Viešpats Dievas šaukė ragavusį nuo medžio žmogų: „Kur gi esi?“ Tasai atsiliepė: „Aš išgirdau sode tavo žingsnius, išsigandau esąs nuogas ir pasislėpiau“. Tada Dievas paklausė: „O kas tau pasakė, kad tu esi nuogas?¬ Ar kartais nevalgei nuo medžio, nuo kurio tau uždraudžiau valgyti?“ Žmogus atsakė: „Moteris, kurią man priskyrei, padavė vaisių, ir valgiau“. Viešpats Dievas kreipėsi į moteriškę: „Ką padarei?“ Moteris teisinosi: „Angis mane suvedžiojo, ir valgiau“. Tuomet Viešpats Dievas pasakė angiai: „Kadangi tai padarei, tu būsi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu šliauši pilvu ir ėsi dulkes per visas savo gyvenimo dienas. Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moteries, tarp tavo atžalos ir jos palikuonio. Jis sutrins tau galvą, o tu tykosi jo kulno“. (Pr 3, 9–15)

Atėjęs Mozė persakė tautai visus Viešpaties žodžius ir potvarkius. Tauta vieningai pareiškė: „Mes vykdysim visa, ką Viešpats įsakė!“ Tada visus Viešpaties žodžius Mozė užrašė. Pakilęs dar ankstų rytą, jis kalno papėdėje pastatė altorių ir dvylika akmeninių šulų sulig dvylika Izraelio giminių. Po to jis pasiuntė jaunuosius Izraelio vyrus, ir tie aukojo deginamąsias atnašas ir pjovė kruvinąsias aukas – jautukus kaip išganymo auką Viešpačiui. Paėmęs pusę kraujo, Mozė supylė į dubenį. Kita puse kraujo apšlakstė altorių. Po to jis paėmė sandoros raštą ir balsiai perskaitė tautai. Jie atsiliepė: „Laikysimės visko, ką Viešpats įsakė, ir būsime jam paklusnūs!“ Paėmęs kraujo, Mozė apšlakstė juo tautą, sakydamas: „Tai kraujas sandoros, kurią su jumis Viešpats sudarė visų šitų žodžių pagrindu“. (Iš 24, 3–8)

Prabilęs į tautą, Mozė kalbėjo: „Ištirk senovės laikus, kurie prieš tave yra buvę, nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė žmogų, paklausk nuo vieno dangaus krašto lig kito: ar buvo kada atsitikęs toks didis dalykas, arba ar yra kur kalbama kas nors panašaus, kad būtų kuri nors tauta girdėjusi iš ugnies kalbančio Dievo griaudimą, kaip tu kad esi jį girdėjusi, ir išlikusi gyva? Arba ar kada kuris dievas yra bandęs ateiti ir išsivesti sau tautą iš kitos tautos tarpo išbandymais ir stebuklingais ženklais, karu, galinga ranka bei iškeltu žastu ir visais tais siaubingais dalykais, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, padarė dėl jūsų Egipte, tau matant? 

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.

Pirmojoje knygoje, Teofiliui, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis jiems pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.

Atvykusį į Cezarėją Petrą pasitiko Kornelijus ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą. Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus“. Tada, atvėręs lūpas, jis pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“

Sekmadienį popiežius Pranciškus, prieš suteikdamas savo velykinį palaiminimą „Urbi et orbi“ (miestui ir pasauliui), kreipėsi ir į tuos, nuo kurių priklauso pasaulio taika, tautų gerovė ir savitarpio pasitikėjimas visoje tarptautinėje bendruomenėje.

Brangieji broliai ir seserys, džiugių Velykų! Jėzus prisikėlė iš numirusių.

Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.

„Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9).

Judo valdovai, kunigai ir liaudis pasidarė labai neištikimi Dievui. Jie sekė pagonių niekšybėmis ir išniekino namus, kuriuos Viešpats Jeruzalėje buvo padaręs savo šventove. Viešpats, jų protėvių Dievas, per savo pranašus juos nuolat įspėdavo, nes jam buvo gaila savosios tautos ir buveinės. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, nepaisydavo jo žodžio ir tyčiodavosi iš jo pranašų. Todėl užsidegė Viešpats tokia rūstybe ant savo tautos, jog nebebuvo išganymo. Tada chaldėjai padegė Dievo namus, sugriovė Jeruzalės sienas, sudegino visus jos rūmus, sunaikino visas brangenybes. Kurie nuo kalavijo ištrūko, tuos Nebukadnecaras ištrėmė į Babiloniją. Tenai jie turėjo jam ir jo sūnums tarnauti vergais, kol atėjo į valdžią Persų karalystė. Taip išsipildė Viešpaties žodis, kurį Viešpats buvo paskelbęs Jeremijo lūpomis. Šalis nūn atsiėmė savo šventadienius: jos žemė nebuvo dirbama visą siautimo laiką, kol suėjo septyniasdešimt metų.