Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.

Pirmojoje knygoje, Teofiliui, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis jiems pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.

Atvykusį į Cezarėją Petrą pasitiko Kornelijus ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą. Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus“. Tada, atvėręs lūpas, jis pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“

Sekmadienį popiežius Pranciškus, prieš suteikdamas savo velykinį palaiminimą „Urbi et orbi“ (miestui ir pasauliui), kreipėsi ir į tuos, nuo kurių priklauso pasaulio taika, tautų gerovė ir savitarpio pasitikėjimas visoje tarptautinėje bendruomenėje.

Brangieji broliai ir seserys, džiugių Velykų! Jėzus prisikėlė iš numirusių.

Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.

„Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9).

Judo valdovai, kunigai ir liaudis pasidarė labai neištikimi Dievui. Jie sekė pagonių niekšybėmis ir išniekino namus, kuriuos Viešpats Jeruzalėje buvo padaręs savo šventove. Viešpats, jų protėvių Dievas, per savo pranašus juos nuolat įspėdavo, nes jam buvo gaila savosios tautos ir buveinės. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, nepaisydavo jo žodžio ir tyčiodavosi iš jo pranašų. Todėl užsidegė Viešpats tokia rūstybe ant savo tautos, jog nebebuvo išganymo. Tada chaldėjai padegė Dievo namus, sugriovė Jeruzalės sienas, sudegino visus jos rūmus, sunaikino visas brangenybes. Kurie nuo kalavijo ištrūko, tuos Nebukadnecaras ištrėmė į Babiloniją. Tenai jie turėjo jam ir jo sūnums tarnauti vergais, kol atėjo į valdžią Persų karalystė. Taip išsipildė Viešpaties žodis, kurį Viešpats buvo paskelbęs Jeremijo lūpomis. Šalis nūn atsiėmė savo šventadienius: jos žemė nebuvo dirbama visą siautimo laiką, kol suėjo septyniasdešimt metų.

Viešpats kalbėjo visus šiuos žodžius: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. [Nesidirbk jokios statulos ar paveikslo to, kas viršuje danguje, apačioje žemėje, vandenyje po žeme. Prieš juos nesižemink ir jiems netarnauk, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, – pavydintis Dievas: tiems, kurie priešiški man, aš Dievas, kuris išieško tėvų skolą iš sūnų iki trečiosios ir ketvirtosios kartos, o tiems, kurie myli mane ir laikosi mano įsakymų, aš Dievas, kuris tūkstančiams rodo malonę.] Neprisiek melagingai Viešpaties, savo Dievo, vardu, nes Viešpats nepateisins kreivai jo vardu prisiekiančio.

Norėdamas išbandyti Abraomą, Dievas užkalbino: „Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia“. Tada Dievas kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, nuvyk į Morijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“ Atėjus į Dievo nurodytą vietą, Abraomas pastatė aukurą, sukrovė ant jo malkas. Abraomas jau ištiesė ranką ir paėmė peilį sūnui žudyti. Tada iš dangaus sušuko jam Viešpaties angelas: „Abraomai, Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Anas kalbėjo: „Nekelk prieš berniuką rankos ir niekuo neskriausk jo! Dabar aš žinau, kad esi atsidavęs Dievui ir nepagailėjai man savo vienturčio“. Pakėlęs akis, Abraomas pamatė: už jo – avinas buvo ragais įsipynęs brūzgyne. Nuėjęs ištraukė jį ir vietoj sūnaus paaukojo kaip deginamąją auką.

Nojui ir jo sūnums, kurie buvo su juo, Dievas kalbėjo: „Štai sudarau savo sandorą su jumis bei jūsų palikuonimis, ir su visais pas jus esančiais gyvūnais: su paukščiais, galvijais ir laukų žvėrimis – su visa gyvūnija, išėjusia su jumis iš arkos. Sudarau su jumis savo sandorą: daugiau niekada potvynio vandeniu nebebus naikinamos kūno būtybės; daugiau niekada nebekils tvanas nuniokoti žemės“.