buvo paskelbęs Jeremijo lūpomis. Šalis nūn atsiėmė savo šventadienius: jos žemė nebuvo dirbama visą siautimo laiką, kol suėjo septyniasdešimt metų.
Įstatymas duotas per Mozę
Viešpats kalbėjo visus šiuos žodžius: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. [Nesidirbk jokios statulos ar paveikslo to, kas viršuje danguje, apačioje žemėje, vandenyje po žeme. Prieš juos nesižemink ir jiems netarnauk, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, – pavydintis Dievas: tiems, kurie priešiški man, aš Dievas, kuris išieško tėvų skolą iš sūnų iki trečiosios ir ketvirtosios kartos, o tiems, kurie myli mane ir laikosi mano įsakymų, aš Dievas, kuris tūkstančiams rodo malonę.] Neprisiek melagingai Viešpaties, savo Dievo, vardu, nes Viešpats nepateisins kreivai jo vardu prisiekiančio.
Mūsų tikėjimo tėvo Abraomo auka
Norėdamas išbandyti Abraomą, Dievas užkalbino: „Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia“. Tada Dievas kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, nuvyk į Morijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“ Atėjus į Dievo nurodytą vietą, Abraomas pastatė aukurą, sukrovė ant jo malkas. Abraomas jau ištiesė ranką ir paėmė peilį sūnui žudyti. Tada iš dangaus sušuko jam Viešpaties angelas: „Abraomai, Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Anas kalbėjo: „Nekelk prieš berniuką rankos ir niekuo neskriausk jo! Dabar aš žinau, kad esi atsidavęs Dievui ir nepagailėjai man savo vienturčio“. Pakėlęs akis, Abraomas pamatė: už jo – avinas buvo ragais įsipynęs brūzgyne. Nuėjęs ištraukė jį ir vietoj sūnaus paaukojo kaip deginamąją auką.
Dievo sandora su iš tvano išgelbėtu Nojumi
Nojui ir jo sūnums, kurie buvo su juo, Dievas kalbėjo: „Štai sudarau savo sandorą su jumis bei jūsų palikuonimis, ir su visais pas jus esančiais gyvūnais: su paukščiais, galvijais ir laukų žvėrimis – su visa gyvūnija, išėjusia su jumis iš arkos. Sudarau su jumis savo sandorą: daugiau niekada potvynio vandeniu nebebus naikinamos kūno būtybės; daugiau niekada nebekils tvanas nuniokoti žemės“.
Šalies paaukojimas Dievo Motinai Švč. Mergelei Marijai ar jos Nekalčiausiai Širdžiai – tai toks visuomeninis, iškilmingas religinis aktas, kuriuo prašoma Švč. M. Marijos pagalbos ir užtarimo. Dažniausiai prašoma tada, kai matoma, kad vien žmogiškų pastangų nebepakanka.
Lietuvai lemtingu metu buvo keletas svarbių tokių paaukojimų. Štai keletas iš jų:
1. Lietuvos–Lenkijos pasiaukojimas Marijai 1656 m.
Blaškaus, kol sutemsta
Jobas kalbėjo:
„Gyventi šioj žemėj – ar žmogui ne lažas?
Ar visos jo dienos – ne samdinio dienos?
Žmogus – kaip tas vergas, kurs ieško paunksnės,
kaip tas darbininkas, kurs atpildo laukia.
Ir aš paveldėjau tik mėnesius skausmo!
Ir man buvo skirta vien sielvarto naktys!
Atguldamas galvoju: ‘Kuomet atsikelsiu?’
Kai vakaras stoja, blaškaus, kol sutemsta.
Ir lekia man dienos greičiau už šaudyklę,
prabėga ir dingsta, vilties nepalikę.
Gyvenimas mano – lyg vėjo dvelkimas!
Ir mano akis nesidžiaugs daugiau laime“. (Job 7, 1–4. 6–7)
Kazachstano Astanos arkivyskupijos vyskupas augziliaras Athanasiusas Schneideris yra gerai žinomas daugeliui katalikų visame pasaulyje dėl savo aktyvaus apaštalavimo ir drąsos bei tvirtumo ginant tradicinį katalikų tikėjimą. Prieš keletą metų jis lankėsi ir Lietuvoje, kuomet Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio rūpesčiu buvo į lietuvių kalbą išversta ir išleista vyskupo Schneiderio knygelė „Dominus est – Viešpats yra.“