Tas žodis visai tau arti: tu gali jo laikytis

Mozė bylojo visam Izraeliui: „Klausyk Viešpaties, savo Dievo, balso, laikykis jo įsakymų bei nuostatų. Visa širdimi, visa siela sugrįžk prie Viešpaties, savo Dievo. Įsakymas, kurį tau šiandien užkraunu, neviršija tavo jėgų ir nėra tau tolimas. Jis ne aukštai danguje, kad tau reikėtų bėdoti: ‘Kas gi įkops mums į dangų parnešti jo žemėn ir jį mums paskelbti, kad mes galėtume jo laikytis?’ Jis ir ne anapus jūros, kad tau reikėtų dejuoti: ‘Kas gi mums perplauks per jūrą jo pargabenti ir jį mums paskelbti, kad mes galėtume jo laikytis?’ Ne, tas žodis visai tau arti: jisai tavo lūpose, tavo širdyje, – tu gali jo laikytis“. (Įst 30, 10–14) Daugiau →

Po akivaizdaus krikščionybės, kaip jėgos, veiksmingai formuojančios Vakarų kultūrą, sunykimo, keli filosofai džiaugsmingai prakalbo apie Vakarų sugrįžimą į pagonybę. Tai nėra nauja idėja; taip manė Nietzsche‘ė jau prieš 130 metų. 1906 m. Chestertonas aptarė pagonybę savo „Eretikų“ 12 skyriuje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad sekuliarizacijos jėgos, veikiančios nuo Apšvietos, pagaliau nugremš krikščioniškų dažų sluoksnį, subjaurojusį senovės graikų-romėnų šventyklą.

Daugiau →

Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą

Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą,
apie jo vardo didybę giedokit, 
iškilmingai teikit jam šlovę. 
Jūs Dievui kartokit: 
„O, kokie tavo darbai stebuklingi! –

Tesilenkia, tegieda tau visa žemė,
tegarsina tavąjį vardą. 
Eikit ir žvelkit į Dievo darbus: 
kiek nuostabiausių dalykų žmonėms jis padarė! –

Daugiau →

Pakilęs Eliziejus nusekė paskui Eliją

Viešpats pasakė Elijui: „Eliziejų, Šafato iš Abel Meholos sūnų, patepk pranašu į savo vietą“. 
Šafato sūnų Eliziejų Elijas rado ariantį. Jis dirbo su dvylika jungų ir pats prie dvylikto buvo. Praeidamas pro jį Elijas jam užmetė savo apsiaustą. Eliziejus tuojau paliko jaučius, nuskubėjo paskui Eliją ir prašė: „Dar leisk man su tėvu ir motina atsibučiuoti! Tada aš seksiu paskui tave“. Elijas atsakė: „Eik, bet grįžk! Turėk galvoje, ką tau padariau!“ 
Nuo jo sugrįžęs, Eliziejus paėmė porą savo jaučių ir papjovė. Ant jaučių arklo jis išvirė mėsą ir davė žmonėms atsisveikinimo pokylį. Po to pakilęs nuėjo paskui Eliją ir stojo pas jį tarnauti. (1 Kar 19, 16. 19–21)

Dar žemės nebuvo, kai išmintis prasidėjo

Amžinoji Išmintis sako:
„Kelių pradžioje mane Viešpats turėjo, –
prieš darbus pirmuosius pradėdamas veikti.
Man pagrindas būvio padėtas prieš amžius –
kai laikas dar nėjo ir žemės nebuvo.
Nebuvo dar jūsų, kai aš prasidėjau,
nebuvo šaltinių, vanduo iš kur kyla.
Kalnai dar nebuvo tuomet susidarę,
nei kalvos iškilę, kai aš prasidėjau.

Daugiau →

Daugiau →

Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn

Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.

Daugiau →

Mes esame tų įvykių liudytojai, taipogi ir Šventoji Dvasia

Vyriausiasis kunigas metė apaštalams kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.
Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine, kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taipogi ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie jo klauso“.
Apaštalams uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. (Apd 5, 27–32. 40b–41)    * * *

Daugiau →

Nuolat augo būrys įtikėjusių Viešpatį

Per apaštalų rankas darėsi žmonėse daug stebuklingų ženklų. 
Visi tikintieji vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje. Niekas kitas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė. Ir nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį. Žmonės net į gatves nešdavo ligonius ir ten guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų. Taip pat iš aplinkinių miestelių daug žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių varginamus, ir visi jie būdavo pagydomi. (Apd 5, 12–16)

* * * Daugiau →

Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,

Daugiau →