Viešpats kalbėjo visus šiuos žodžius: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. [Nesidirbk jokios statulos ar paveikslo to, kas viršuje danguje, apačioje žemėje, vandenyje po žeme. Prieš juos nesižemink ir jiems netarnauk, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, – pavydintis Dievas: tiems, kurie priešiški man, aš Dievas, kuris išieško tėvų skolą iš sūnų iki trečiosios ir ketvirtosios kartos, o tiems, kurie myli mane ir laikosi mano įsakymų, aš Dievas, kuris tūkstančiams rodo malonę.] Neprisiek melagingai Viešpaties, savo Dievo, vardu, nes Viešpats nepateisins kreivai jo vardu prisiekiančio.

Norėdamas išbandyti Abraomą, Dievas užkalbino: „Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia“. Tada Dievas kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, nuvyk į Morijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“ Atėjus į Dievo nurodytą vietą, Abraomas pastatė aukurą, sukrovė ant jo malkas. Abraomas jau ištiesė ranką ir paėmė peilį sūnui žudyti. Tada iš dangaus sušuko jam Viešpaties angelas: „Abraomai, Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Anas kalbėjo: „Nekelk prieš berniuką rankos ir niekuo neskriausk jo! Dabar aš žinau, kad esi atsidavęs Dievui ir nepagailėjai man savo vienturčio“. Pakėlęs akis, Abraomas pamatė: už jo – avinas buvo ragais įsipynęs brūzgyne. Nuėjęs ištraukė jį ir vietoj sūnaus paaukojo kaip deginamąją auką.

Nojui ir jo sūnums, kurie buvo su juo, Dievas kalbėjo: „Štai sudarau savo sandorą su jumis bei jūsų palikuonimis, ir su visais pas jus esančiais gyvūnais: su paukščiais, galvijais ir laukų žvėrimis – su visa gyvūnija, išėjusia su jumis iš arkos. Sudarau su jumis savo sandorą: daugiau niekada potvynio vandeniu nebebus naikinamos kūno būtybės; daugiau niekada nebekils tvanas nuniokoti žemės“.

Lietuvai lemtingu metu buvo keletas svarbių tokių paaukojimų. Štai keletas iš jų:

1. Lietuvos–Lenkijos pasiaukojimas Marijai 1656 m.

Jobas kalbėjo: 
„Gyventi šioj žemėj – ar žmogui ne lažas? 
Ar visos jo dienos – ne samdinio dienos? 
Žmogus – kaip tas vergas, kurs ieško paunksnės, 
kaip tas darbininkas, kurs atpildo laukia. 
Ir aš paveldėjau tik mėnesius skausmo!
Ir man buvo skirta vien sielvarto naktys! 
Atguldamas galvoju: ‘Kuomet atsikelsiu?’ 
Kai vakaras stoja, blaškaus, kol sutemsta. 
Ir lekia man dienos greičiau už šaudyklę, 
prabėga ir dingsta, vilties nepalikę. 
Gyvenimas mano – lyg vėjo dvelkimas! 
Ir mano akis nesidžiaugs daugiau laime“. (Job 7, 1–4. 6–7)

Pažadinsiu pranašą ir į jo lūpas įdėsiu savo žodžius

Mozė bylojo tautai: „Viešpats, tavo Dievas, pažadins tau pranašą iš tavo tautiečių, iš brolių tavųjų – kaip ir mane. Jo klausykite! Juk šito meldei iš Viešpaties, savo Dievo, prie Horebo, susirinkimo dieną, kada tu kalbėjai: ‘Aš negalėsiu darkart klausytis Viešpaties, savo Dievo, griaudimo ir negalėsiu darkart žiūrėt į tą didelę ugnį, idant nenumirčiau

Kelkis, nušviski, Siono kalne, nes tavo šviesa jau ateina ir Viešpaties šlovė ant tavęs suspindi. Žemę štai sutemos gaubia, tautas tamsybė dar dengia. Tačiau virš tavęs Viešpats jau spindi, tau jo šlovė apsireiškia. Tautos keliaus prie tavosios šviesos, karaliai – prie tau užtekėjusio spindesio. Pakelki akis, pažvelki aplinkui: visi štai renkasi pas tave keliauti. Tavo sūnūs atvyks iš toli, tavo dukros ant rankų bus nešamos. Tada tu dairysies ir spinduliuosi, širdis tau iš džiaugsmo virpės ir ims plėstis, nes plauks į tave jūros turtai, suplūs pas tave tautų lobiai. Apguls tave kupranugarių daugybė, Midijano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi iš Sabos, auksu ir smilkalais nešini, skelbdami šlovinguosius Viešpaties darbus. (Iz 60, 1–6)

Štai tavo Gelbėtojas ateina

Viešpats liepia skelbti iki žemės pakraščių: „Sakykite Siono dukrai: štai tavo Gelbėtojas ateina. Štai tie, kuriuos jis uždirbo, ateina su juo, kuriuos įsigijo, žengia jo priekyje. Jie bus vadinami ‘Šventoji tauta’, ‘Viešpaties atpirktieji’. O tu vadinsies ‘Ieškomas, nepaliktas miestas’“. (Iz 62, 11–12)

Šiandien šviesa nušvito: mums užgimė Viešpats

Pranašas sako: „Dievo dvasia ant manęs, kadangi mane yra Viešpats patepęs. Jisai mane pasiuntė nešti džiugiosios naujienos vargdieniams, gydyti tų, kuriems skauda širdį, skelbti belaisvių išvadavimo, kalinių paleidimo, pagarsinti Viešpaties malonės metų. Širdingai aš džiaugsiuosi Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dievu manuoju, nes jis mane rengia išganymo rūbais, siaučia teisybės apsiaustu, kaip sužadėtinį šventiškai puošia, tarytum nuotaką vėriniais dabina. Kaip žemė augina pasėlius, kaip sodas želdina sodinius, taip Viešpats apreikš teisybę ir šlovę visų tautų akivaizdoje“. (Iz 61, 1–2a. 10–11)