Saulius tad tuojau pat nužygiavo į Zifo dykumą drauge su trimis tūkstančiais rinktinių Izraelio vyrų ieškoti Dovydo Zifo tyruose. Dovydas ir Abišajis tad atėjo prie kareivių nakčia, žiūri, Saulius kietai miega užkardos viduje, jo ietis įsmeigta į žemę prie jo galvos, o Abneris ir kareiviai aplink jį miega. „Šiandien VIEŠPATS padavė tau į rankas tavo priešą! – tarė Abišajis Dovydui. – Leisk tad man vienu ieties smūgiu prismeigti jį prie žemės. Dusyk jam smogti man nereikės“. Bet Dovydas Abišajui atsakė: „Neužmušk jo, nes kas gali pakelti ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį ir būti be kaltės?“ Taigi Dovydas pasiėmė ietį bei vandens ąsotį, buvusius Sauliui prie galvos, ir jiedu pasitraukė. Nė vienas to nematė ir nepajuto, nė vienas nepabudo, nes visi miegojo. Kietas miegas iš VIEŠPATIES buvo juos apėmęs.

Daugiau →

Viešpats taip sako: „Prakeiktas žmogus, kur žmonėmis pasikliauja ir silpną kūną sau atrama laiko, kurio širdis nusigręžia nuo Dievo. Toksai – kaip tas plikas tyrų krūmokšnis: niekada nesulaukdamas gero, skursta sausrotoj dykynėj, druskėtoje žemėj, kur niekas negali gyventi. Laimingas žmogus, kuris Dievu pasikliauja ir visko iš Viešpaties vilias. Jisai – kaip tas medis, prie upės sodintas ir leidžiąs šaknis į drėkinamą žemę: jam nieko nereikia bijotis net kaitrai užėjus – žaliuoja jo lapai; sausringų metų jisai nepabūgsta ir vedęs vaisius nenustoja“. (Jer 17, 5–8)

* * *

Karaliaus Uzijo mirimo metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame, iškilmingame soste. Jo rūbo kraštai sklydėjo po visą šventyklą. Viršum jo pleveno serafinai. Jie šaukė vienas kitam ir kartojo: „Šventas, šventas, šventas galybių Viešpats. Pilna visa žemė jojo garbės!“ 

Judo karaliaus Jošijo laikais man buvo paskelbtas Viešpaties žodis:

„Dar prieš sutverdamas motinos kūne, tave aš buvau išsirinkęs; dar prieš paliekant tau motinos įsčias, tave aš pašventinau – pranašu tautoms tave aš paskyriau.
Todėl susijuosk savo strėnas, stok jų akivaizdon ir skelbk jiems visa, ką tau paliepsiu!

Septintojo mėnesio pirmąją dieną kunigas Ezdras atsinešė Įstatymo knygą į susirinkimą, kurin susiėjo vyrai ir moterys bei visi galintys suprasti. Nuo ankstaus ryto iki vidudienio, aikštėje prie Vandens vartų, Ezdras skaitė iš knygos vyrams ir moterims bei tiems, kurie galėjo suprasti. Visa tauta atidžiai klausėsi skaitomo Įstatymo. Rašto mokovas Ezdras stovėjo ant medinės, tam tyčia įrengtos pakylos. Ir atskleidė Ezdras knygą visų akyse; mat jis stovėjo aukščiau už susirinkusią tautą. Jam knygą atskleidus, visi atsistojo. Tuomet Ezdras pašlovino Viešpatį, didįjį Dievą. Visi, iškėlę rankas, atsiliepė: „Amen, amen!“ Paskui nusilenkė, puolė prieš Viešpatį žemėn ir veidu lietėsi žemės.

Dėl Siono aš netylėsiu, nebūsiu ramus dėl Jeruzalės, kol jos teisingumas spindėte suspįs ir josios gerovė nušvis kaip žibintas. Išvys tuomet tautos tavo teisybę, visi karaliai – tavo didybę. Tu būsi vadinama nauju vardu, kurį ištars Viešpaties lūpos. Tu būsi puošni karūna Viešpaties rankoje, karališka diadema savo Dievo dešinėje. Tavęs daugiau nevadins „Paliktąja“, ir tavo šalies – „Vienišąja“. Tu būsi vadinama „Mano žavesiu“, o tavo šalis – „Ištekėjusia“, nes Viešpats tavimi žavisi ir tavo šalis bus ištekinta. Kaip tuokiasi vaikinas su mergina, taip tavo statytojas susituoks su tavimi. Kaip džiaugiasi nuotaka jaunikis, taip džiaugsis tavimi tavo Dievas. (Iz 62, 1–5)

* * *

„Raminkite, guoskite manąją tautą, – sako jūsų Dievas. – Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas pasibaigė, skola sumokėta. Ji dvigubai gavo iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes“. 
Balsas šaukia: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Dievui taką! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! Tuomet apsireikš Viešpaties šlovė, išvys ją visas pasaulis. Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos“. 

Samuelis tepriklauso Viešpačiui visą savo gyvenimą

Atėjus metui, Hana pagimdė sūnų ir praminė Samueliu, „nes, – ji taip sakė, – aš išmeldžiau jį iš ­Viešpaties“. Po to Elkanai su visa šeimyna vel išsiruošus aukoti Viešpačiui metinės atnašos ir pažadėtų gėrybių, Hana su juo nebevyko, tik savo vyrui pasakė: „Vaikelį aš paaukosiu tik nujunkiusi; tada jis tegu stoja Viešpaties akivaizdon ir ten visuomet pasilieka“.

Viešpats taip sako: „Tu, Betliejau – Efrate, nors mažas esi tarp Judo apygardų, bet iš tavęs kils tasai, kuris bus Izraelio valdovas. Jo kilmė siekia tolimą pradžią, seniai praėjusias dienas. Todėl juos Viešpats paliks, iki laukianti kūdikio pagimdys sūnų. Tuomet jo brolių likučiai sugrįš pas Izraelio sūnus. Jisai atsistos ir ganys juos Viešpaties galia, didingu savo Dievo Viešpaties vardu. Ir jie gyvens saugiai, nes jo valdžia dabar sieks iki žemės pakraščių. Ir jis bus taika“. (Mch 5, 1–4a)