Mozė ganė savo uošvio Jitro, Midiano kunigo, avis ir ožkas. Vieną gražią dieną, bevarinėdamas gyvulius po stepę, jisai atsidūrė prie Dievo kalno Horebo. Tenai pasirodė jam Viešpaties angelas liepsnoje, kylančioje iš erškėtyno. Mozė pastebėjo, kad krūmas liepsnoja, tačiau nesudega. Jis tarė sau: „Eisiu ir pasižiūrėsiu to keisto reginio: kodėl gi erškėtis nesudega? Pamatęs, kad Mozė ateina arčiau pažiūrėti, jam Dievas sušuko iš erškėtyno: „Moze, Moze!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia“. Viešpats pasakė: „Arčiau neprieik! Nusiauk savo kurpes, nes vieta, kur tu stovi, šventa yra žemė!“ Ir tęsė: „Aš esu tavo tėvo Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“. Tada prisidengė Mozė veidą, nes pabijojo žiūrėti į Dievą.

Išsivedė Dievas Abramą laukan ir tarė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei tik įstengsi jas suskaityti“. Ir jam pasakė: „Tokie skaitingi bus tavo palikuonys“. Abramas tikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisuman. Jis tarė jam: „Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos Uro, kad tau atiduočiau turėti šį kraštą“. Abramas paklausė: „Viešpatie, mano Dieve, iš ko man suprasti, kad jį nuosavybėn aš gaunu?“ Jam Viešpats atsakė: „Paskirk man trimetę karvę, trimetę ožką, trimetį aviną, taipogi purplelį ir balandžiuką“.

Mozė paskelbė visam Izraeliui:

„Klausyk, Izraeli! Kai gyvensi šalyje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau atiduoda kaip paveldėjimą, tu pridėsi pintinę pirmųjų visų lauko vaisių. Priėmęs iš tavo rankų pintinę, kunigas ją pastatys prie Viešpaties, tavo Dievo, altoriaus. O tu sukalbėsi Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, išpažinimą:

Negirk nė vieno, kol neišgirdai jo kalbant

Sijojant rėčiu, atsiskiria pelai;
žmogui kalbant, atsiskleidžia jo ydos.
Krosnis išmėgina puodžiaus molinius indus;
žmogus ištiriamas pokalbiu.
Medžio vaisiai atskleidžia, kaip juo buvo rūpintasi,
žmogaus kalba parodo jo širdies polinkius.
Negirk nė vieno, kol neišgirdai jo kalbant,
nes tik tuomet žmonės yra išmėginami. (Sir 27, 4–7)

Saulius tad tuojau pat nužygiavo į Zifo dykumą drauge su trimis tūkstančiais rinktinių Izraelio vyrų ieškoti Dovydo Zifo tyruose. Dovydas ir Abišajis tad atėjo prie kareivių nakčia, žiūri, Saulius kietai miega užkardos viduje, jo ietis įsmeigta į žemę prie jo galvos, o Abneris ir kareiviai aplink jį miega. „Šiandien VIEŠPATS padavė tau į rankas tavo priešą! – tarė Abišajis Dovydui. – Leisk tad man vienu ieties smūgiu prismeigti jį prie žemės. Dusyk jam smogti man nereikės“. Bet Dovydas Abišajui atsakė: „Neužmušk jo, nes kas gali pakelti ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį ir būti be kaltės?“ Taigi Dovydas pasiėmė ietį bei vandens ąsotį, buvusius Sauliui prie galvos, ir jiedu pasitraukė. Nė vienas to nematė ir nepajuto, nė vienas nepabudo, nes visi miegojo. Kietas miegas iš VIEŠPATIES buvo juos apėmęs.

Daugiau →

Viešpats taip sako: „Prakeiktas žmogus, kur žmonėmis pasikliauja ir silpną kūną sau atrama laiko, kurio širdis nusigręžia nuo Dievo. Toksai – kaip tas plikas tyrų krūmokšnis: niekada nesulaukdamas gero, skursta sausrotoj dykynėj, druskėtoje žemėj, kur niekas negali gyventi. Laimingas žmogus, kuris Dievu pasikliauja ir visko iš Viešpaties vilias. Jisai – kaip tas medis, prie upės sodintas ir leidžiąs šaknis į drėkinamą žemę: jam nieko nereikia bijotis net kaitrai užėjus – žaliuoja jo lapai; sausringų metų jisai nepabūgsta ir vedęs vaisius nenustoja“. (Jer 17, 5–8)

* * *

Karaliaus Uzijo mirimo metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame, iškilmingame soste. Jo rūbo kraštai sklydėjo po visą šventyklą. Viršum jo pleveno serafinai. Jie šaukė vienas kitam ir kartojo: „Šventas, šventas, šventas galybių Viešpats. Pilna visa žemė jojo garbės!“ 

Judo karaliaus Jošijo laikais man buvo paskelbtas Viešpaties žodis:

„Dar prieš sutverdamas motinos kūne, tave aš buvau išsirinkęs; dar prieš paliekant tau motinos įsčias, tave aš pašventinau – pranašu tautoms tave aš paskyriau.
Todėl susijuosk savo strėnas, stok jų akivaizdon ir skelbk jiems visa, ką tau paliepsiu!

Septintojo mėnesio pirmąją dieną kunigas Ezdras atsinešė Įstatymo knygą į susirinkimą, kurin susiėjo vyrai ir moterys bei visi galintys suprasti. Nuo ankstaus ryto iki vidudienio, aikštėje prie Vandens vartų, Ezdras skaitė iš knygos vyrams ir moterims bei tiems, kurie galėjo suprasti. Visa tauta atidžiai klausėsi skaitomo Įstatymo. Rašto mokovas Ezdras stovėjo ant medinės, tam tyčia įrengtos pakylos. Ir atskleidė Ezdras knygą visų akyse; mat jis stovėjo aukščiau už susirinkusią tautą. Jam knygą atskleidus, visi atsistojo. Tuomet Ezdras pašlovino Viešpatį, didįjį Dievą. Visi, iškėlę rankas, atsiliepė: „Amen, amen!“ Paskui nusilenkė, puolė prieš Viešpatį žemėn ir veidu lietėsi žemės.