Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn
Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.
Po akivaizdaus krikščionybės, kaip jėgos, veiksmingai formuojančios Vakarų kultūrą, sunykimo, keli filosofai džiaugsmingai prakalbo apie Vakarų sugrįžimą į pagonybę. Tai nėra nauja idėja; taip manė Nietzsche‘ė jau prieš 130 metų. 1906 m. Chestertonas aptarė pagonybę savo „Eretikų“ 12 skyriuje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad sekuliarizacijos jėgos, veikiančios nuo Apšvietos, pagaliau nugremš krikščioniškų dažų sluoksnį, subjaurojusį senovės graikų-romėnų šventyklą.
