Išminčiai neprilygsta nė didžiausi turtai

Prašiau supratimo – ir buvo man duotas;
šaukiaus išminties – pas mane ji atėjo.
Bandžiau ją palygint su skeptrais ir sostais,
bet jai neprilygo nė turtai didžiausi.
Prieš ją net brangiausiais akmuo tėra niekis,
ir auksas – tik smėlis, sidabras – tik molis.
Aš ją pamylėjau labiau už sveikatą
ir išvaizdą gražią;
jinai man brangesnė už šviesą skaisčiausią,
nes jos spindesys neužgesta per amžius.
Su ja man atėjo visokios gėrybės:
didžiausios vertybės jos rankose buvo. (Išm 7, 7–11)

Viešpats Dievas kalbėjo: „Negerai, kad žmogus yra vienas. Padarysiu aš jam pagalbą, kuri jį atitiktų“. Padaręs iš žemių visus lauko gyvulius ir padangių paukščius, Viešpats Dievas atvedė pas žmogų, kad pamatytų, kaip juos tasai pavadins. Mat, kaip žmogus kiekvieną gyvą būtybę pavadino, toks ir yra jos vardas. Žmogus pavadino vardais visus gyvulius, padangių paukščius ir visus lauko žvėris. 

Viešpats nusileido debesyje ant žemės ir kalbėjo su Moze. Jis paėmė ant jo esančios dvasios ir uždėjo ant septyniasdešimt vyrų – seniūnų. Kai tik atsirado ant jųjų dvasia, tuojau juos pagavo įkvėpimas pranašauti ir nebepraėjo. Du vyrai buvo pasilikę stovykloje; vienas jų vadinosi Eldadas, kitas – Medadas. Ant jųjų dvasia taipogi atėjo. Mat juodu buvo įtraukti į sąrašą, tik prie palapinės nebuvo atėję. Juodu stovykloje pagavo įkvėpimas pranašauti.

Visa izraelitų bendruomenė ėmė niurnėti ant Mozės ir Aarono tyruose. Izraelitai jiems priekaištavo: „Verčiau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipte, kai sėdėjome prie puodų mėsos ir iki soties valgėme duonos! Jūs išvedėte mus į tą dykumą, kad visus, kurie čia atsidūrė, badu numarintute!“ Ir Viešpats Mozei pasakė: „Aš taip padarysiu, kad jums iš dangaus lytų duona. Tauta galės eiti ir pasirinkti, kiek reikia jos dienai. Aš noriu išbandyti, ar eis ji mano nurodytu keliu, ar ne. Aš išgirdau izraelitų niurnėjimą. 

„Vargas ganovams, kurie pražudo ir išblaško mano kaimenės avis! – Viešpaties žodis“. Todėl štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas, ganovams, sergintiems manąją tautą: „Jūs išblaškėte mano avis, išvaikėte jas, jų neprižiūrėjote. Dabar jus nubausiu už jūsų nedorą elgesį – Viešpaties žodis. Bet aš surinksiu išlikusias savo kaimenės avis iš visų kraštų, į kuriuos jas buvau išblaškęs, ir sugrąžinsiu į jų ganyklą; jos bus vaisingos ir pasidaugins. Paskirsiu joms ganytojus, kurie jas sergės, kad jos niekuomet nebijotų ir nenuogąstautų, ir kad nė viena nepradingtų. Viešpaties žodis. Ateis štai dienos – Viešpaties žodis – ir aš pažadinsiu Dovydui teisią atžalą. Jisai viešpataus kaip karalius ir bus išmintingas, įkurs šalyje teisę ir teisybę. Jo dienomis bus išgelbėtas Judas, ir saugiai gyvens Izraelis. Jisai bus vadinamas tokiu vardu: ‘Viešpats – mūsų teisybė’“. (Jer 23, 1–6)

Eik ir pranašauk mano tautai

Betelio kunigas Amazijas tarė Amosui: „Išeik, pranašautojau, nešdinkis į Judo žemę! Tenai savo duoną valgyk, tenai pranašauk. O Betelyje tau nevalia daugiau pranašauti, nes čia – karaliaus šventykla, karalystės šventovė“. Amosas į tai Amazijui atsakė: „Ne pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisių nokintojas. Bet Viešpats mane paėmė nuo bandos ir įsakė: ‘Eik ir pranašauk mano tautai Izraeliui!’“ (Am 7, 12–15)

Jam kalbant, įėjo dvasia į mane ir pastatė mane ant kojų. Ir aš girdėjau man kalbančiojo balsą.
Jis sakė: „Žmogaus sūnau, tave aš siunčiu pas Izraelio sūnus, pas tuos neklaužadas, kurie prieš mane sukilo. Jie patys ir jųjų tėvai iki pat šios dienos man priešgyniauja. Jie – sūnūs įžūlūs ir kietaširdžiai. Pas juos aš tave siunčiu. Paskelbk jiems: ‘Štai ką sako Viešpats Dievas!’ Klausys jie ar ne – atkakli tai tauta, – tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe“. (Ez 2, 2–5)

Pasaulyje Dievas mirties nesukūrė,
jisai nesidžiaugia, kad žūsta gyvieji.
Jis visa sukūrė vien tam, kad gyventų.
Visi sutvėrimai skirti vien gerovei.
Į juos neįdėta nuodų pražūtingų,
ir mirčiai neduota valdyti pasaulio.
Teisumas nemiršta: išlieka per amžius.
Ir žmogų ne mirčiai gi Dievas sutvėrė –
jį savo esybės paveikslu padarė.
Per velnio pavydą mirtis atsirado
ir žudo kiekvieną, kas jam atsiduoda. (Išm 1, 13–15; 2, 23–25)