Vyriausiasis kunigas metė apaštalams kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.
Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine, kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taipogi ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė tiems, kurie jo klauso“.
Apaštalams uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. (Apd 5, 27–32. 40b–41)    * * *

per amžius tveria jo ištikima meilė!

Tesako Izraelis:
„Jo ištikima meilė amžina“.

VIEŠPATIES dešinė išaukštinta!
VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!“

Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių

  Dievas sako:
  „Štai mano tarną sėkmė ims lydėti, jisai bus iškeltas, išgirtas, išaukštintas. Kaip daugelis jo baisėjosi, kadangi jo išvaizda buvo nežmoniškai subjaurinta ir jo pavidalas nebepanašus į žmogų, taip jis nustebins daugel tautų, karaliai prieš jį neteks žado. Jie mat išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta, išgirs, ko niekad nebuvo girdėję“. Pranašas sako: „Kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam apsireiškė Viešpaties rankos galybė?“ Daugiau →

Paulius kartu su Barnabu pasuko atgal į Listrą, Ikoniją ir Antiochiją. Ten jie stiprino mokinių dvasią ir skatino juos išsaugoti tikėjimą, nes per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę. Kiekvienoje bendruomenėje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję. Apkeliavę Pizidiją, jie atvyko į Pamfiliją, paskelbė žodį Pergėje ir leidosi žemyn į Ataliją. Iš čia išplaukė į Antiochiją, kur buvo buvę pavesti Dievo malonei, kad nuveiktų darbą, kurį dabar pabaigė. Sugrįžę jie sušaukė bendruomenę ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus. (Apd 14, 21b–27)* * *

Viešpats kalbėjo Jozuei: „Šiandien nustūmiau nuo jūsų Egipto gėdą“. Izraelitai stovyklavo Gilgale. Į mėnesio keturioliktosios dienos vakarą Jericho lygumoje jie šventė Paschą (Velykas). Dieną po Paschos jie valgė to krašto derliaus neraugintą duoną ir spirgintus grūdus. Tą dieną nustojo kristi mana, ir nuo tada izraelitai jos nebegavo. Jie mito iš derliaus, kurį tais metais išaugino Kanaano žemė. (Joz 5, 9a. 10–12)* * *

Mozė ganė savo uošvio Jitro, Midiano kunigo, avis ir ožkas. Vieną gražią dieną, bevarinėdamas gyvulius po stepę, jisai atsidūrė prie Dievo kalno Horebo. Tenai pasirodė jam Viešpaties angelas liepsnoje, kylančioje iš erškėtyno. Mozė pastebėjo, kad krūmas liepsnoja, tačiau nesudega. Jis tarė sau: „Eisiu ir pasižiūrėsiu to keisto reginio: kodėl gi erškėtis nesudega? Pamatęs, kad Mozė ateina arčiau pažiūrėti, jam Dievas sušuko iš erškėtyno: „Moze, Moze!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia“. Viešpats pasakė: „Arčiau neprieik! Nusiauk savo kurpes, nes vieta, kur tu stovi, šventa yra žemė!“ Ir tęsė: „Aš esu tavo tėvo Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“. Tada prisidengė Mozė veidą, nes pabijojo žiūrėti į Dievą.

Išsivedė Dievas Abramą laukan ir tarė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei tik įstengsi jas suskaityti“. Ir jam pasakė: „Tokie skaitingi bus tavo palikuonys“. Abramas tikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisuman. Jis tarė jam: „Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos Uro, kad tau atiduočiau turėti šį kraštą“. Abramas paklausė: „Viešpatie, mano Dieve, iš ko man suprasti, kad jį nuosavybėn aš gaunu?“ Jam Viešpats atsakė: „Paskirk man trimetę karvę, trimetę ožką, trimetį aviną, taipogi purplelį ir balandžiuką“.

Mozė paskelbė visam Izraeliui:

„Klausyk, Izraeli! Kai gyvensi šalyje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau atiduoda kaip paveldėjimą, tu pridėsi pintinę pirmųjų visų lauko vaisių. Priėmęs iš tavo rankų pintinę, kunigas ją pastatys prie Viešpaties, tavo Dievo, altoriaus. O tu sukalbėsi Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, išpažinimą: